Vytautas Kernagis vakar pats nebešaukė tautos susiburti. Tačiau šviesaus atminimo atlikėjo ir vieno Lietuvos laisvės šauklių dainos „Šaukiu aš tautą”, „Dieve, laimink Lietuvą”, žadinusios tautą iš sovietmečio sąstingio, Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną skambėjo iš kitų lūpų.
Šie kūriniai net ir po maestro mirties 2008-aisiais visuomet tampa baigiamuoju Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios koncertų akordu.
„Šiose šventėse trūksta Jo – išėjimo priešais minią, rankų iškėlimo ir dainavimo.
Mes nenueisime ir nepadainuosime tų dainų. Todėl lieka užmerkti akis ir klausyti, kaip jas atlieka kiti.
Bet, manau, visi supranta, kad niekada šios dainos taip stipriai nejaudins miniai širdies, kaip pavykdavo Vytautui Kernagiui”, – kalbėjo maestro duktė, aktorių atrankos studijos „Facebureau” vadovė E.Kernagytė-Dambrauskė (27 m.).
Buvusio tautos dainiaus V.Kernagio vaikai Eglė ir Vytautas iš vaikystės prisimena, kaip tėvas ruošdavosi į Lietuvos valstybės atkūrimui (Vasario 16-ąją) ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui (Kovo 11-ąją) skirtus koncertus, dažniausiai vykdavusius sostinės Katedros aikštėje.
„Jis apsivilkdavo rudą lietpaltį arba kailinius. Mūsų netempdavo kartu, nes tai buvo jo darbas. Prieš dvidešimt metų tėvas mums nepiršo laisvės temos, nes buvome per maži.
Tačiau tėvo drabužiai, vilkėti per šiuos koncertus, mums labai brangūs. Jie po kelerių metų turėtų atsidurti Vytauto Kernagio epochos muziejuje, kurį ketiname įkurti Vilniuje”, – praeitį su ateitimi siejo Vytauto Kernagio fondo vadovas maestro sūnus V.Kernagis (34 m.).
Eglei ir Vytautui vaikystės prisiminimus atgaivina filmuota medžiaga iš renginių, kuriuose dalyvavo tautos laisvę dainomis šaukęs jų tėvas.
„Turime vaizdajuostę iš vieno Vasario 16-osios koncerto. Gedimino pilyje buvo iškelta trispalvė. Tėtis, matyt, norėjo, kad mes tai įsimintume, tad nusivedė į šventę.
Po to klausdavo: „Tai kokia šiandien diena?” Būdama septynerių ar aštuonerių atsakydavau: „Lietuvos gimimo diena”, – tėvo pamokas įsiminė E.Kernagytė-Dambrauskė.
Jei koncertai būdavo transliuojami per televiziją, duktė namie įrašinėdavo tėvo pasirodymą. Grįžęs po koncerto V.Kernagis įrašą peržiūrėdavo: vertindavo savo pasirodymą, stebėdavo žiūrovų emocijas.
„Vytas iš 1990-ųjų ar 1991-ųjų tautos įvykių turi daugiau prisiminimų negu aš. Tuo metu nebuvau tas žmogus, su kuriuo būtų galima dalytis patriotinėmis mintimis”, – patikino žvilgsnį į septyneriais metais vyresnį brolį Vytautą nukreipusi Eglė.
Tačiau jos akys staiga nušvito prisiminus Baltijos kelią.
Tuomet jai buvo penkeri metai, tačiau vaikui visam gyvenimui įsiminė, kaip ji su broliu, tėvais, jų draugais ir nepažįstamais žmonėmis stovėjo Ukmergės plente netoli Vilniaus susikibę rankomis. O virš šios žmonių grandinės iš lėktuvų pabiro gėlės.
„Bėgome į krūmus rinkti krintančių rožių”, – seserį papildė Vytautas. Jam, tuomet dvylikamečiam, Baltijos kelias buvo vienas įdomiausių renginių: „Gūdžiais 1989-aisiais nieko įdomaus nevykdavo: mums rūpėjo kiemas, draugai, pora išdaužytų langų. Ir staiga vasaros pabaigoje kilo didžiulis sujudimas: visi kažkur važiuoja, visi dainuoja.”
Laisvės šauklys V.Kernagis savo vaikams neaiškindavo, kokiems įvykiams bręsta tauta.
„Mums niekada nebuvo kalama į galvą, kad ta laisvė yra gerai. Sykį nugirdau tėvo pokalbį telefonu.
Matyt, jam skambino iš kokio partijos komiteto ir sakė: „Jei eisi dainuoti, būsi žlugęs.” Bet tėvas buvo principingas, atsakė: „Aš turiu eiti”, – prisiminė Vytautas.
Sūnui bene labiausiai įsiminė, kaip būdamas keturiolikmetis lydėjo savo tėvą į Aukščiausiąją Tarybą. Maestro buvo pakviestas dainuoti laisvės gynėjams.
„Po tragiškų Sausio 13-osios įvykių laisvės gynėjai buvo įsikūrę Aukščiausiosios Tarybos fojė ir saugojo pastatą nuo sovietų kariuomenės.
Tėvas turėjo įkvėpti šauliams dvasios. Aš ėjau kartu, nes jis prašė filmuoti. Išvydau gynėjus, smėlio maišus, šautuvus. Pastato langai buvo uždengti”, – prisiminimais dalijosi maestro sūnus.
Kernagių namuose nebuvo suvaržymų – tėvai dirbo savo darbus, vaikai rinkosi tokią veiklą, tokį laisvalaikį, koks jiems patiko.
„Mums vaikystėje buvo suteikta visiška laisvė – niekas niekur netempė, leido patiems rinktis. Pavyzdžiui, aš Antakalnio rajone, kuriame gyvenome su tėvais, lankiau visus būrelius, kokie ten buvo: nuo plaukimo iki kartingo.”
Nors atžaloms tėvai nepiršo nei patriotinių dainų, nei valstybės švenčių proga vykusių renginių, vaikai namie juto tautos laisvės dvasią – žinojo, kokioms datoms išaušus tėvas eis dainuoti „Šaukiu aš tautą”.
Prieš trejus metus kovo 15-ąją mirusiam V.Kernagiui šiemet būtų sukakę 60 metų.
Legendinės grupės „Antis” lyderio ir vieno Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatorių Algirdo Kaušpėdo (57 m.) dukterys Monika (31 m.) ir Algė (23 m.) gyvena taip, kaip norėjo jų tėvas, – laisvame ir geresniame pasaulyje.
Nė viena jų nepasekė architektų tėvų – Algirdo ir Audronės – pėdomis.
Ekonomikos ir tarptautinės prekybos studijas baigusi vyresnėlė Monika, puspenktų metų Urtės ir vienų metų Augusto motina, įsikūrusi gražiame didžiuliame savo pačios įrengtame name.
Jaunėlė Algė jau trečius metus gyvena Didžiojoje Britanijoje – Bedfordšyro universitete kremta komunikacijos mokslus.
Atgimimo laikų reiškiniu tapusios „Anties” lyderio dukterys supranta – jei iki šiol gyventų Sovietų Sąjungoje, jų gyvenimas būtų visai kitoks.
Todėl jaunos moterys dėkingos savo gimdytojams už tai, kad jie prisidėjo prie kovos už nepriklausomą Lietuvą.
Aktyviai ne tik už savo, bet ir už visos tautos laisvę kovoję Algirdas ir Audronė Kaušpėdai buvo įsitikinę, kad jų dukterys privalo būti ten, kur vyksta Lietuvai svarbūs išskirtiniai įvykiai.
Todėl mergaites dažnai vežiodavosi kartu.
Tais pačiais metais kaip ir festivalis „Roko maršas per Lietuvą” gimusi Algė dar motinos įsčiose dalyvavo pirmajame tikru lūžiu laikytame muzikos renginyje.
„Ne taip svarbu, kiek faktų atsimename. Emocinė patirtis, kurią tuo metu išgyvenome, neišdildoma”, – tvirtino vyresnioji A.Kaušpėdo duktė Monika.
Prasidėjus Atgimimui Monika jautė, kad aplinkui ją viskas keičiasi.
„Tuos pokyčius ypač pajutau per vėlesnį blokados laiką, kai tekdavo valandas laukti eilėse prie maisto, tėvai dejuodavo dėl benzino trūkumo.
Tada dažnai pagalvodavau, kaip mes gyvensime?” – išgyvenimais dalijosi Monika.
Kaušpėdų namuose Kauno Aukštųjų Šančių rajone visuomet būdavo pilna žmonių – muzikantų, architektų, o tuo metu ir Sąjūdžio tarybos narių, visuomenės veikėjų.
Monika iki šiol pamena namie skambėjusias lietuviškas eiles.
Taip pat ir pirmą kartą Rolando Paulausko pianinu atliktą „Pabudome ir kelkimės”.
Pagal R.Paulausko muziką sukurta daina dažnai vadinama antruoju Lietuvos himnu.
„Mokykloje per muzikos pamokas dainuodavome šią dainą.
O aš visiems girdavausi, kad šis gabalas pirmą kartą sugrotas mūsų namuose”, – nusijuokė jaunesnioji A.Kaušpėdo duktė Algė.
Didžiojoje Britanijoje studijuojanti mergina didžiuojasi tuo, kas Atgimimo metais vyko jų namuose.
Nors pati tų laikų įvykių ji nepamena, viską žino iš tėvų, močiutės pasakojimų. Taip pat iš gausios filmuotos medžiagos.
„Aš tame didžiulio masto pasipriešinime nedalyvavau. Todėl man sunku patikėti tuo, kas dėjosi. Sunkiausia suvokti, ką išgyveno mama, kai buvo okupuota Lietuvos televizija. Jai turėjo būti labai baisu”, – svarstė A.Kaušpėdaitė.
Tuo metu A.Kaušpėdas dirbo Lietuvos televizijos direktoriumi. Algė iki šiol tėvo klausinėja, kas 1991-ųjų sausį dėjosi Lietuvos radijuje ir televizijoje, kaip jis tuo metu jautėsi, ką galvojo.
Tą vakarą, kai buvo okupuotas Lietuvos radijas ir televizija, A.Kaušpėdas su keliais kolegomis užsibarikadavo kabinete.
Į jo duris besiveržiantys desantininkai paleido kulkas.
Vyresnioji A.Kaušpėdo duktė Monika pamena tos dienos įvykius: „Mama visą vakarą namie praleido prisispaudusi radiją. Algė prašė, kad su ja pažaistų, o mama sakė, kad klausosi labai svarbių žinių.”
Monika pamena ir 1990-ųjų kovo 11 dieną, kai Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
Tuomet vienuolikmetė Monika su močiute, motina, trimete seserimi sėdėjo priešais televizorių ir stebėjo tiesioginę transliaciją iš Aukščiausiosios Tarybos posėdžio. Jame dalyvavo ir A.Kaušpėdas.
„Močiutė tada iškilmingai pasakė: „Antrą kartą per mano gyvenimą Lietuva vėl nepriklausoma.”
Po to subėgo kaimynai, iš kažkur atsirado kepta višta, šampanas”, – prisiminusi nusijuokė Monika.
Bet labiausiai vyresniajai A.Kaušpėdo dukteriai į atmintį įsirėžė 1989 metų rugpjūčio 23 dieną nusidriekusio Baltijos kelio reginys – 650 kilometrų ilgio rankomis susikibusių žmonių grandinė, žemai skraidantys lėktuvai.
Monika pamena ir 1987–1989 metais Lietuvą drebinusius „Roko maršus”, tapusius Sąjūdžio mitingų repeticijomis.
„Man, vaikui, patiko važinėti kartu su tėvais į koncertus. Dalydavau lipdukus su Dariaus ir Girėno atvaizdais, „Roko maršų” skrajutes, vėliau ir trispalves”, – prisimena M.Kaušpėdaitė-Etnerienė.
Kaušpėdų namuose tų atributų buvo pilna. Iki šiol palėpėje stovi spintelė, nuklijuota „Roko maršų”, „Sąjūdžio”, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje išgarsėjusios „Anties” lipdukais.
Galbūt jų paveikta Monika mokykloje įkalbėjo klasės draugus atsisakyti raudono pionieriaus kaklaraiščio ir ženkliuko.
„Toks buvo mano maištas. Gal tam turėjo įtakos ir „Anties” veikla”, – svarstė Monika.
Jos jaunėlė sesuo Algė trečius metus valstybines šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją sutinka toli nuo gimtinės – Didžiojoje Britanijoje.
Tomis dienomis ji išsiunčia sveikinimo žinutes draugams, artimiesiems. Algė pritaria savo motinos Audronės Kaušpėdienės nuomonei, kad dabar, kai esame laisvi, galime švęsti, kur ir kaip norime.
Nors Kaušpėdai dukterims niekaip išskirtinai patriotizmo neskiepijo, baigusi studijas užsienyje A.Kaušpėdaitė ketina grįžti į gimtinę: „Mama man yra sakiusi, kad gimdė vaikus ne sau, bet pasauliui.
Kad ir kaip gerai būtų Didžiojoje Britanijoje ar kitur, Lietuva yra mano namai. Nors būdama Lietuvoje kartais nuo jos ir pavargstu.”
Į užsienį emigruoti nenorėtų ir jos vyresnioji sesuo Monika. Keliauti mėgstanti moteris kiekvieną kartą džiaugiasi grįžusi namo.
Jokiu būdu gyventi užsienyje nesutiktų ir vieno Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrėjo Arvydo Juozaičio (54 m.) duktė Aldona (25 m.).
Filosofo, rašytojo, olimpinio prizininko duktė turi tvirtą poziciją visais gyvenimo klausimais.
Dėl savo netradicinio požiūrio į daugelį dalykų jauna moteris bendraamžių neretai vadinama kosmonaute.
„Aš einu prieš srovę. Kaip ir mano tėtis kadaise”, – sako tėvo charakterį ir būdą paveldėjusi A.Juozaitytė.
Sekdama tėvu ji nuo vaikystės lankė plaukimo treniruotes ir iki šiol porą kartų per savaitę lekia į baseiną.
Nors tėvo ir dukters nuomonės neretai išsiskiria, į ginčus ir diskusijas jie įsivelia retai. Abu žino, kad nė vienas nenusileis.
„Ką mes pasakome, tai ir padarome. Niekas neprivers mūsų pakeisti nuomonės. Mes kietakakčiai”, – šypteli viename sostinės automobilių salonų dirbanti Juozaičio duktė.
Viską išbandyti norinti Aldona vos baigusi mokyklą kibo į darbus. Dirbo padavėja, teatro administratore, gelbėtoja Lietuvos pajūryje, apsaugininke, diskžokėja, radijo laidų vedėja, renginių organizatore ir komercijos vadove, rašo straipsnius vienam automobilininkams skirtam žurnalui.
Išbandė ir aktorės duonos – vaidino Vytauto Rumšo spektaklyje „Kazimieras Sapiega”.
A.Juozaitytė – kvapą gniaužiančių situacijų mėgėja. Ji – aistringa motociklininkė, taip pat dalyvauja automobilių lenktynėse.
Šiltuoju metų laiku ji verčiau mažiau pavalgys, kad tiktai turėtų pinigų benzinui.
Juozaičiai dažnai su siaubu stebisi, iš kur duktė turi tiek energijos. „Jeigu nebūsiu priėdusi velnių, mane suės pasaulis”, – atsako Aldona.
Paauglystėje ji lankė jaunųjų šaulių būrelį.
Iki šiol Aldonai ant kaklo kabo jaunųjų šaulių medalionai.
Mokykliniais metais Juozaičių duktė svajojo mokytis Lietuvos karo akademijoje.
Bet persigalvojo ir baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Įgijo dailės mokytojo specialybę.
„Nesigailiu, kad nestojau į Karo akademiją. Karo nereikia”, – įsitikinusi A.Juozaitytė.
Atrodo, kad vasario 16-ąją Aldona gimė neatsitiktinai. Retas kuris jaunas žmogus taip užsidegęs kalba apie savo gimtinę.
Kai Aldona iš draugų ar pažįstamų girdi, kad jie Lietuvai nereikalingi, atsako: „Tu ir esi Lietuva. Juk mes ją patys kuriame.”
Ji širsta, kai bendraamžiai blogai atsiliepia apie Lietuvą ir tegalvoja apie materialinę gerovę.
„Mačiau, kaip tėvai kovojo už laisvą Lietuvą. Jie visuomet pabrėžė tėvynės svarbą. Dabar esame laisvi. Galime turėti daug gražių daiktų.
Bet jie nesuteikia tau vertės kaip žmogui. Gaila, kad daugelis to nesupranta”, – filosofavo A.Juozaitytė.
Tėvai dukteriai davė visišką laisvę pačiai pažinti pasaulį. Paauglė galėdavo namo grįžti kada panorėjusi, niekas nekontroliavo, ar ji paruošė pamokas.
Juozaičiai rizikavo – gyvenant Vilniuje pagundų labai daug.
Bet Aldona nė karto nesuteikė tėvams dingsties gailėtis savo auklėjimo metodų.
„Visišką laisvę nuo pat vaikystės man suteikę tėvai nejučia perdavė didžiausias vertybes – meilę tėvynei ir pagarbą. Nors pokalbių apie tėvynės meilę namie tikrai nebūdavo”, – pasakojo Aldona.
Užuot rengusi gimtadienio pobūvį su draugais, Aldona daug mieliau renkasi oficialius šventinius Vasario 16-osios minėjimus.
„Pasipuošiu, apsivelku gražiausią suknelę.
Visi kalba apie Lietuvą, jos gimimą. Man tie minėjimai – geriausia gimtadienio dovana”, – tikino Aldona.
Praėjusių metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo minėjimas Prezidentūroje A.Juozaitytei – viena reikšmingiausių dienų jos gyvenime.
Tuomet merginai ranką spaudė prezidentė Dalia Grybauskaitė, įteikdama A.Juozaičiui skirtą Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio medelį.
A.Juozaičio duktė plačiai šypsojosi, kai paklausiau, ar išsipildys ne kartą jos tėvo bendražygiams sakyti žodžiai: „Mano duktė bus Lietuvos prezidentė.”
„Iš tėčio lūpų nesu to girdėjusi. Bet žinau, kad man gimus tai pasakė gydytojas”, – pasakojo Aldona.
Politikos mokslus kadaise studijuoti troškusi Aldona kas kartą praeidama pro Prezidentūrą stabteli.
Savimi pasitikinti jauna moteris žino, kad nėra nieko neįmanoma, jei to labai nori ir sieki.
„Jeigu norėsiu, būsiu šalies prezidentė,” – patikino A.Juozaitytė.
Užsispyrimą ji paveldėjo iš motinos ir močiutės – garsios Vilniaus pedagogės Aldonos Balsevičienės. Jos garbei jaunesnioji Juozaičių atžala ir gavo Aldonos vardą.
„Su broliu Vygaudu esame ketvirtosios kartos pedagogai. Mama juokaudama sako: „Rupūžės – inteligentai jau nuo gimimo”, – kvatojosi Aldona.
29 metų Vygaudas Vilniaus pedagoginiame universitete dirba Socialinės komunikacijos instituto direktoriaus padėjėju. Užsispyręs vyras pasiryžęs šalies švietimo sistemą pakelti ant kojų.
„Kai kas nors mums prikiša jaunatvišką maksimalizmą, atsakau, kad mes tam ir jauni, kad būtume maksimalistai.
Jeigu ne mes, tai kas? Tikiu, kad galime daug padaryti. Juk Sąjūdžio irgi nebūtų buvę, jei ne jauni maksimalistai”, – įsitikinusi A.Juozaitytė.
Juozaičių namai buvo tapę bene pirmąja Sąjūdžio būstine. Aldona iš motinos pasakojimų žino, kad tuo metu buvo labai sunku.
Namie – du maži vaikai, vyras, lakstantis į mitingus, trijų kambarių bute dažnai nakvoti liekantys jo bendraminčiai.
Todėl Aldona piktinasi, kai kalbant apie Lietuvos laisvės šauklius minimi vien vyrai. Be savo moterų Sąjūdžio kūrėjai ir iniciatyvinės grupės nariai nebūtų pasiekę tiek daug.
„Tėtis yra idėjinis lyderis. Jis savo kalbomis traukia mases.
Bet bepigu būti idėjiniu lyderiu, kai šalia yra veiklus, užsispyręs, visus buities darbus atliekantis žmogus, kaip mano mama.
Todėl nenoriu šnekėti vien apie Arvydą Juozaitį. Dauguma Laisvės šauklių užnugaryje turėjo žmoną, prisidėjusią prie sutuoktinio darbų.
Gaila, kad dažniausiai tos moterys pamirštamos”, – atsiduso Aldona.
Daugybę darbų išbandžiusi Aldona matė, kaip sunkiai dirbo jos tėvai, kad išlaikytų šeimą. Ji pamena, kaip senelio name Vilniaus Žvėryno rajone visa šeima žiemą šaldavo.
Jau kelerius metus savarankiškai gyvenanti A.Juozaitytė įsitikinusi, kad sunkumai skatina veikti ir siekti kuo aukštesnių tikslų: „Šaltis skatina mąstyti. Štai todėl ir noriu, kad Lietuva sektų Skandinavijos šalių pavyzdžiu, o ne pietiečių, kurie vis kartoja „manana” („rytoj”).”
Juozaičių kaimynystėje gyveno aktorių Regimanto Adomaičio ir Eugenijos Bajorytės šeima. Vyriausias jų sūnus Vytautas filosofą A.Juozaitį priskiria prie žmonių, kurie formavo jo pažiūras.
A.Juozaičio žmona Laima dėstė Vytautui biologiją, buvo jo klasės auklėtoja. Todėl jis dažnai lankydavosi Juozaičių namuose.
„Užėjus į A.Juozaičio kambarį, kuriame gulėdavo krūvos „Sąjūdžio žinių”, spausdintų rotaprintu, atimdavo žadą, tai darė įspūdį”, – prisiminė Vytautas.
Visi trys Adomaičių sūnūs pavadinti kunigaikščių vardais – Vytautu, Gediminu ir Mindaugu. Nors kai jie gimė, Lietuvoje buvo mada vaikams rinkti svetimus vardus, o lietuviški buvo pradėję dingti.
Suomijos bendrovės „Finpro” atstovybei vadovaujantis Vytautas Adomaitis (38 m.) kartais nusivilia gyvenimu savo tėvynėje, tačiau neskuba krautis lagaminų ir nenori emigruoti.
Tuo tarpu jo jaunesnysis brolis Gediminas (33 m.), baigęs aktorystės mokslus, ieško laimės Londone.
Gimtinės nenorėtų palikti ir jaunėlis Adomaičių sūnus Mindaugas (29 m.).
Už įskiepytą meilę tėvynei jis, kaip ir Vytautas, dėkingas savo tėvams.
„Mano tėvas nebuvo disidentas, nesiekė politikos, dabar daug ką kritikuodamas jis yra labiau politiškas nei prieš du dešimtmečius.
Atsitiktinumas, kad jis tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu”, – svarstė V.Adomaitis.
1988 metais susikūrus tokiai grupei, Vytautui buvo šešiolika. To meto žmonės jam atrodė kur kas didesni idealistai nei dabar.
„Ar mano karta sugebėtų atkurti Nepriklausomybę? Abejoju, esu kritiškas”, – svarstė V.Adomaitis.
Vytauto bendraamžiai kabinosi į gyvenimą studijuodami literatūrą, filosofiją, istoriją, o baigė verslo, vadybos ir teisės studijomis.
Tokie pokyčiai rodo naujosios kartos interesų susiaurėjimą ir susmulkėjimą.
„Daugelis mūsų tapo siaurų sričių specialistais, kuriems nebūtina siekti geresnio išsilavinimo.
Tai nėra gerai visuomenei”, – apgailestavo V.Adomaitis.
Prasidėjus Sąjūdžiui, jaunimas kur kas labiau troško atrasti ir pažinti pasaulį.
V.Adomaičiui daug kas atrodė romantiška ir nepakartojama.
Buvo galima klausytis Vakarų radijo stočių, kurias anksčiau sovietai slopindavo, tapo prieinamos draustos knygas, iš nuobodžios režimo tarnaitės spauda tapo baltųjų istorijos dėmių atskleidėja.
Iš tų laikų liko įprotis įsijungti radijo stotį „BBC World Service”. Iki šiol V.Adomaičiui tai – svarbiausias informacijos šaltinis.
Jo tėvų namuose tada dažnai viešėdavo garsūs išeiviai iš Lietuvos, pavyzdžiui, istorikai sovietologai Romas Misiūnas, Aleksandras Štromas, „Santaros-Šviesos” gretose dalyvavęs Liūtas Mockūnas.
Pokalbiai su užjūrio svečiais trukdavo per naktis, o moksleiviui būdavo įdomu iš pirmų lūpų sužinoti apie Vakarus, apie Ameriką.
Į Lietuvą svečiai atsiveždavo knygų, jas noriai skaitydavo ir V.Adomaitis.
Jau buvo susilpnėjusi cenzūra, pavyzdžiui, L.Mockūnui vežant per Maskvą į Vilnių knygas nebuvo reikalo ant krepšio viršaus užmesti „Playboy” numerių – jauko muitininkams, kad nesugalvotų konfiskuoti ideologiškai nepriimtinų knygų.
Kartą kalbėdamasis su A.Štromu Vytautas prasitarė, kad Lietuvai reikia ekspertų, išmanančių politiką.
Tada jis svajojo studijuoti politikos mokslus ir manė, kad jo kalba padarys A.Štromui didelį įspūdį.
Išėjo atvirkščiai, svečias nuleido ant žemės romantiškai nusiteikusį jaunuolį, sakydamas: „Nereikia jokių ekspertų, į politiką turi eiti laisvi piliečiai, paprasti žmonės.”
V.Adomaičiui tai buvo pamoka, kad politika – laukas, kuriame žmonės gina savo teises, interesus. Tai nėra ekspertų erdvė.
Baigęs vidurinę mokyklą V.Adomaitis norėjo studijuoti JAV, nors tai atrodė neįgyvendinama svajonė.
Įstojęs į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą, 1992-aisiais V.Adomaitis išvyko į JAV. Iš pradžių mokėsi viename koledže, vėliau baigė Čikagos universitetą, kuriame buvo pasirinkęs politikos mokslus.
Po studijų 1998 metais jis grįžo į Lietuvą.
Čia vyko dideli ekonominiai ir socialiniai pokyčiai, viskas atrodė įdomu.
Tapęs verslo konsultantu V.Adomaitis nenusivylė.
Sukūręs šeimą jis su žmona Rūta augina keturis vaikus: vyriausia Aigustė (18 m.) studijuoja Škotijoje, o Julija (16 m.), Kasparas (10 m.), Elzė (9 m.) – dar moksleiviai.
Dabar pasakodamas savo vaikams, kaip lietuviai jautėsi sovietmečiu, iš jų žvilgsnio supranta – tai tolima kaip gūdūs baudžiavos laikai.
Per pastaruosius du dešimtmečius po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje viskas žaibiškai pasikeitė.
Nenuostabu, kad daugelis žmonių užmiršo, kas yra žodžio ir nuomonių laisvė.
V.Adomaičiui būna skaudu klausytis skundų: „Ką man davė ta laisvė? Skurstu, maža pensija.”
Toks požiūris nėra geras, nes į laisvę žiūrima kaip į instrumentą, kuris turi ką nors duoti.
„Laisvė neturi tarnauti jokiems kitiems tikslams.
Laisvė yra tai, ko reikia siekti, ką reikia ginti dėl jos pačios.
Kai viskas nuspręsta, negali pasakyti, kad ką nors padarei gerai arba blogai.
Tokiu atveju esi tik aplinkybių įkaitas”, – įspėjo V.Adomaitis.