Šiandien aktorė M.Vaičiulytė – Vilniuje, ryt – Klaipėdoje, poryt, jei prireiks, – Kaune ar kitoje Lietuvos vietoje. Televizijos ekrane ji – įnoringa, išlepusi gražuolė iš serialo, teatro scenoje – dramatiška moteris, kovojanti už teisę gyventi taip, kaip trokšta širdis, renginiuose – žavi vedėja.
Jauna aktorė nedejuoja, kad dėl darbų vos spėja pailsėti – sukasi lyg voverė ir neketina sustoti. Tai – jos laikas, kai atkaklus darbas ėmė duoti vaisių.
– Sėkmės jums galėtų pavydėti ne vienas kolega.
Profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams” pelnėte perspektyviausios festivalio aktorės vardą, buvote įvertinta Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, o Teatro dieną už „Metų debiutą” – Auksiniu scenos kryžiumi.
Ar šie apdovanojimai jums buvo netikėti? – pasiteiravau M.Vaičiulytės.
– Nuo tos dienos, kai pasukau į aktorystę, visą laiką stengiausi daug ir atkakliai dirbti. Neįsivaizdavau, kad kitaip galima ko nors išmokti.
Apdovanojimus suvokiu kaip ženklą, kad esu pastebėta. Kartu su jais, atrodytų, gavau žinią: „Jaunas žmogau, tu teiki vilčių, bet viskas tavo rankose.”
Įvertinimas suteikia dar daugiau jėgų dirbti, stengtis, siekti, bet reikia ir tinkamų aplinkybių: erdvės kūrybai, prasmingų pjesių, vaidmenų, gerų režisierių, kurie padėtų pamatyti, kiek aš galiu.
– Stovėdama scenoje sunkiai tramdėte jaudulį. Kodėl tas apdovanojimas jums taip suvirpino širdį?
– Man jis itin brangus, nes Marijos vaidmuo, už kurį jį gavau, buvo labai sudėtingas.
Marijai iš Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” visuomenė neleido būti asmenybe, turinčia savo minčių, idėjų, tikslų, spaudė ją elgtis taip, kaip visi.
Paaukoti savo tapatumą, unikalumą ir susitapatinti su aplinkiniais – lengviausia, o pasipriešinti – sunki užduotis.
Siekis išlikti unikaliam ir neprarasti ryšio su aplinkiniais – skaudi ir nuolat aktuali tema.
– Jūs irgi neplaukėte pasroviui pasirinkdama aktoriaus profesiją. Jūsų bendraamžiai dažniau renkasi praktiškesnes specialybes: ekonomiką, teisę, mediciną.
– Nuo mažens svajojau apie aktorystę. Greičiausiai todėl, kad tėvai mėgsta teatrą ir mane vesdavosi į spektaklius.
Tais metais, kai baigiau vidurinę mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje aktorių kursas nebuvo renkamas, o gimtajame Kaune apskritai tokie specialistai nerengiami.
Tad sužinojusi apie galimybę aktorystę studijuoti Klaipėdos universitete, ilgai nesvarsčiau ir išvažiavau.
Svajojau apie profesionalią sceną ir nesvarsčiau jokios kitos alternatyvos.
– Kuo taip viliojo aktoriaus duona?
– Aktoriaus darbas man – būdas perteikti žmonėms idėjas, mintis, tiesas, skelbiamas personažų lūpomis. Kartu tai iššūkis per save atskleisti viso spektaklio idėją, sumanymą.
Žavi galimybė persikūnyti ir pajusti tai, ką jautė skirtingų epochų, charakterių, vertybių žmonės.
Visi personažai skirtingi ir išore, ir vidiniu pasauliu, jie skleidžia vis kitokias mintis. Įsijausdamas į personažą aktorius kaskart išbando save ir plečia galimybes.
– Klaipėdos universitete baigėte ne tik vaidybos bakalauro, bet ir režisūros magistro studijas. Ar per šešerius mokslo metus buvo dienų, kai gailėjotės dėl savo pasirinkimo?
– Ne, esu užsispyrusi, labai darbšti ir nuoširdžiai stengiuosi. Man viskas buvo įdomu.
Dirbti Klaipėdos dramos teatre pradėjau baigusi bakalauro studijas. Džiaugiausi netapusi viena tų jaunų aktorių, kurie baigę mokslus neturi ką veikti.
Nors, neslėpsiu, pragyventi vien iš aktoriaus darbo labai sunku.
Jausmai, kuriuos išgyvenu scenoje, tai atperka ir nenorėčiau to iškeisti į nieką kita. Tikiuosi, niekada neteks važiuoti uždarbiauti svetur ar griebtis su profesija nesusijusių darbų.
Nuo studijų metų prisiduriu vesdama įvairius renginius.
Aš manau, tai – artimas aktorystei darbas.
– Neseniai tapote atpažįstama ir televizijos žiūrovams – kuriate vieną pagrindinių vaidmenų seriale „Jausmų miestas”. Ar televizija buvo jūsų svajonė? Pripažinti teatro aktoriai į serialus paprastai žiūri skeptiškai.
– Man įdomu išbandyti skirtingas sritis ir pasižiūrėti, kiek esu universali.
Nesu apimta televizijos svaigulio, kad sutikčiau su bet kokiu pasiūlymu. Sulaukusi pasiūlymo vaidinti seriale pirmiausia perskaičiau scenarijų, pamąsčiau ir tik tuomet sutikau.
Nemanau, kad vaidinimas seriale gali pakenkti aktoriaus profesionalumui. Jei įtikinamai sukursi vaidmenį, kuris tau tenka, žiūrovai neliks abejingi jam ir prie televizijos ekrano, ir teatro salėje.
Televizija man jau davė nemažai: išmokau dirbti stebint kameroms, pajutau filmavimo ritmą, dažną scenų, kostiumų kaitą. Tai grūdina.
Man patinka ir mano personažas, jis šiek tiek komiškas, todėl įdomus.
Loretos gyvenimas lengvas, linksmas, vyrai ją lepina. Seksuali gražuolė tikisi susirasti milijonierių ir su juo gyventi ilgai ir laimingai. Tačiau dėl šių paviršutinių troškimų ji vis nusvyla nagus.
– Kiek jums pačiai artimas toks gyvenimo būdas? Ar buvo lengva įsijausti į išlepusios gražuolės kailį? Meno žmonės paprastai nelinkę daug dėmesio skirti savo aprangai, išoriniam grožiui.
– Dėl vaidmens režisieriaus prašymu šiek tiek pasišviesinau plaukus, kostiumus parenka kostiumų dailininkas, o visa kita – aktoriaus profesionalumo klausimas.
Stengiuosi kuo įtikinamiau sukurti vaidmenį, pasitelkdama vaizduotę ir sukauptą savo bei kitų patirtį.
Kaip ir daugelis moterų, mėgstu pasistengti dėl savo išvaizdos, išbandyti šį tą naujo, improvizuoti – tai pakelia nuotaiką, ypač pavasarį, kai gamta bunda.
Būna dienų, kai dėl gausybės reikalų neturiu kada mąstyti apie aprangą, įsispiriu į patogius sportinius batelius, ir tiek.
Bet būna, kai puikiausiai jaučiuosi apsiavusi dailiais aukštakulniais.
– Kiek aktorei svarbi patraukli išvaizda?
– Manau, kad svarbiausia – universalumas. Vilkėdama istorinį kostiumą turi įtikinti žiūrovą, kad esi konkretaus laikotarpio dama, apsivilkusi sportinę aprangą – trenerė, o ligoninės pižamą – sunkiai serganti.
Kūnas aktoriui – ne mažiau svarbus įrankis nei žinios ar dvasiniai išgyvenimai. Jei dėl vaidmens išties reikėtų, pavyzdžiui, nusiskusti plikai, nedvejočiau.
Žaviuosi tais aktoriais, kurie dėl vaidmens gali kardinaliai pakeisti savo kūną, pavyzdžiui, užsiauginti dvidešimt kilogramų raumenų.
Tam reikia daug valios ir pagarbos vaidmeniui.
– Apie darbą aistringai kalbate nepailsdama. O koks asmeninis jūsų gyvenimas? Ar kuriate šeimos planus? Turbūt jūsų klasės draugės jau sūpuoja pirmąsias atžalas ir jų nuotraukomis dalinasi „Facebook” ar kituose socialiniuose tinkluose.
– Man jau reikėtų susilaukti vaikų? Aš apie tai dar negalvoju. Dabar gyvenu vien darbu.
Laisvalaikio turiu nedaug, jis pasyvus. Mėgstu pabūti namuose, patinginiauti.
Skaitau, žiūriu filmus, anksčiau šiek tiek piešdavau savo malonumui, bet jau senokai tuo užsiėmiau.
Nepasakyčiau, kad mėgstu šluostyti dulkes, tačiau buityje siekiu pedantiškumo.
Laisvalaikį skiriu buvimui su šeima – tėvais ir seserimi. Dažnai matausi su jais.