– Kiek laiko prireikia, kad pažintum save? Ar įmanoma to išmokti iš knygų?
– Augdamas žmogus susiduria su daugybe išorės veiksnių, kurie iškreipia savęs suvokimą, tarsi uždeda filtrą ant patiriamų jausmų, o asmeninį įprasminimą pakeičia tėvų ir kitų autoritetų nuomone.
„Beniukai neverkia, mergaitės nepyksta” – tai tik vienas pavyzdžių.
Kuo griežtesnėje ir reiklesnėje aplinkoje žmogus auga ir gyvena, tuo daugiau turi jam įpirštų „įnamių”, kurie ilgainiui nebeleidžia atskirti, kur tikrasis žmogaus vidinis patyrimas, o kur įteigtas ar nekritiškai priimtas liepimas jausti, galvoti ir veikti tam tikru būdu.
Kelias į save – ilgas. Prireikia pusmečio ar metų, kad pajustum ir suvoktum, kaip pats sukuri savo emocijas ir aplinkinių reakciją.
Tačiau ilgainiui šis kelias padaro asmenį tikru savo gyvenimo šeimininku. Ir kiekvienas šiuo keliu eina savo tempu.
– Ar akademijoje reikia būti tik klausytoju, ar žmogus turi nusiteikti ir aktyviai dirbti?
– Asmeninio aktyvaus darbo su savimi ar patyrimo su kitais negali pakeisti jokios knygos, teorijos ar psichologiniai triukai.
Savęs ir kitų pažinimas – lėtas, mąslus ir jautrus procesas, kaip ir pokalbis su draugu iš širdies. Todėl skatiname žmones atvirai žvelgti į save, o tai, ką išgirsta, palyginti su asmeniniu patyrimu, pritaikyti bendraujant su kitais.
Mūsų studijų tikslas – padėti naujai įprasminti save.
– Kada studentai pastebi pokyčių savo gyvenime? Ar nebūna nusivylimo?
– Savęs suvokimo pokyčiai nėra taip lengvai prognozuojami, kaip ir jų pasekmės. Kartais per seminarą patirtos stiprios emocijos iškelia į paviršių seną traumą ar tuo metu patiriamą neįsisąmoninamą vidinį konfliktą.
Tai – vertingas žingsnis į priekį. Tačiau ne visi būna jam pasiruošę, tad kai kurie išsigandę trumpam vėl užsideda šarvus.
Apskritai Psichologijos akademijoje žmonės, mūsų džiaugsmui, sparčiai auga.