Velykų popietę „Fenerbahce Ulker” komandai atstovaujančio Lietuvos krepšininko lauks dvikova su pagrindiniais komandos priešininkais – kita Stambulo ekipa „Efes Pilsen”.
Tad prie Velykų stalo D.Lavrinovičius galės prisėsti tik vėlai vakare.
Daugiau nei dvi valandas – maždaug tiek laiko užtrunka kelionė iš „Sinan Erdem” arenos europinėje Stambulo dalyje iki krepšininko namų Azijos pusėje.
Tačiau D.Lavrinovičius viliasi rasti laiko ridenti kiaušinius su sūnumis – penkiamečiu Titu ir trejų metų savo bendravardžiu Darjušu.
Kiaušinių ridenimas buvo vienas mėgstamiausių Darjušo ir dvynio brolio Kšyštofo vaikystės žaidimų.
„Velykos mano šeimoje – didelė šventė. Pas šventės organizatorę senelę susirenka visa giminė. Rytą visi eina į bažnyčią, ten pašventina maistą, o grįžę namo sėda prie šventinio stalo”, – apie savo šeimos tradicijas pasakojo D.Lavrinovičius.
Šiemet krepšininkas Velykas sutiks toli nuo namų, musulmoniškame krašte, tik su žmona Edita ir sūnumis.
Tačiau ant jų stalo netrūks šventinių patiekalų, dažytų kiaušinių. Juos šiandien dažys už Darjušą dvejais metais vyresnė Edita.
„Galėčiau ir aš dažyti kiaušinius, bet kai yra profesionalai, tegul jie tai ir daro”, – šypsojosi D.Lavrinovičius.
Prieš atvažiuodama į Turkiją Edita skaitė knygas apie šią šalį, domėjosi jos kultūra ir tradicijomis.
Svečioje šalyje krepšininkas pasiilgsta tik varškės. Todėl kiekvieną kartą Edita jos parveža po viešnagės Lietuvoje.
Šiemet buvo paskutiniai Editos studijų Mykolo Romerio universitete metai. Praėjusią savaitę moteris apsigynė sveikatos apsaugos politikos magistro darbą.
Krepšininkas su šeima Stambulo Azijos dalyje įsikūrė 200 kvadratinių metrų penkių kambarių bute.
Pro buto langus matyti Marmuro jūra, tvarkingas, gerai prižiūrimas uždaras kiemas su atviru didžiuliu baseinu, vaikų žaidimo aikštelė.
Tačiau erdvaus buto durų staktos aukštaūgiui per žemos. Einant pro duris 212 centimetrų ūgio krepšininkui kas kartą tenka palenkti galvą.
Greta esančiame daugiabutyje gyvena ir lietuvis krepšininkas Šarūnas Jasikevičius su drauge Anna ir septynių mėnesių dukrele Aila.
„Čia labai patogu. Viskas šalia. Apačioje kino teatras, dengtas ir atviras baseinai, sporto salė, pirtis, kavinė.
Iki treniruočių salės tik dešimt minučių kelio”, – džiaugėsi Stambulo spūsčių išvengiantis D.Lavrinovičius.
Į Stambulo centrą krepšininkas su žmona nuvažiuoja labai retai. Jei nėra automobilių spūsčių, miesto centrą jie pasiekia per pusvalandį. Tačiau dažniausiai kelionė prailgsta dvigubai.
„Aš tik su vaikais nuvažiuoju į zoologijos sodą, atrakcionus.
Tiesa, prie didelių atstumų, automobilių spūsčių pripratau gyvendamas Maskvoje”, – sakė 2008–2009 metų sezoną Maskvos „Dinamo” klube rungtyniavęs krepšininkas.
Stambule aukštaūgis važinėja nuosavu tamsiai mėlynu „Volkswagen Touareg” visureigiu. Automobiliui, kaip ir butui, tam tikrą pinigų sumą skiria komanda.
Nuo žaidėjo norų priklauso, kaip jis tuos pinigus išleis – pirks automobilį ar nuomosis. Gyvens prabangiame bute ar taupys išsirinkęs paprastesnį.
Svetinguose Lavrinovičių namuose dažnai apsilanko svečių iš Lietuvos. Tad visai nenustebau, kai šeimininkai pavaišino lietuviškais gardumynais.
Ką tik Lavrinovičių namuose viešėjo Editos motina Aušra. Kol jos duktė Lietuvoje gynė magistro darbą ir tvarkė šeimai priklausančio SPA centro reikalus, alytiškė atskubėjo padėti žentui susitvarkyti su guviais berniukais.
„Gera uošvė Aušrytė. Ji Editą bara, o mane myli ir lepina”, – juokėsi krepšininkas, praleidęs su uošve visą savaitę.
Titas ir Darjušas – guvūs, smalsūs ir padykę berniukai. Tad vienam susitvarkyti su sūnumis krepšininkui būtų sunku, nors Stambule kartu su krepšininko šeima gyvena ir auklė iš Lietuvos Birutė.
„Kai auklė šalia, laisvesnės rankos – juk reikia ir į parduotuvę nuvažiuoti, ir filmą pažiūrėti. Dar neseni esame, kad namie visą laiką sėdėtume”, – kaip visuomet gerai nusiteikęs kalbėjo D.Lavrinovičius.
„Birutė – pedagogė. Norime, kad vaikai lavintųsi, skaitytų, skaičiuotų”, – vyrui antrino Edita.
Erdviuose Lavrinovičių namuose yra ir dar vienas gyventojas. Svetainėje ant sofos priešais saulę mėgsta kaitintis šeimos numylėtinis katinas Infinity (išvertus iš anglų k. – begalybė).
Berniukai sfinksų veislės katiną dažniausiai šaukia Mikiu. Jį Darjušui 31-ojo gimtadienio proga padovanojo žmona.
„Nenorėjau aš katino. Edita jo troško, todėl radusi progą padovanojo man per gimtadienį. O dovanos juk neatsisakysi”, – juokėsi Darjušas.
Vyresnėlio Tito akyse žybsi velniūkščiai. Nors jis drąsiai rodo savo darytas katino nuotraukas, bet ko nors paklaustas tyli.
„Mūsų vaikai namie drąsūs, bet prie svetimų gėdijasi. Kai buvau mažiukas, buvau toks pat drovus.
Kai tėvai prašydavo kur nors nueiti, su broliu vienas kitam sakydavome: „Eik tu.” Vėliau atradome sistemą – vieną kartą eina vienas, kitą kartą – kitas”, – šypsojosi krepšininkas.
Stambule Titas lanko tarptautinį darželį. Tačiau berniukui ten nepatinka. „Ten visi kalba angliškai”, – pasiskundė Titas.
Anglų kalba jam ne prie širdies. Vis dėlto tėvo paprašytas berniukas, pasislėpęs jam už nugaros, angliškai suskaičiavo iki dešimties.
Krepšininkas su vyresnėliu sūnumi Titu kartais pakalba rusiškai. Šios kalbos vaikas pramoko Maskvoje ir Kazanėje.
Būdami visi kartu Lavrinovičiai kalba lietuviškai. O kai lenkų kilmės Darjušas pajuokauja, kad galbūt vaikus leis į lenkišką darželį, Edita paprieštarauja.
Mažasis sūnus mėlynakis šviesiaplaukis Darjušas vaikų darželio dar nelanko.
Vos tik D.Lavrinovičius po treniruočių ar rungtynių grįžta namo, sūnūs nuo jo nesitraukia nė per žingsnį.
„Mano poilsis – buvimas su vaikais. Svarbiausia, kad jie manęs klauso. Jei aš pavargęs, noriu miegoti, jie supranta ir nebetrukdo”, – pasidžiaugė aukštaūgis krepšininkas.
– Darjušai, gyvenote ir žaidėte dideliuose miestuose – Maskvoje, Madride, dabar Stambule. Kur jautėtės geriausiai?
– Geriausia Lietuvoje. Bet aš visur ieškau pliusų, o ne minusų.
Kazanėje buvo per šalta žmonai ir vaikams. O man patinka šaltis.
Stambule – puikūs orai, komanda sudarė geras sąlygas. Tačiau čia didelės automobilių spūstys. Per dieną gali suspėti nuvažiuoti tik į vieną vietą, sutvarkyti vieną reikalą.
Nepaisant to, mums čia patinka. Stambulas – gražus, tvarkingas miestas. Rudenį, kai buvo šilta, išsinuomodavome katerį ir plaukdavome į salas, apžiūrėti apylinkių.
Ir žmonės kultūringi, malonūs. Visai kitokia Turkija man pasirodė, kai čia viešėjau pirmą kartą 1997 metais. Tada gatvės buvo purvinos, žmonės priekabūs, tampantys už rankovių.
Bet dabar viskas pasikeitę. Pagyvenus Stambule mano nuomonė apie Turkiją pasikeitė į gerąją pusę.
Gatvėse važinėja nauji tvarkingi automobiliai. Daug gerų parduotuvių, didelis pasirinkimas.
Čia visi domisi sportu. Tačiau autografų prašo tik prieš rungtynes ar po jų. Tik vaikai kartais gatvėje pribėga. Suaugusieji atpažįsta, pasisveikina, palinki sėkmės, pagiria.
Kai užeinu į parduotuvę ar restoraną, visi pradeda aikčioti, koks aš aukštas. Dažniausiai čia man užduoda klausimą: „Koks tavo ūgis?”
– Pasibaigus sezonui jūsų kontraktas su „Fenerbahce Ulker” irgi baigsis. Kas toliau?
– Pažiūrėsime, kur vėjas nupūs. Norėčiau Turkijoje likti iki karjeros pabaigos. Čia sudarytos vienos geriausių sąlygų, kokias tik esu turėjęs.
Pasibaigus sezonui ketiname dar savaitę kitą pasilikti Turkijoje, pavažinėti po šalį. Nuvažiuosime pailsėti prie jūros. Iki šiol to padaryti neturėjau laiko.
– Atstovausite šalies rinktinei Europos čempionate Lietuvoje?
– Dabar svarbiausia sveikam baigti sezoną. Širdis visą laiką nori atstovauti Lietuvai. Pastaruosius porą metų jaučiuosi labai gerai, nepatyriau rimtų traumų. Tačiau niekuomet negali žinoti, kas nutiks rytoj.
Nesvarbu, ar būsiu rinktinėje, vasarą vis tiek praleisiu Lietuvoje. Šį sezoną buvau sugrįžęs į Lietuvą tik du kartus. Žaisti.
Vaikus nuvešime pas močiutę į sodybą Alytuje, kad prie vištų priprastų. Tegul auga maugliai (Nobelio premijos laureato, anglų rašytojo R.Kiplingo knygų herojus, vilkų išaugintas berniukas Mauglis. – Red.). O mes su Edita pailsėsime.
– Stambule verda naktinis gyvenimas. Ar tai patyrėte?
– Kartais išeiname ir su Edita, ir su komandos draugais. Po svarbios pergalės visi važiuojame paklausyti muzikos. (Juokiasi.)
– Tame pačiame kieme gyvena komandos draugas Š.Jasikevičius. Dažnai kartu leidžiate laisvą laiką?
– Grafikas įtemptas, bet kartais nueiname kartu su žmonomis pavakarieniauti. Kadangi jie augina mažą vaiką, nesinori įkyrėti.
Štai vakar Šaras kvietė kartu jachta paplaukioti. Negalėjome, nes Edita tik vakar grįžo iš Lietuvos.
– Kaip pavyksta Turkijoje susikalbėti?
– Labai sunku, kai abu žmonės nemoka angliškai – nei aš, nei turkas. Aš galiu pašnekėti angliškai, bet ne itin gerai.
Kai kurie turkai moka kalbėti rusiškai. Turkiškai temoku kelis žodžius. Labai sunki kalba.
Ispanų kalba labai lengva. Net nemokėdamas jos viską suprasdavau.
– Prie turkiško maisto jau pripratote?
– Edita mėgsta riebų maistą, todėl jai turkiškas patinka. Aš nemėgstu riebių valgių, padažų.
Tradicinio alkoholinio gėrimo – rakės – galiu išgerti tik vieną stiklinaitę. Labai jau stiprus anyžių skonis.
Šiaip nesu išrankus maistui. Kaip ir mūsų mažiukas. O Titas bet ko nevalgo. Pamato kokią kruopą ir iš karto šaukia, kad mama išimtų.
– Edita, turkai gražiai mėlynakei blondinei turbūt neleidžia ramiai praeiti gatve. Ar jus visur lydi Darjušas?
Edita: Oi, ne. (Juokiasi.) Galbūt yra rajonų, kuriuose turkai įkyresni. Bet mūsų rajone žmonės kultūringi, nepriekabiauja. Be to, aš nesiklausau, nesidairau. Einu ten, kur man reikia.
Darjušas: Gerai, kad Edita nesupranta turkiškai. Gal jai ir sako komplimentus, bet ji nesupranta.
Edita: Jei kur nors einu, dažniausiai su sūnumis. Nelabai kam įdomi moteris su dviem vaikais.
Darjušas: Tokius vaikus kaip mūsų bet kas paimtų.
Edita: Kad ir kur eitume, prie mūsų mažiuko Darjušo visi kiša rankas, glosto.
– Tad, Darjušai, Editą ramia širdimi išleidžiate į miestą?
– Kai aš Stambule, nesijaudinu. Žinau, kad jeigu kas nors atsitiks, galėsiu padėti. Bet kai esu išvykęs, o ji kur nors išeina viena vakare – neramu.
– Su sūnumis, kurie aukštesni už savo bendraamžius, kamuolį į krepšį jau bandote mėtyti?
– Bandžiau, bet jiems neįdomu. Vyresnėlis nelinkęs į sportą. Mažyliui įdomu. Jis nori su manimi važiuoti į treniruotes. Kai kartu nueiname į sporto salę, Darjušas kilnoja svarmenis.
Mažylis išdykęs, bet geros širdies. Jeigu su juo griežtai – jis angelas. Bet duodi laisvę – ausis tampo, atėjęs pas mane klausia: „Tu nori diržo?”
Mažasis Darjušas visą laiką visus provokuoja, iš visų juokiasi, sulaužo brolio žaislus. Jis nuolat broliui gadina nervus.
O Titas labai tvarkingas, mėgsta skaityti knygutes, fotografuoti. Tito charakteris – mamos.
Jam per uodegą esu pliaukštelėjęs vos kelis kartus. Mažyliui reikėtų daugiau, bet taip jo gaila. Dažniausiai užtenka išsiųsti pastovėti į kampą.
– Ar ir judu su broliu buvote tokie padykę?
– Mes buvome kitokie. Prie tėvų – labai geri, bet kai jų nebūdavo – siausdavome. Ir mušdavomės, ir kvailysčių prisigalvodavome. Kai būnu namie, man sūnūs atrodo geri vaikai.
Bet kai manęs nėra, visi skundžiasi, nes nesusitvarko Kai pabaru, jie sako: „Tėti, mes tavęs nemylime.”
Edita: O jei aš pabaru, susideda į kuprines žaislus ir sako, kad išvažiuoja pas močiutę į Alytų.
Darjušas: Negirdėjau, kad Edita nors kartą būtų pabarusi vaikus. Čia aš griežtas.
– Edita, svečioje šalyje auginant du padykėlius susikaupti rašyti mokslinį darbą buvo sunku?
Edita: Nelengva. Rašymui, mokymuisi atsiduodavau, kai mažiukas miegodavo. Bet nuo rudens noriu studijuoti toliau. Dar svarstau, ar doktorantūroje, ar kitoje magistrantūroje.
Darjušas: Aš irgi pradėsiu studijuoti, tik dar nežinau ką. Turime apgalvoję kelis variantus.
Bet jau noriu studijuoti. Nusibodo nieko neveikti. Karjera eina į pabaigą. Vaikai paaugę.
– Gal pagalvosite ir apie trečią atžalą?
Darjušas: Jau galvojame. Jeigu žinotume, kad bus mergaitė, jau seniai būtų pradėtas darbas.
Bet dabar reikia viską gerai apskaičiuoti. (Juokiasi.) Mielai sekčiau sultono pavyzdžiu – galėčiau turėti ir trisdešimt vaikų. Bet viskas priklauso nuo žmonos. Mano žodis šiame reikale paskutinis.
– Artėja laikas, kai sūnūs pradės lankyti mokyklą. Ką tuomet darysite?
Darjušas: Vaikai mokyklą lankys Lietuvoje. Jeigu dar kokius vienus metus liksiu kur nors, pagyvensiu vienas. Juk nekankinsi vaiko.
Labai sunku vaikui būtų po mokymosi svetur priprasti Lietuvoje.
Tada nemokės nei gerai rašyti, nei kalbėti lietuviškai.