Tiksliau būtų pasakyti – kaimelyje, kuriame yra tik 2 tūkstančiai gyventojų ir net 11 penkių žvaigždučių viešbučių bei 7 „Michelin” žvaigždutėmis įvertinti restoranai!
Tad kur slypi Prancūzijos bažnytkaimio paslaptis? Kuo jis taip užburia atvykėlius, kad jie moka milžiniškus pinigus ne tik už vandenį, bet ir už nakvynę, maistą, slidžių nuomą? Ir ko jie ten iš viso važiuoja?
Į šiuos klausimus mėginau rasti atsakymus nuo pirmosios viešnagės Kurševelyje dienos.
Tačiau kažin ar radau.
Jei Savojos kunigaikščiai, valdę tą kaimiūkštį, būtų žinoję, kokia šlovė jo laukia, vargu ar taip lengvai 1860 metais jį būtų atidavę Napoleonui III kaip dovaną už pagalbą išstumiant austrus iš jų valdų.
Bet ta šlovė pradėjo skleistis tik 1967-aisiais, kai žurnalas „Sport Illustrated” Kurševelį paskelbė geriausiu Europos slidinėjimo kurortu, o prancūzų kino žvaigždė Brigitte Bardot čia praleido žiemos atostogas.
Galbūt ieškant atsakymų į tuos „kodėl”, koją pakiša mano žurnalistinis skepticizmas, bet manęs neįtikina aiškinimai, kad Kurševelis pirmiausia patrauklus didžiausiu pasaulyje slidinėjimo plotu.
Mat šis kalnų kurortas įsikūręs tarp trijų slėnių ir susideda iš keturių „kurševeliukų”: Kurševelio 1300, Kurševelio 1550, Kurševelio 1650 ir Kurševelio 1850 (pavadinta pagal aukštį virš jūros lygio).
Taip, slidinėjimo trasos tikrai plačios, ilgos, preciziškai prižiūrėtos, tačiau panašių turi ir kaimynės Šveicarijos Sankt Moricas bei Gštadas.
Kurševelis puikuojasi kalnuose įrengtu oro uostu – čia paprasta atskristi nuosavu lėktuvu iš bet kurio pasaulio užkampio.
Tačiau tai svarbu tik dalelei čionykščių poilsiautojų, o kitiems?
Dar šio kaimelio patrauklumas aiškinamas pasaulio rekordus gerinančiais keltuvų į kalnus duomenimis – aukščiausiai keliantis, daugiausia žmonių keliantis, pirmasis Europoje.
Šiuo klausimu neturiu asmeninės patirties, nes mano slidinėjimui žaliosiomis trasomis pakako paprasto kėliklio su vadinamaisiais „bananais”.
Bet štai už tuos žaliuosius kalnelius, ne tokius piktus kaip mėlynosios ar raudonosios trasos, esu tikrai dėkinga Kurševeliui!
Paklausit, kas dar vilioja į Kurševelį? Viešbučiai. Protu nesuvokiama, kad tokiame kaime galėtų būti net 19 penkių ir keturių žvaigždučių viešbučių bei daugybė prastesnių.
Ir sezono metu jie visada pilni, nepaisant to, kad paprasčiausio kambario čia nė neieškok be kelių tūkstančių litų už naktį.
Šią aukso gyslą pirmasis užgriebė prabangus viešbutis „Byblos”, tad savo patirtį, sukauptą pasaulio žvaigždžių pamėgtame Sen Tropeze, išdrįso perkelti į Kurševelį ir 1984 metais čia atidarė prašmatnųjį „Palace des Neiges”. Nakvynės kaina jame – nuo 3 tūkstančių litų už parą.
Šį viešbutį išmėgino ir arabų turtuolis Aga Khanas, ir Ispanijos karalius Juanas Carlosas.
Kuklūs žmonės, nes gretimuose viešbučiuose būtų puikiau praleidę naktį – štai „Hotel de Charme les Airelles” siūlo nakvynę beveik už 4 tūkstančius litų, „Alpes Hotel du Pralong” – už 8 tūkstančius litų, o viešbutis „Annapurna” galbūt juos įsileistų net į prabangiuosius savo apartamentus „tik” už 18 tūkstančių litų nakčiai.
Tačiau žvaigždės ant viešbučių antpečių rytą gali palikti abejonių, ar tikrai už tokią kainą praleidai naktį su generolu.
Štai penkių žvaigždučių „Le Melezin”. Kambariai panašūs į „Novotel” ar kitų skandinavišku minimalistiniu stiliumi įrengtus Lietuvos viešbučių kambarius, koridoriuose vargiai prasilenkia du žmonės, o registratūroje vietos tiek, kad telpa du stalai su priplotais prie sienų darbuotojais ir dviem kėdėmis.
Pusryčiams gali tikėtis tik kiaušinienės su kava už šimtą litų. Pliusas, kad trisdešimties kambarių viešbutis turi nemažą baseiną ir turkišką pirtį. O didžiausias gėris – jis stūkso beveik slidinėjimo trasoje.
Tad rytą nusileidi į pirmajame aukšte esančią rūbinę, paslaugūs tarnautojai apauna tau slidinėjimo batus, palydi laukan, pastato ant slidžių ir net stumteli žemyn nuo kalniuko keltuvų link.
Ir visi šie malonumai per parą patuština piniginę „vos” 4 tūkstančiais litų.
Juokinga suma? Tada pakilkite aukščiau į kaimelį, kuriame puikuojasi prabangesni viešbučiai.
Padvigubinkite išlaidas ir galėsite mėgautis viešbučio „Les Airelles”, kuris atrodo kaip tikra pasakų pilis, teikiamais malonumais.
Čia yra ir maža čiuožykla terasoje, ir biblioteka, ir keli baseinai, ir sporto salė, o vaikučiams – miniatiūrinis Disneilendas.
Viršutiniame viešbučio aukšte – 550 kvadratinių metrų apartamentai, kurių kaina viešai neskelbiama, kaip, beje, ir ne vieno kito prabangaus viešbučio kambarių.
Tik „asmeninio kontakto būdu” – taip skelbiama jų internetiniuose puslapiuose.
Tad belieka fantazuoti apie šiuos austrų imperatorienės Sisi laikotarpio stiliumi įrengtus apartamentus su 4 miegamaisiais, židiniu, baru, pirtimi, ledo fontanais, povandeniniu masažu, kriokliais bei lauko terasa su sūkurine vonia. Ir netgi privačiu SPA!
Tiems, kurie netingi nusileisti į viešbučio grožio centrą, siūloma visa galybė procedūrų.
Pavyzdžiui, „Ledynų eliksyro” procedūra kūnui (apie 1700 litų), veido masažas ir kaukė su medūzų ekstraktu (apie 1200 litų), blakstienų pailginimas (apie 1500 litų).
Galima palepinti ir vaikučius specialiai jiems sukurtomis kūno procedūromis su šokoladu ar vaisiais (apie 500 litų). Na, o visiškiems tinginiams čia net ištrinks plaukus už 88 litus.
Kurševelyje – rojus ir aukštosios virtuvės gerbėjams. Tai – irgi Kurševelio fenomenas. Pačiame kaimelyje yra 4 dviejų „Michelin” žvaigždučių ir 3 – vienos žvaigždutės restoranai.
Pavažiavus kelias minutes – dar keturi žvaigždėtieji, o už pusvalandžio kelio laukia beveik dešimtys gurmano svajonių. Daugiau tituluotų restoranų nei visoje Danijoje ar Olandijoje! Vadinasi, valgytojų netrūksta.
Štai tame pačiame „Les Airelles” viešbutyje įsikūręs vieno geriausių pasaulyje virtuvės meistrų Pierre’o Gagnaire’o restoranas.
Ir ko šis molekulinės virtuvės tėvas, turintis restoranus Paryžiuje, Dubajuje, Maskvoje, Londone, Sen Tropeze, Tokijuje, Las Vegase, Seule, Honkonge bei susirinkęs visus įmanomus laurus, kabarojosi ant to kalno?
Pats jis koketuodamas aiškina, kad tai buvęs didelis iššūkis išmėginti save šioje neįprastoje, bet jaukioje ir elegantiškoje vietoje.
Vieta tikrai įspūdinga: XIX amžiaus baldai, senoviniai kandeliabrai, stalo krištolas, porcelianas ir sidabras bei „Hermes” kompanijos staltiesės ir servetėlės.
Įspūdingas ir maistas. Net neišmanantieji kulinarinių vingrybių neturėtų suabejoti virtuvės guru skoniu. Patikinu: šie molekulinių eksperimentų rezultatai valgomi. Ir, drįsčiau teigti, – labai skanūs.
Jei nesigilinsi į subtilumus. Tarkim, kas yra vandeninė pipirinė, „uždraustieji” ryžiai ar Gvinėjos pipirai.
Paprasčiausiai pasirenki mėsą arba žuvį ir gauni du valgiaraščius: „Žemė” siūlo veršieną, avieną arba antieną, o „Jūra” – jūrų liežuvį, upėtakį arba moliuskus.
Daugiau sukti galvos nebereikia, nes kulinarai šalia pasirinkto pagrindinio patiekalo patiekia prie jo derančius kitus.
Išsirinkusi jūrų liežuvį su ropėmis ir garstyčiomis, dar gavau austrių su šviežiu imbieru, bananu, vietnamietišku mangų ir sojų pienu, garuose ruoštą saldžią bandelę su planktonu ir trintomis rūgštynėmis, pjaustytų moliuskų su salierais bei baklažanais kimštų virtinukų.
Užsisakęs veršienos filė, išmirkytą jogurte, indiškuose Malabaro pipiruose ir smulkintuose kmynuose, dar gauni saldžios duonos su rabarbarų fondiu ir rytiniais persimonais, dar keletą neišverčiamų, bet valgomų užkandžių, o pabaigoje – „Bocconcini” sūrio ledų su artišokų vandeniu ir džiovintais pomidorais.
Kai atneša sąskaitą, infarktas netrenkia. Mat Kurševelis atbukina sąvokos „brangu” aštrumą – penkių patiekalų vaišės kainuoja apie 500 litų. Be gėrimų ir saldumynų.
Kito dviem „Michelin” žvaigždutėmis apdovanoto restorano „Le Bateau Ivre” vadovas, irgi gastronomijos įžymybė Jeanas Pierre’as Jakobas savo valgiaraštį pateikia suprantamiau.
Pavyzdžiui, jūrų ežių liežuvėliai su vėžiagyvių emulsija, šiltos austrės su jūrų dumblių sviestu ir rūkyta lašiša, vištienos sultinyje virtos ančių kepenėlės, troškinta veršiuko kasa, balandis su kepenų paštetu.
Tačiau, dėdama kąsnį į burną, supratau, kad ragauju kur kas daugiau keistenybių, negu parašyta. Įprasta kulinarų gudrybė pasakyti viską, užmirštant esminę smulkmeną?
Kainos panašios: patiekalas kainuoja nuo 120 iki 300 litų.
Leidžiamės žemyn žvaigždutėmis (bet ne kainomis) ir einame į restoraną „La Table du Kilimandjaro”.
Šios „Michelin” žvaigždutę turinčios virtuvės įmantrybės prasideda jau nuo užkandai atnešamos duonelės su aliejumi – ne bet kokiu, o su tuo, kurį tiekia Estublono pilies aliejaus spaudėjai.
Virtuvei vadovauja jaunas, bet jau daug įvertinimų pelnęs virėjas Nicolas Sale’is.
Didžiadantė arba jūrų ešerys, keptas žemoje temperatūroje su artišokais, aromatinėmis žieminėmis žolelėmis ir pistacijų aliejumi, pasirodė labai skanus, bet nevertas nuodėmės.
Upėtakio filė su Naujosios Zelandijos špinatais, grybais, vėžiagyvių emulsija ir askaloniniais česnakais buvo skanesnis patiekalas, tačiau vaizdelis – nekoks.
Nelabai patraukliai atrodė ir jūrų šukutės su porais, jūrų ežiai su vasabių (pipirkrienių) padažu. O gal tai nauja aukštosios virtuvės mada?
Persisotinę molekulinės virtuvės gudrybių, panūdome pasimėgauti žemišku maistu, tad kitądien išsirengėme į mažą „La Chapelle” restoraną, kur ruošiamas „kaimiškas” maistas, o mėsa kepama ant atviros ugnies.
Varlių kojelės su petražolėmis buvo skanumėlis, bet sraigės su česnakais galėjo ir nesimaudyti svieste. O jautienos kepsnius kai kurie Vilniaus restoranai iškepa ir skaniau, ir už perpus mažesnę kainą.
Užtat man, dvikojei pelei, tikras apsirijimas buvo sūrio fondiu arba ištirpintu sūriu apipilta bulvė.
Šiuos valgius mielai tiekia ir kalnuose prie slidinėjimo trasų įsikūrę restoranai. Bet ne „La Soucoupe”, kuris vadinamas geriausiu kalnų restoranu.
Tik žurnalistinis smalsumas pamatyti jį privertė nugalėti baimę ir leistis mano slidinėjimo įgūdžius lenkiančiomis trasomis. Tačiau restoraną, nors ir sėdomis, vis dėlto pasiekiau.
Ir nenusivyliau. Čia aptikau daržovių salotų su nuostabiu „Saint Marcellin” ištirpintu sūriu, originaliai patiektų mažųjų sardinių ir ant ugnies keptų kalmarų.
Bet įdomiausias buvo vyno meniu: bene šimtas pavadinimų – nuo 1982 metų „Chateau Brane Cantenac” iki jauniausio, 2007-ųjų, „Chateau Fugue de Nenin”. Kulminacija – 2002-ųjų „Chateau Petrus” „magnumas” (maždaug 1,5 litro talpos butelis) už 18 tūkstančių litų...
Įdomu, kaip dažnai slidininkai, leisdamiesi nuo kalno, užsuka čia ištuštinti tokio butelaičio ir vyksta toliau?
Aišku viena – tokių mėgėjų yra, antraip ir šio, ir panašiai kainuojančio vyno paprasčiausiai nebūtų sąraše. Tik kas tie gėrikai?
Atsakymas į šį klausimą būtų atsakymas ir į kitą – kur slypi Kurševelio paslaptis? Mano atsakymas – žmonės.
Turtingi ir įtakingi. Pirmiausia – rusai. Ir išties šis kaimelis už savo sėkmę turi prieš juos nusiimti kepurę.
Rusai čia ėmė važiuoti prieš gerą dešimtmetį, kai šią vietą aptiko ir pamėgo oligarchai Romanas Abramovičius, Vladimiras Potaninas, Michailas Prochorovas bei kiti turtuoliai.
Jie čia pamėgo rengti savo gimtadienius, švęsti rusų senuosius Naujuosius metus ir šiaip triukšmingai linksmintis.
Kaip sakė vieno naujojo ruso žmona, slidinėti į Kurševelį važiuoja tik keli nukvakėliai.
O kiti ant kalno kariasi nebent norėdami parodyti slidinėjimo kostiumą iš naujausios dizainerio kolekcijos arba blizgučiais puoštas slides.
Nes įdomiausia papėdėje: kailinių, papuošalų, rankinių demonstravimas, apsipirkimas „butikuose”, kurių čia – nors vežimu vežk, ir ruošimasis vakarėliams, trunkantiems iki paryčių. Tad kada slidinėti?
Kasmet nuo gruodžio pabaigos iki sausio vidurio Kurševelis tampa mažąja Rusija. Pabūti čia nors savaitę – garbės ir prestižo reikalas.
Jei tavęs čia nėra – tu nieko vertas. Todėl važiuoja, kas tik gali. Kad bent jau nuo to paties kalno, kaip ir „sam samyčius” nusileistų, kad gatvikėje su žinomu žmogumi prasilenktų, kad nors pro langą į linksmybes pažiūrėtų.
Nes į linksmybes patenka tik išrinktieji. O tam nepakanka būti tik turtingam – reikia, kad pakviestų.
Ir tikrai verta pasistengti „patekti į sąrašą”, nes rusiškos linksmybės kasmet pribloškia pasaulį užmojais.
Ne tik suvalgomų ikrų ar išgeriamo šampano su degtine kiekiu (gal dėl to čia degtinė kainuoja triskart brangiau negu šampanas?), bet ir svečius linksminti pakviečiamomis scenos garsenybėmis, būriais gražiausių manekenių, pasaulinio garso virtuvės meistrais.
Nors ši rusų okupacija kasmet netrunka nė mėnesio, ji būna tokia ryški, garsi, brangi, pribloškianti, jog apie ją po to metus kalba visas pasaulis.
Tad rusų nuo Kurševelio neatskirsi. Net Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, pernai sakydamas kalbą apie kovą su krizės padariniais, mestelėjo: „Tie, kurie mano, kad jiems viskas einasi gerai, verčiau tegul lieka Kurševelyje.”
Tačiau vien rusais šio kurorto fenomeno nepaaiškinsi. Kitu laiku – iki rusų atvažiavimo ir po jų išvykimo Kurševelis pilnas kitų tautybių turtuolių.
Vasarį jį užplūsta arabai. O per slidinėjimo sezoną čia prašmėžuoja bent po kelias dešimtis įžymybių.
Vietiniai nevengia pasigirti, kad jų kalnelius labai mėgsta dainininkai Eltonas Johnas, Robbie Williamsas, Prince’as bei futbolininko Davido Beckhamo ir Victorios Beckham pora, ne kartą slidinėjusi su dizaineriu Giorgio Armani, aktoriumi George’u Clooney bei LVMH prabangos prekių koncerno prezidentu Bernard’u Arnault.
Taigi rusai su savo linksmybėmis, pasaulinės įžymybės, nežinomi turtuoliai – ir štai jums svajonių kaimas, pilnas prašmatniausių restoranų, viešbučių, parduotuvių, paslaugų.
Ir nenormalių kainų. Kaip tarstelėjo man pažįstamas maskvietis, čia atvykstantis jau bene dešimtą kartą, nes turtuoliai nori atsiriboti nuo vidutiniokų.
Todėl kainos sukeliamos taip, kad jas įkanda tik turtingųjų sluoksnio atstovai. Taip jie sukuria savo pasauliuką.
Tačiau aktoriui juk reikia ir žiūrovų. Jais tampa tie, kurie iš paskutiniųjų perka brangius bilietus į šį spektaklį. Tuštybė? Neslėpkime – mums tai irgi nesvetima.
Tad mano atsakymas, kodėl Kurševelis toks patrauklus, būtų – ŽMONĖS.
Panašų rebusą praėjusią vasarą išsprendžiau dėl Sen Tropezo. Gal penktą kartą vaikščiodama po šį Pietų Prancūzijos kurortą klausiau savęs to paties – kur slypi jo, niekuo neišsiskiriančio ir daugybės kitų pajūrio kaimelių, paslaptis?
Kol mano draugai – dizainerė Ramunė Piekautaitė su sužadėtiniu Kęstučiu Verslovu, jau septynerius metus važiuojantys čia atostogauti, praskleidė paslapties uždangą.
Dieną praleidusi paplūdimiuose ir klubuose, į kuriuos neužklysta turistai, pašokusi kartu su Paris Hilton ir jaunuoliais, besilaistančiais trilitriniais šampano „Dom Perignon” buteliais, supratau, kad teisus mano bičiulis Jogaila Morkūnas, turintis savo sparnuotą posakį: „Žmonės traukia žmones.”
Ir iš tiesų: kuris iš mūsų, grįžęs namo, nepasipuikuos leidęsis nuo kalno ar murkdęsis tame pačiame baseine su pasaulio įžymybe?