Raguotos, gauruotos, susiraukusios ir linksmos, tai ilgomis, tai kumpomis nosimis, su tikrais dantimis, kadaise priklausiusiais briedžiui, arba vietoj dantų įkaltomis arkliams kaustyti skirtomis vinimis.
Taip išpuoštos medinės K.G.Cieminio kaukės tarytum magnetas prikausto žvilgsnį.
Kad atrodytų dar įtaigesnės, ką tik baigtas drožti kaukes kūrėjas kurį laiką pakabina ant medžio šakos, kad jose paskutinius potėpius paliktų saulė, lietus ir vėjas. Kartais išvolioja purve ar brandina sniege.
Pirmąją kaukę habilituotas genetikos mokslų daktaras išdrožė kaip dovaną įkurtuvių proga bičiuliui Dominykui Veličkai, vyno specialistui.
„Supraskit: algos mažos, dovanų reikia, tad ir pradėjau drožti kaukes, dovanoti draugams”, – paaiškino K.G.Cieminis.
Šimtai jo sukurtų Užgavėnių kaukių, dabar išsibarsčiusių po pasaulį – Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas, net Australiją – ne tik autoriaus dovanos draugams. Išskirtinių kaukių įsigijo muziejai ir privatūs kolekcininkai.
„Esu išdrožęs įvairiausių kaukių, ne tik su lietuviškais motyvais, bet ir laikydamasis užsienio šalių tradicijų. Vis dėlto Užgavėnių kaukės man artimiausios. Jos žavi paprastumu, archajiškumu, nors ir nėra tokios gražios kaip afrikietiškos”, – palygino menininkas.
Todėl vilnietis ir nesistebėjo, kai per kaukių parodas žvilgsnį traukė arklio kaukolę su plačia dantyta šypsena primenanti kaukė.
„Iš pradžių kopijavau afrikietišką antilopės kaukę, matytą Paryžiaus Trokadero etnografijos muziejuje. Buvo gaila ją išmesti, tad pridėjau ragus, bičiulių medžiotojų dovanotus briedžio dantis, kamanas ir išėjo lietuviška kaukė”, – nusijuokė pašnekovas.
Jam pačiam mieliausia nedidukė kaukė iš vyšnios, su kumpa nosimi. Žodžių į vatą nevyniojantis mokslininkas pasakojo, kad ją išdrožė tupėdamas lauko tualete, kai prisiuogavus susuko pilvą. Po ranka pakliuvusi šlapia vyšnios pliauska padėjo užmiršti negalavimą.
Kaskart droždamas naują kūrinį vilnietis jį pasimatuoja.
Jei kaukė kabės ant sienos – jokios naudos, ji turi būti nešiojama, perteikti užkoduotą nuotaiką.
K.G.Cieminis netrunka tai įrodyti, vieną savo kaukių užsidėjęs ant veido. Tuoj pat jis palenkia galvą į priekį atstatydamas ragus ir, nepaisydamas jokių mandagumo taisyklių, pasikrapšto pirštu didžiulę savo nosį – štai tau ir velnias, nesuabejosi!