Didžioje Britanijoje alaus pažinimo meno mokęsis vilnietis D.Dabrovolskas didžiuojasi reta profesija.
Ruošdamas svečiams vaišes virtuvės meistras atidžiai renka alų pagal spalvą, putos standumą, skaidrumą, skonį.
Įgudęs alaus degustuotojas sugeba atskirti šimtus skonio ir kvapo niuansų, nors daugybė Lietuvos gyventojų nurodytų vos keletą šio gėrimo ypatybių, pirmiausia – kartumą.
„Bet dabar jau skonis smarkiai keičiasi”, – yra pastebėjęs ekspertas.
Kaip žinoti, kokia alaus rūšis geriausiai tinka prie tam tikro maisto?
Geriant vyną galima nebejausti patiekalo skonio, taip gali atsitikti ir pasirinkus netinkamą alų.
Alaus ir vyno degustacija turi daug panašumų, tačiau yra ir esminių skirtumų.
Degustuojamą vyną galima išspjauti, tada gomuryje puikiai jaučiamas poskonis. To negalima daryti tyrinėjant alų.
„Gurkšnį alaus būtina nuryti – tik taip galima įvertinti jo kartumą”, – aiškino pašnekovas.
Alaus skonis ir kvapas priklauso nuo vandens, salyklo, mielių ir apynių. Verdant šį gėrimą nenaudojama jokių cheminių junginių.
Eksperto teigimu, geriausias alaus ir maisto derinys sukuriamas tada, kai alus ir patiekalas turi bendrų skonio elementų, pavyzdžiui, kartumo ar saldumo.
Eksperimentuoti mėgstantis D.Dabrovolskas moka pateikti staigmenų savo svečiams, kuriems valgymas teikia didžiulį malonumą.
Vištienos, lašišos, aštraus rytietiško skonio patiekalai, net kepta kriaušė su migdolų keksu ir baltojo šokolado ledais gali būti patiekiami su alumi.
Neseniai restorane „Stikliai” vykusios gurmaniškos vaišės, kurias ruošė D.Dabrovolskas, parodė, kad alus tinka ir prie užkandžių, ir verslo pietums, net iškilmingai puotai.
Rinktis tikrai yra iš ko, nors dar prieš keletą metų Lietuvoje buvo žinomas tik šviesusis ir tamsusis alus.
Daug kam šis gėrimas atrodo tinkamas prie riebaus maisto, keptos duonos, įtrintos česnakais, virtų žirnių su spirgais ar bulvių traškučių.
Toks požiūris D.Dabrovolskui nepriimtinas. Domėdamasis Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Austrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių alaus tradicijomis jis atrado daug įdomių dalykų.
Grakščioje rasotoje taurėje patiektas alus niekuo nenusileidžia vynui ir puikiai atrodo prie baltos staltiesės, žvakių, prabangių patiekalų.
„Alaus kultūra kyla į aukštesnį lygį. Šis gėrimas, sakyčiau, daro revoliuciją virtuvėje”, – įsitikinęs D.Dabrovolskas.
Bendrovės „Švyturys-Utenos alus” gaminamas penkias alaus rūšis, kurios sudaro tradicinę kolekciją, D.Dabrovolskas šmaikščiai apibūdino kaip penkias originalias asmenybes, turinčias savo charakterį.
Pavyzdžiui, švelnaus skonio „lager” alus dera prie šviežių salotų, šaltųjų mėsos užkandžių, vištienos, kalakutienos patiekalų, įvairių sūrių.
Šio alaus švelnus apynių kartumas paryškina vištos krūtinėlės kepsnio, pagardinto žaliųjų pipirų bei rozmarinų padažu, skonį.
Dėl švelnaus kartumo „lager” alus pritapo lietuvių kulinarijoje. Šio alaus galima įpilti troškinant patiekalus, ruošiant padažus, gardinant sriubas – jis švelnina maistą.
Kvietinis alus, kurį geras aludaris moka taip išvirti, kad jis kvepia bananais, gvazdikėliais, keptais obuoliais, apelsinų žievelėmis, tinka prie jūrų gėrybių, žuvų patiekalų, sušių.
Viena išskirtinių jo savybių – drumstumas. Todėl atkimšus butelį, pusę reikia nupilti į atšaldytą taurę, o likusią dalį suplakti. Taip išmaišomos ant butelio dugno nusėdusios mielės.
Šį alų galima derinti su desertu – vaisiais, uogomis, pyragu.
„Tačiau rūgštaus kvietinio alaus nereikėtų gurkšnoti valgant karamelinį desertą, o tamsiojo alaus – kaip užkandį pasirinkus žaliąsias alyvuoges”, – įspėjo D.Dabrovolskas.
Dar viena populiari alaus rūšis nepagadins nuotaikos blynų, makaronų mėgėjams. Pavyzdžiui, nefiltruotas „lager” alus tinka su miltiniais patiekalais, makaronais.
Tamsaus gintaro spalvos alus, kuris gaminamas iš karamelinio salyklo, išsiskiria sodriu saldoku skoniu.
Tamsusis alus dažnai vadinamas virtuvės karaliumi ir derinamas prie žvėrienos patiekalų ar net juodojo šokolado.
Tamsiuoju alumi šeimininkės mėgsta marinuoti mėsą, nes nuo jo mėsa minkštėja, tampa sultingesnė.
Tamsusis alus patiekiamas prie pelėsinio, kietųjų sūrių, taip pat riebios žuvies.
Alaus stiprumą gali išduoti ne tik spalva, bet ir skonis.
Pavyzdžiui, siekiant išvirti stipresnį alų, dažnai naudojamas sirupas, o vidutinio kartumo „bock” alus bendrovėje „Švyturys-Utenos alus” yra išgaunamas be jo.
Yra žinoma, kad šio alaus receptą kantriai kūrė vienuoliai, todėl ilgą laiką šis alus buvo prieinamas tik vienuolyno gyventojams.
Dvigubai ilgiau nei įprasta brandinamas „bock” alus yra sodraus skonio, tinka prie troškinamos ar ant grotelių kepamos mėsos, taip pat vytintų, rūkytų mėsos gaminių, aštresnio šveicariško sūrio.
„Jeigu desertas gardinamas medumi, riešutais ar baltuoju šokoladu, šeimininkė neapsiriks pasiūlydama „bock” alaus”, – pabrėžė alaus someljė D.Dabrovolskas.
Maisto ir alaus derinimo principai
Būtina atsižvelgti į gėrimo stiprumą: prie lengvesnių patiekalų patiekiamas švelnesnis, lengvesnis alus, o prie sočių – kartesnis, tamsesnis.
Jei per pietus ar vakarienę ragaujami keli patiekalai ir kelių rūšių alus, reikėtų pradėti nuo silpnesnio ir pereiti prie stipresnio.
Švelnesnio skonio alus ir ne tokie kaloringi patiekalai siūlomi vasarą, o žiemą dažniau ragaujami sotūs valgiai, prie kurių tinka sodraus skonio alus.