Permainingi orai – pavojus gerklei ir balsui. Kaip juos saugoti, nemažai receptų sukaupė jau 37-ąjį sezoną Nacionalinėje filharmonijoje dirbanti pranešėja J.Pranaitytė.
Dainavimo specialybę tuometėje Lietuvos konservatorijoje įgijusi ir lituanistikos studijas Vilniaus universitete baigusi J.Pranaitytė yra ne tik koncertų vedėja.
Sodriu ir skambiu balsu vilnietė palydi atlikėjus į sceną, paskelbia koncerto programą, sukurdama jaudinamą atmosferą.
Kovo 13-ąją 66-ąjį gimtadienį švęsianti moteris įprato ant kaklo ryšėti šalį arba skarelę, nesvarbu, koks metų laikas.
Skersvėjams jautri J.Pranaitytė bijo net slogos, todėl vėdindama butą atidaro langus ir išeina iš namų.
Kai ima kosėti ar sloguoti, ją gelbėja bulvių nuoviras. Nusunkusi išvirusias bulves, koncertų vedėja šiltą nuovirą geria kaip arbatą.
Dar vienas jos patikrintas metodas peršalus – trintos daržovių sriubos.
Ypač veiksminga lėkštė pieniškos leistinių sriubos vakare prieš einant miegoti.
Kai tenka vesti koncertą ar renginį, J.Pranaitytė linki sau, kad nestreikuotų ne tik balsas, bet ir galva, kad nepasiklystų liežuvis.
Per daugelį metų scenoje būta dienų, kai J.Pranaitytei balsas dingdavo kaip į vandenį ir pavykdavo pašnibždėti vos kelis žodžius.
Tokiomis dienomis moteris jaučiasi ne savo kailyje.
„Nekenčiu sirgti. Liga man – didžiausia bausmė, todėl susirgusi darau viską, ką galiu, kad tik ji pasitrauktų”, – prasitarė J.Pranaitytė.
Jei mėgsti savo darbą, mažiau pavargsti, vadinasi, mažiau ir sergi. Tuo įsitikinusi vilnietė operos solistė S.Janušaitė.
Šį pavasarį dainininkė sukasi kaip voverė rate. Operų premjeros – viena po kitos.
Kai artistė turi mažiau darbo, niekada neatsisako malonumo po pietų pamiegoti. Tokį poilsį ji vadina grožio miegu.
„Man labai svarbu gerai išsimiegoti, tai sugrąžina jėgas”, – tikino S.Janušaitė.
Dirbdama ji stengiasi nepervargti, nuvyti šalin slogias mintis, negailėti savęs, labiau gailėti kitų.
Operos artistė ne kartą įsitikino, kad susierzinus ar supykus jai būna kur kas sunkiau dainuoti.
Susikaupti moteriai padeda tyla ir ramybė. Nuo kitų žmonių ir triukšmo S.Janušaitei sunkiau pabėgti tik tada, kai iš Visorių tenka vykti į darbą visuomeniniu transportu.
„Bijau vairuoti. Taip prarandu ne tik daug laiko, bet ir susiduriu autobusuose su kosinčiais bei čiaudinčiais žmonėmis. Man tai pavojinga”, – prisipažino moteris.
Norėdama sustiprinti imunitetą, solistė atidžiai renkasi maistą, geria vitaminų, stengiasi neapkrauti skrandžio sunkiai virškinamu maistu.
„Dainininko profesijoje viskas yra svarbu. Privalau saugotis daugelio dalykų. Bet jei žmogus mėgsta savo darbą, tai nėra labai sunku”, – prasitarė S.Janušaitė.
Lėtinis nuovargis, stresas, nusilpęs organizmo imunitetas, permainingi orai – dėl šių priežasčių sunku išvengti persišaldymo.
Dažniausiai sunegalavus ima peršėti gerklę, būna sunku valgyti, kalbėti, net išsimiegoti.
Šį skausmą gali sukelti ryklės uždegimas faringitas arba angina – tonzilių uždegimas.
Kai užpuola paprastas peršalimas, gerklė dažnai šiek tiek parausta.
Prasidėjus anginai, savijauta būna prastesnė.
Tada kamuoja stiprus gerklės skausmas, skauda kalbant ir ryjant. Diegia ausis ir galvą, ligonis jaučiasi kaip sudaužytas, temperatūra gali pakilti iki 40 laipsnių.
Ant tonzilių gali būti baltų ar geltonų taškelių, pūlingų apnašų.
Gomurys būna patinęs, padidėja kaklo limfmazgiai, čiuopiant jie būna skausmingi.
„Ūmus tonzilių uždegimas – rimtas dalykas. Infekcija dažniausiai veržiasi į kaklo limfmazgius, vargina stiprūs gerklės skausmai”, – pasakojo ausų, nosies ir gerklės ligų gydytojas Virgilijus Sakalinskas.
Jei angina kartojasi dažnai, tampa lėtinė.
Tuomet patariama pašalinti tonziles, nes dėl dažnų uždegimų gali būti pažeisti sąnariai, inkstai, širdis.
Sergant angina, sunku pasveikti be antibiotikų.
Skausmui malšinti gali būti skiriama vietinio poveikio priemonių, pavyzdžiui, pastilių ar įvairių purškalų.
„Kurį laiką gali padėti net mėtiniai saldainiai. Jie skatina seilių išsiskyrimą, o šios lengvina rijimą, be to, gleivinė būna šiek tiek nejautri”, – aiškino gydytojas V.Sakalinskas.
Jeigu skauda gerklę, nebūtina tuoj pat bėgti į vaistinę.
Daug liaudies medicinos priemonių, malšinančių gerklės skausmą, galima rasti namie.
Pavyzdžiui, gerklę kas keletą valandų galima skalauti ramunėlių, medetkų ar šalavijų užpilu – taip išplaunami mikroorganizmai, sukeliantys uždegimą.
Tačiau nereikėtų gerklės skausmo malšinti druskos ar sodos tirpalu.
Druska pernelyg džiovina gleivinę. Kitas pavojus – skalaujant gerklę visada nuryjama šiek tiek tirpalo, todėl soda gali dirginti skrandį.
Jei namie nėra vaistažolių, galima užsiplikyti juodosios arbatos, kuri taip pat tinka skalauti gerklę.
Peršalus reikėtų nepamiršti gerti daugiau skysčių, pavyzdžiui, liepžiedžių, ramunėlių, čiobrelių arbatos.
Greičiau įveikti gerklės skausmą padeda vitaminai, ypač vitaminas C.
Naudinga į arbatą įdėti šaukštelį medaus.
Specialistai pataria peršalus kurį laiką duoti ramybę balsui. Patartina būti šiltoje aplinkoje, jei įmanoma, nedirbti lauke.
Veikia kaip natūralus antibiotikas
Arvydas Maziukas, bitininkas:
„Liaudies medicina labai vertina bičių pikį. Bitininkai yra pastebėję, kad kuo daugiau avilyje sukaupta pikio, tuo sveikesnės bitės.
Pikis, arba propolis, – lipni, aštraus skonio biologiškai aktyvi medžiaga. Kuo pikis tamsesnis, tuo senesnis ir veiksmingesnis.
Vabzdžiai renka pikį nuo pumpurų ir naudoja jį kaip statybinę medžiagą, kuri nepraleidžia oro ir drėgmės. Pikiu užklijuojami avilio plyšiai, padengiamas avilio vidinis paviršius, rėmeliai.
Pikis turi konservuojamųjų savybių ir neleidžia gesti bičių pieneliui, suneštoms žiedadulkėms. Bėda tik ta, kad per metus avilyje pikio sukaupiama vos keli šimtai gramų.
Pikis veikia kaip natūralus antibiotikas, nes naikina mikrobus, taip pat saugo nuo virusų, grybelių.
Jo tirpalu dezinfekuojamos žaizdos, votys, mažėja tinimas. Kai skauda gerklę, įdėjus pikio į karštą vandenį galima pakvėpuoti garais.
Įsitikinau, kad pikis padeda ir sergant opalige, virškinimo sutrikimais, netgi stiprina širdį.
Prieš keletą metų išmėginau pikio tirpalą skrandžio ir dvylikapirštės žarnos negalavimams gydyti. Negaliu skųstis – padėjo.”