Pasimokyti burleskos pasiūliau bičiulėms.
„Puiku, einam!” – iškart sutiko bendraamžė kolegė. Mergaitiškos pramogos jai – prie širdies.
„Burleska? Nežinau... Nepatinka man šokti. Ir dar gaišti vakarą”, – entuziazmu netryško dešimčia metų vyresnė kolegė.
Mano mamos bendraamžė į šią avantiūrą pažiūrėjo kaip į nuotykį.
Dar trys pakviestosios atsisakė: vieną „nuo Eglijos ima pykinti”, kita ir be burleskos pamokų jaučiasi moteriška, o trečios planai staiga pasikeitė.
Kvietime buvo aiškiai nurodyta apranga, padėsianti atsiskleisti kasdienybės užspaustam moteriškumui.
Suaugusių ir svetur besimokančių dukterų spintose viena kolegė aptiko juodas tinklines pėdkelnes, leopardo kailio raštų sijoną ir rožinius smailianosius aukštakulnius.
„Klouno batai”, – mirė iš juoko ji, rodydama batus ir vargiai įsivaizduodama, kad jais avėdama galės šokti.
„Neturiu kuo apsirengti! Nieko neturiu Kalvarijų gatvės stiliaus”, – konstatavo kita.
Judri sostinės gatvė, vedanti į centrą, prastą reputaciją pelnė dėl ten naktimis stoviniuojančių laisvo elgesio moterų.
„Nieko baisaus, aš visko turiu”, – ištariau atitempusi du didžiulius maišus plunksnų, vėduoklių, skrybėlaičių, tiulio sijonų ir kitų karnavalinių niekučių. Jų prisikaupė namuose nuo įvairių teminių vakarėlių.
Ėmus dabintis, įkvėpimas pagauna net didžiausius skeptikus.
Visą valandą, kol pudravome skruostus, ryškiai raudonai, kaip daro profesionalios burleskos šokėjos, tepėme lūpas ir juodu pieštuku apibrėžėme akis, netilo juokas.
Nėra abejonės – korsetai dailina figūrą, o tiulio sijonai suteikia grakštumo ir žaismingumo.
„Ar tikrai su tinklinėmis kojinėmis neatrodysiu vulgariai?” – nerimavo vyriausioji kolegė.
Kai burleska XX a. pradžioje buvo pradėta šokti viename Niujorko rajonų, joje susiliejo ne tik šokis nusirenginėjant, bet ir nešvankūs juokai.
Burleska – striptizo atmaina, kai nenusirengiama visiškai.
Pasiryžusios eksperimentui pažinties su šiuo šokiu vilkint sportinę aprangą ar kasdienius drabužius neįsivaizdavome.
Mūsų pastangas pirmiausia įvertino taksistas – žarstė komplimentus, fotografavo mobiliuoju telefonu. Susidomėjimo neslėpė ir viešbučio restorano, kuriame buvo numatyta burleskos pamoka, barmenas ir padavėjai.
Kai įžengėme į restoraną, pamanėme, kad ne ten pakliuvome – į mus susmigo kostiumuotų vyrų ir dalykiškai atrodančių jaunų panelių žvilgsniai.
Prie kraštinio stalo sėdėjo pastaruoju metu Eglija Fergie prisistatanti E.Vaitkevičė su mylimuoju ir Burleskos akademijos vadovu Laimu Fergizu bei dar pora draugių.
Pasirodo, pamoka prasidės vėliau – iš pradžių vyko renginį pristačiusios organizacijos narių susitikimas ir projektų pristatymas.
Nieko bendra su ta organizacija neturėjome, tad gerą pusvalandį nuobodžiavome.
Aistringo šokio pamokai skirta apranga mus menkai šildė, tad ir entuziazmas ėmė blėsti.
Rankos tiesiog nusviro, kai prie ekrano su skaidrėmis stojo ir Eglija.
„Tamsta mokytoja”, – išgirdau tariant už nugaros ir visiškai pritariau.
Iš pradžių tvirtinusi, kad šokis tinka kiekvienai, nepaisant amžiaus ir kūno sudėjimo, vėliau kaunietė atskleidė nebejaučianti saldumynų potraukio ir šokdama burleską lieknėjanti.
Ji žavėjosi pasaulinėmis burleskos garsenybėmis, kurių talijos apimtis nesiekė nė 50 centimetrų. Nors skradžiai žemę prasmek su per žiemą priaugtais kilogramais!
„Kai jūsų vyrai pamatys, kas yra burleska, dvidešimt procentų savo atlyginimo perves jums, kad įsigytumėte korsetukų, sijonėlių ir suknyčių”, – tikino E.Fergie.
„Ar laukti pinigų iš vyro – išlaisvintas moteriškumas?” – neiškentusi ištariau pusbalsiu.
„Maniškiui patinka tokie dalykai”, – nieko bloga neįžvelgė bičiulė.
„Valstiečiai kadaise bažnyčiai turėjo mokėti tik dešimtąją dalį derliaus”, – istoriją prisiminė kita kolegė.
Jai atrodo, kad penktadalis vyro algos už žmonos korsetukus šiandienėse šeimose – vargiai įsivaizduojamas.
Netrukus susitikime su E.Fergie dalyvavusių vyrų buvo paprašyta palikti salę, kol damos pasimokys šokti.
Po to jiems buvo žadamas parodomasis visų mūsų, išlaisvinusių savo moteriškumą, šokis ir Eglijos pasirodymas intymioje šviesoje.
Kai dešimtys vyrų ir kelios susitikimo dalyvės įsmuko į paltus ir išėjo, likusios damos pakilo šokti.
Paaiškėjo, kad nurodyta apranga pasirūpinome tiktai mes – kitos nebuvo pasiėmusios nei aukštakulnių, nei plunksnų, nei sijonų su skeltukais.
Iš krepšio Eglija traukė savo garderobą. Merginos netruko atpažinti korsetus, kuriuos burleskos propaguotoja ne kartą vilkėjo per fotosesijas, pirštines, plunksnų šalius, sijonėlius.
Viską galėjai matuotis į valias, ir merginos lyg šarkos apspito blizgučiais sužėrėjusį stalą.
Tik, pasirodo, apsirengti korsetą – ne kiekvienai įkandama užduotis. Viena panelė jį apsivilko atvirkščiai – juostelės, prie kurių segamos kojinės, atsidūrė ties pečiais.
Maža to, pikantiškus rūbelius ir aksesuarus jos ėmė vilktis ant megztinių, švarkelių, marškinėlių.
Jei kuri būtų išdrįsusi apsinuoginti, Eglija būtų mielai paskolinusi savo krūtų spenelių dangtelius.
„O čia tie garsieji „labutinai”, – Eglija ištraukė raudonpadžius „Christian Louboutin” aukštakulnius ir pasiūlė jais pasipuošti kuriai nors iš dalyvių, avinčiai 40 dydžio batelius.
Jos mylimasis prieš tai prasitarė, kad batai kainavo apie 1500 litų.
Kaip nepasinaudoti tokia proga! Nuspyriau į šalį saviškius, kainavusius dešimt kartų mažiau.
Netrukus suskambo garsaus amerikiečių džiazo muzikanto ir jo orkestro melodija. Žiūrėdamos į Egliją sutartinai ėmėme judinti klubus, riesti užpakaliukus, iškelti krūtinę, koketiškai ir geidulingai žvelgti.
„Pamokysiu, kaip burleskos šokėjos nusimauna pirštines”, – žadėjo ir tuoj pat pažadą ištesėjo E.Fergie.
Dantimis ji vieną po kitos timptelėjo elegantiškų pirštinių galiukus. Suėmusi juos kita ranka, nutraukė pirštinę ir ja žaismingai patrynusi ties krūtine švystelėjo aukštyn.
Tą patį pakartojome ir mes. Kam neužteko Eglijos pirštinių, naudojo savo žiemines – megztas arba odines. Vaizdelis nepakartojamas!
Pasižiūrėti mūsų pasirodymo negrįžo nė pusė išėjusių vyrų. Turbūt daug ir neprarado – pasibaigus šokiui, susižavėjimo šūksnių neišgirdome. Paplojome pačios sau.
Po to plojome Eglijai, kuri pademonstravo savo šokį. Plojome už pastangas, dailią figūrą ir koketiškumą.
Tačiau pro akis nepraslydo tai, kas profesionaliai šokėjai būtų tiesiog neatleistina. Pavyzdžiui, nuolatinis kelnaičių taisymasis, tarsi bandytų paslėpti sėdmenis.
„Nevertinkite griežtai, man – 42-eji”, – ištarė ji, krūtinę su spenelių dangteliais pridengusi plunksnų vėduokle.
Trys pasirodymą stebėję vyrai laikėsi lietuviškai santūriai – polka turbūt juos būtų labiau įkaitinusi.