Simbolišku ar fatališku galima pavadinti ir sutapimą, kai vos E.Špokaitei paskelbus apie karjeros pabaigą jos skulptūras kuriantis menininkas Romas Vilčiauskas (45 m.) patyrė padegėlio dalią.
Kovo 13-ąją per gaisrą namuose netoli Bebrusų ežero Molėtų rajone R.Vilčiauskas neteko būsimų kūrinių modelių, jau išlietų skulptūrų formų, eskizų, įrankių, medžiagų.
Užgesus ugniai iš nuodėgulių kyšojo bronzinė balerinos E.Špokaitės skulptūra, perteikianti Odetos vaidmenį iš baleto „Gulbių ežeras”.
R.Vilčiauskas šalies primabalerinos skulptūrų prieš ketverius metus buvo nuliejęs net dešimt – įvairių spektaklių temomis.
Daugumą jų įsigijo baleto gerbėjai, o „Džuljetą”, kuri dabar stovi baleto mokykloje, autorius padovanojo E.Špokaitei.
R.Vilčiauskas šias skulptūras kūrė pagal šviesaus atminimo fotomenininko Michailo Raškovskio nuotraukas ir žiūrėdamas baletus, kuriuose šoka primabalerina. Tuo metu E.Špokaitė apie šį sumanymą nežinojo.
„Su Egle susipažinau po Michailo mirties 2009-aisiais. Tuomet ir pasišnekėjome apie darbus. Man tos skulptūros – nuostabios, nes tokių balerinų kaip Eglė retai gimsta”, – tvirtino R.Vilčiauskas.
E.Špokaitė 1996 metais tapo Nacionalinės premijos laureate, 2003, 2006 ir 2011 metais buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
– Kaip reagavote sužinojusi apie jūsų šokį įamžinusius meno kūrinius? – paklausiau E.Špokaitės.
– Esu aš ir yra mano menas. Kiti menininkai taip pat kuria įkvėpti įvairių dalykų, todėl jų kūriniai su manimi nėra susiję tiesiogiai.
Negaliu sakyti, kad kitų menui esu abejinga. Tiesiog įdomu matyti, kaip mūsų kūryba atsispindi kito menininko kūriniuose.
Apie Romo kuriamas skulptūras nežinojau. Malonu, jei jos džiugina kitus, jas kas nors įsigyja.
Kai pamačiau tas skulptūras, man jos patiko. Skulptūros meniškos ir tuo, kad atpažįstamos iš nuotaikos ir kūno linijų, būdingų man.
Vaizdo medžiaga – formaliausias šokio kopijavimas. Mano nuomone, perduoti baleto atmosferą gali fotografija arba skulptūra.
– Kodėl skulptūra „Džuljeta” stovi ne jūsų namuose, o Eglės Špokaitės ir Kristinos Sliesoraitienės baleto mokykloje?
– Mano namai susiję su manimi kaip asmenybe. O skulptūra susijusi su profesija.
„Džuljetos” vieta – mokykloje. Iš pradžių vaikai čiupinėjo skulptūrą, paskui apsiprato, kad ji čia stovi.
Džiaugiuosi, kad yra tokia vieta, kur atėjusios mergaitės mokosi baleto judesių ir gali susipažinti su kitomis meno sritimis.
Buvimas scenoje nesustabdomai praeina. O atvaizdas gali gyvuoti atskirai nuo manęs kaip asmenybės.
– Jūsų įvaizdis daug metų buvo siejamas su Lietuvos operos ir baleto teatru. Ar nesigailite, kad žiūrovai ten nebeišvys jūsų šokančios?
– Gal dar šoksiu kitur – nebūtinai Operos ir baleto teatre. Turiu tam tikrų planų. Dabar visą mano gyvenimą užima baleto mokykla.
– Ar karjeros baigtis jums tapo gyvenimo lūžiu?
– Išėjus iš teatro įvyko didelis pasikeitimas. Operos ir baleto teatras, be kūrybos, yra ir disciplinuotas mechanizmas. Jis priverčia gyventi pagal teatro repertuarą.
Privalėjau išeiti iš teatro nelaukdama, kol pajusiu, jog per ilgai užsibuvau. Turbūt manęs ir nebūtų paprašę išeiti – galėjau šokti tol, kol man būtų buvę įdomu.
Operos ir baleto teatras – pompastiškas. Teatre priklausydavau nuo kitų žmonių skonio ir pasirinkimo. Niekas manęs neklausė, ką noriu šokti ir ko nenoriu.
Teatro generalinis direktorius siūlė likti dirbti pagal autorinę sutartį, bet atsisakiau. Kiekvienas baleto artistas tą žingsnį turi žengti pats tam tikru laiku. Mano sprendimas nebuvo paremtas jausmais, labiau protu. Esu racionali.
Artistas įprastai šoka dvidešimt metų ir tiek pat laiko brandina tą sprendimą. Aš tokį ilgą etapą šokau be jokių, net ir trumpalaikių pasitraukimų – tai retai nutinka balerinoms.
Dabar turiu kūrybinę laisvę ir galiu gerai jaustis. Galbūt mano darbas nebus trijų veiksmų veikalas, gal bus parodytas ne tokioje didelėje scenoje, bet gali būti netgi meniškesnis.
– Gal išeiti nutarėte dėl sveikatos problemų?
– Mano amžiaus baleto šokėjas turi labai rūpintis sveikata. Turėjau traumų, bet jų buvo ne daugiau, nei pasitaiko kitiems solistams.
– Ką jums davė teatro scena?
– Mano asmenybė formavosi kartu su šokiu. Mano profesija buvo susipynusi su gyvenimu. Esu aistringa, todėl ir dabar baleto mokykloje dirbu su užsidegimu.