Kataras laukia 2022-ųjų, kai čia vyks pasaulio futbolo čempionatas.
Šį daugeliui netikėtą FIFA sprendimą Kataras sutiko kaip galimybę, atversiančią langą į menkai turistų lankomą valstybę Artimuosiuose Rytuose.
Ši šalis, turinti milžiniškus gamtinių dujų ir naftos išteklius – viena turtingiausių pasaulyje. Tad užmojai prieš svarbų sporto renginį – didžiuliai.
Iki 2022-ųjų planuojama pastatyti šešis siurrealistinio dizaino stadionus, įrengti poilsio zonų, įdiegti modernią viešojo transporto sistemą.
Karštis, kuris vasarą čia siekia net iki 50 laipsnių Celsijaus, neturėtų kelti nepatogumų futbolininkams ir sirgaliams – visuose stadionuose bus įrengta oro vėsinimo sistema.
Kataras siekia tapti ne masinio turizmo šalimi, o kultūrą ir stilingą poilsį vertinančių pasiturinčių keliautojų rojumi. Valstybė yra pasiruošusi milijardinėms investicijoms, nors vargu ar jos kada nors atsipirks.
Mažai tikėtina, kad ambicingus Kataro planus galėtų sugriauti išplitusi „arabiškoji revoliucija”. Kol kas įvykiai Libijoje ir Alžyre – valstybėse, kurios yra pagrindinės dujų importuotojos į ES ir Šveicariją, Katarui žada tik didesnį pelną, gaunamą iš dujų.
Daugumos kultūros ir mokslo projektų iniciatorė ir globėja – Kataro šeicho Hamado bin Khalifos Al Thani antroji žmona Mozah.
Vakaruose ji sulaukia daug dėmesio ne tik dėl savo veiklos humanitarinėje srityje, bet ir dėl nepaprastos elegancijos bei žavesio.
Šiandien daugelis įsitikinę, kad Mozah ir palaužė FIFA komisiją – prieš balsavimą ji kiekvienam jos nariui žiūrėdama į akis klausė: „Ką jūs turite prieš arabus?”
Kataro šeicho žmona aktyviai kovoja už moterų teises, skatina jas studijuoti ir dirbti.
Studijas baigusioms moterims valstybė garantuoja darbo vietą. Jaunų karjerą pradedančių arabų atlyginimas siekia 7–8 tūkst. JAV dolerių (18–19 tūkst. litų) per mėnesį.
Katare filialus yra įkūrę garsūs JAV Džordžtauno, Šiaurės Vakarų universitetai, Weillio-Cornellio medicinos koledžas. Čia studijuoja ir vietos gyventojai, ir užsieniečiai.
Nors Kataro gyventojams sudarytos puikios studijų kreditavimo sąlygos, mokslų krimsti jie dar nepamėgo. Jauni arabai dievina kriketą, mašinų lenktynes, medžioklę su sakalais, azartinius žaidimus.
Kataras, nepriklausomas tapęs tiktai 1971 metais, neturi nei istorinio, nei kultūrinio paveldo, tačiau bandymai sukurti turistams patrauklią aplinką tikrai pagirtini.
Šalyje veikia Islamo muziejus, kuriame sukaupta gausiausia islamo meno kolekcija pasaulyje.
Sostinės Dohos senamiestis – naujai pastatytas, jame įrengti arabų virtuvės restoranai, dailės galerijos, sakalų parduotuvės, paukščių turgus.
Siaurose gatvelėse vyksta prieskonių, saldumynų prekyba, turistai kviečiami užsukti į aukso parduotuves.
Pernai Katare buvo atidarytas kultūros kaimelis „Katara”.
Palei jūros pakrantę įkurtoje zonoje įrengtas įspūdingas atviras amfiteatras, prabangi koncertų salė, kurios kėdžių audeklas rankomis išsiuvinėtas aukso siūlais.
Tikimasi, kad pasižiūrėti geriausių pasaulio operos ir baleto teatrų artistų pasirodymų į Katarą plūs kultūros mėgėjai iš viso pasaulio.
Sostinę Dohą galima pažinti per keletą dienų. Apsistoti ilgiau ne tik brangu, bet ir liūdna – niekur kitur neteko matyti tiek daug beteisių imigrantų, plušančių už 200 JAV dolerių (480 litų) per mėnesį.
Nedidelę saujelę arabų aptarnauja armija atvykėlių iš Indijos, Šri Lankos, Pakistano, Indonezijos, Filipinų.
Kaimyniniame Dubajuje situacija tokia pati, tačiau juodadarbiai ištirpsta gausioje margaspalvėje turistų minioje ir ne taip krinta į akis.
Beje, Kataras originaliai ginasi nuo imigrantų būrių viešosiose vietose.
Parkuose, zoologijos sode, net prekybos centruose kabo nekaltai atrodančios iškabos „Penktadienis – šeimų diena”.
Atvykėliai paprastai turi vienintelę poilsio dieną – penktadienį, ir daugelis jų atvykę be šeimų.
Nors Doha palieka ramaus, tradicijų sukaustyto miesto įspūdį, vietiniai arabai, ypač moterys, čia atrodo daug laisvesni negu Dubajuje.
Netikėta buvo pamatyti vienas moteris, vėlai vakare vakarieniaujančias prabangiame restorane. Vakarienės pabaigoje jos traukė kaljaną.
Dešimt metų Dubajuje dirbusi, o dabar Kataro sostinėje gyvenanti diplomatė Selina pasakojo, kad Katare išyra net 38 santuokos iš 100.
Šis rodiklis yra vienas didžiausių ne tik musulmoniškose valstybėse, bet ir visame pasaulyje.
Pasirodo, moterys Katare nebesitaiksto su vyrų dominavimu šeimoje. Pasikeitė ir visuomenės požiūris į išsiskyrusias ir netekėjusias moteris – jos nebėra visuomenės atstumtosios.
Antroji emyro žmona Mozah drąsiai laužo stereotipus, net tradicijas.
Pirmoji šalies ponia rengiasi pabrėžtinai europietiškai, o vietoj tradicinio galvos apdangalo dažnai renkasi prie rūbų derančią stilingą plaukų juostą.
Motinos pavyzdžiu seka ir gražuolės dukterys.
Gavusios puikų išsilavinimą, jos dirba motinos įkurtame fonde. Kitos emyro sutuoktinės yra labiau konservatyvios, dėvi tradicinę aprangą ir neviešina savo gyvenimo.
Poilsis Dohoje ganėtinai brangus – nakvynė trijų žvaigždučių viešbutyje dulkėtoje gatvėje čia kainuoja tiek pat, kiek puikiame viešbutyje Dubajuje prie pat jūros.
Kelionė Kataro oro linijų lėktuvu nors ir prabangi, sunkiai įkandama. Vokiečiai turistai skundėsi, kad bilietas iš Berlyno į Dohą kainavo net 800 eurų (2760 litų).
Dohos oro uoste nėra kur išsikeisti pinigų. Išsinuomoti automobilio čia taip pat nepavyks, jei neturite banko čekių.
Atrodo, kad Kataras, planuodamas didžiules investicijas į turizmą, pamiršta elementarią turizmo rinkodaros abėcėlę.
Lauktuvių namo vežamės kuklių perlų auskarėlių, kuriais anksčiau garsėjo Kataras. Pirkome juos iš indo pardavėjo, o atvežti jie iš Japonijos.
Ant sūnaus kuprinės tabaluoja guminis Kinijoje pagamintas pakabutis su užrašu „Aš myliu Katarą”.