Porą suvienijo muzika. Beveik prieš dvejus metus A.Jacikevičienė, draugų vadinama Reda, pradėjo lankyti saksofono pamokas pas šio instrumento virtuozą R.Brazaitį.
Todėl juos dažniausiai ir galima išvysti muzikos renginiuose, nes abiejų muzikiniai skoniai sutampa.
Neseniai pora televizijos studijoje stebėjo nacionalinės „Eurovizijos” atrankos konkurso finalą ir džiaugėsi atlikėjos Evelinos Sašenko triumfu.
R.Brazaitis ne kartą scenoje buvo susitikęs su E.Sašenko, Linu Adomaičiu, todėl jam buvo įdomu stebėti jų kovas „Eurovizijos” atrankoje.
Tačiau šiame renginyje saksofono virtuozui pasirodžius su žavia drauge, internete pasipylė pikti komentarai. Jų autoriai retoriškai klausė, ar pakankamai ilgai našlys gedėjo?
„Kaip galima groti saksofonu iš širdies tokiai tautai, kuri tave dergia?” – dėl sugadintos R.Brazaičiui nuotaikos piktinosi A.Jacikevičienė.
Dizaino ir audinių salono „Optima forma” savininkė įsitikinusi, kad savo nuomonę internete reiškiantys žmonės – pavyduoliai.
Esą tokie būtų pasidžiaugę, jeigu sielvartaujantį našlį dar žlugdytų ir alkoholis.
„Lietuviams būdingas pavydas. Šis jausmas dažniausiai kyla matant kitą laimingesnį arba turtingesnį. Dėl tokių komentarų aš irgi jaučiuosi kaip traktoriumi pervažiuota.
Dėl šventos ramybės norėtųsi tautai paskelbti: būkite ramūs – išsiskyrėme. R.Brazaitis verkia toliau”, – ironizavo A.Jacikevičienė.
Bet norėtųsi tikėti, kad viešumo egzaminas ne išskirs, bet užgrūdins šią porą. Jiedu neketina slapstytis.
„Normalu, kad kartu einame į tą patį prekybos centrą pirkti morkų. Bet ar prašalaičiams turėtų rūpėti, kiek laiko žmogus turi gedėti? Tai tik jam svarbu, kiek jis gedėjo”, – atsiduso muzikanto draugė.
A.Jacikevičienė geriau negu bet kas žino, kaip skaudžią netektį išgyveno jos draugas.
„Nei aš Brazaitį ruošiausi žvejoti ar medžioti, nei ką.
Apie norą išmokti groti saksofonu artimiesiems ir bičiuliams kalbėjau nuo aštuoniolikos metų. Turiu daugybę draugų, kurie tai patvirtintų”, – teigė verslininkė.
Sukūrusi verslą ir keturiasdešimtmetį perkopusi moteris nepamiršo senos svajonės.
Ji draugų ir pažįstamų vis klausinėdavo, ar šie galėtų rekomenduoti jai saksofono mokytoją?
„Netgi savo bičiulio muzikologo Dariaus Užkuraičio prašiau, kad supažindintų mane su kokiu nors studentu, kuris galėtų pamokyti groti saksofonu”, – apie troškimą įvaldyti šį muzikos instrumentą kalbėjo A.Jacikevičienė.
D.Užkuraitis niekuo nepadėjo. Bet viena draugė drabužių dizainerė patarė paskambinti džiazo muzikantui R.Brazaičiui.
Verslininkė net išsigando: „Jokiu būdu! Tik ne saksofono dievui.”
Tačiau po nesėkmingų mokytojo paieškų A.Jacikevičienė vis dėlto paskambino R.Brazaičiui. Bet šis vis atidėdavo susitikimo datą.
Po mėnesio verslininkė nusprendė nebetrukdyti saksofono virtuozo. Tačiau tuomet jis pats vieną dieną paskambino ir paklausė: „Ar dar nedingo noras groti?”
Mokytojas mokinei iš pat pradžių buvo griežtas – liepdavo groti kasdien po tris valandas. Verslininkė kantriai mokėsi.
Ji muzikinius gebėjimus demonstravo draugams, o sykį per atostogas Egipte viešbutyje surengė koncertą.
Virtuozo pamokos nepraėjo veltui. Reda nesiskiria nei su saksofonu, nei su R.Brazaičiu.