Medyje įgręžti kaiščiai – ar jie nėra pernelyg giliai suleisti? Ar galės nutekėti sula? Dėl tokių dalykų sunerimęs Alantoje, Molėtų rajone, įsikūręs dailininkas V.Žukas kasdien eina apžiūrėti klevų.
Trys kibirai klevų sulos – per porą savaičių. Tai – geras ženklas. Šį pavasarį V.Žukas pirmąkart leido sulą, o į klevus įkelti kibirai raudonavo iš tolo.
Pradingęs iš viešumos V.Žukas pastaruosius metus daugiau laiko būna šioje kaimo sodyboje nei Vilniuje, kur su žmona Aukse turi butą Žvėryne.
Užkaitęs puodą su daržovėmis ir mėsos gabalu, vyras prisiverda sriubos savaitei – jis neišrankus valgiui.
Šešių vaikų tėvas moka visus buities darbus. Kasdien kaime kuria krosnį. Malkų netrūksta, nes sodyboje yra daug medžių, kuriuos reikia retinti. Prieš keletą metų dailininkas smarkiai išgenėjo seną obelyną.
V.Žukas neseniai nupjovė dar vieną didelį klevą, augusį prie pat trobos, nugenėjo šakas, prisikapojo malkų – jų užteks kitai žiemai.
Dailininko rankose vokiškas kirvis į trinką sminga kaip į sviestą – pliauskos skrieja toli.
Išnuomojęs prabangią galeriją Vilniuje V.Žukas nesigaili.
Buvo metas, kai jam atrodė – viską turi, gyventi patogu, ko dar norėti. Vėliau suprato, kad reikia atsinaujinti. Ir ėmė rimčiau kurtis sodyboje, kurią su šeima įsigijo prieš 15 metų.
Kai dailininkas į ją įsikėlė, klojime rado suverstų medinių kurpalių, o ant trobos sienų tebuvo nuplyšę tapetai.
Sveikiausios buvo grindys ir lubos, sudėtos iš rankomis obliuotų lentų ir sijų. V.Žukas nutinkavo sienas, pakviestas meistras perstatė krosnį, o duonkepė dar laukia savo eilės.
Iš Latvijos, kur žvejų kaimelyje Nidoje Žukų šeima turi pusę restauruoto nendrėmis dengto namo, atkeliavo net šimtamečiai ąžuoliniai kuolai, laivybai naudojamos virvės, karvės kaukolė, kurią dailininkas piešė ir tapė daugiau nei 15 kartų komponuodamas vis su kitais daiktais.
Balta kaukolė, rodos, spinduliuoja žmogiškumu, nors ispanų dailininkai nuo seno labiau mėgsta piešti jaučio kaukolę.
Senas liaudiškas lovas, stalą, kelias knygų lentynas ir dar kelis sendaikčius dailininkas atsivežė iš Žemaitijos sodybų.
Jose apsilankęs V.Žukas rado kelis už gegnių užkištus kryžius, net žemaičių Nukryžiuotieji nėra nusaldinti. Vienas jų dabar puošia aukštaitišką dailininko trobą.
Kai žmona Auksė paskambina telefonu ir klausia, ar jam Alantoje dar neatsibodo, atsako: „Atsiprašau, bet ne.”
Kaune gimęs dailininkas anksčiau nesiėmė didelių žemės darbų, o šiemet jo laukia sodas ir daržas.
Su kaimynu rudenį išaręs pusę hektaro dirvono jis prisipirko įvairių sodinukų, keliasdešimties rūšių daržovių, gėlių ir prieskoninių žolelių sėklų. Egzotinių augalų sėklų jam atveža vaikai iš užsienio kelionių.
Vilniuje mokosi, o Londone uždarbiauja Žukų duktė Marija (23 m.), Didžiojoje Britanijoje laimės ieško ir sūnus Pranciškus (27 m.), Briuselio muzikos akademijoje studijuoja duktė smuikininkė Veronika (25 m.).
Jaunėliai sūnūs irgi labai užsiėmę – abiturientas Benediktas svajoja mokytis Dailės akademijoje, o Teodoras – dar tik devintokas.
Žukų duktė Milda Ališauskienė (35 m.), sociologijos mokslų daktarė, kartu su vyru Tomu augina tris vaikus: paauglį Kristupą (13 m.), pirmoką Kiprą (8 m.) ir Beatričę (4 m.).
Kiekvienam vaikui ir anūkui V.Žukas pasodino kaime po ąžuolą.
Sodyboje greitai bunda užveistas sodas, eglišakėmis apraišiotų sodinukų per žiemą nenugraužė nei zuikiai, nei stirnos.
Praėjusį rudenį V.Žukas sodyboje ne tik piešė ir tapė, bet ir kasė duobes, pasodino apie 100 vaismedžių – obelų, vyšnių, kriaušių, serbentų.
Prie tvenkinio dar pasodino iš sostinės prasivežtų bambukų – įdomu, ar prigis.
Kad sodinukai derėtų, kiekvieną duobę reikėjo specialiai paruošti. Mat derlingiausias dirvos sluoksnis jau anksčiau buvo nukastas lyginant kiemą.
Nuokalnėje, prie pirties, prisikasęs durpių, sutrešusių lapų ir šieno komposto V.Žukas visa tai krovė į traktoriaus priekabą ir vežė prie iškastų duobių.
„Kartais dirbdavau vienas, kartais man padėdavo kaimynas ūkininkas. Talkas kaime darome tik tada, kai suvažiuoja visa šeima. Dažniausiai vaikai būna paskendę savo reikaluose”, – sakė V.Žukas.
Ilgai puoselėjęs mintį užveisti sodą dailininkas siekė ne tik praktinės naudos. Jis norėjo pro trobos langą matyti ir piešti medžius bei krūmus.
Sumanęs iš palaukių persodinti Biblijoje minimus erškėčių krūmus, nes šie dygliuoti augalai labai išraiškingi, vyras ketino samdyti ekskavatorių. Vėliau apsigalvojo – vargo bus daugiau nei naudos.
„Ar aš ne vyras? Užsimoviau kelias poras odinių pirštinių, pagalandau kastuvą, apkapojau erškėčių krūmų šaknis, iškasiau ir karučiu parsivežiau”, – pasakojo dailininkas.
Kūnui tokie darbai buvo ne į naudą – prieš keletą mėnesių V.Žukui atlikta pilvo išvaržos operacija.
Apsistojęs kaime vyras nejaučia vienatvės. Internetas čia veikia neblogai, vakarais jis įsijungia „Skype” programą ir bendrauja su žmona Aukse, vaikais, anūkais.
– Esate labiau miestietis ar kaimietis? – pasiteiravau V.Žuko.
– Gerai jaučiuosi tiek Niujorke, tiek Vilniuje, tiek kaime.
Gimiau Kaune, nes mano teta dirbo akušere, ten mes visi trys broliai išvydome pasaulį. Tada tėvai mus išsivežė į Vilnių.
Kaimo darbų būdavo tik vaikystėje pas senelį Praščiūnų kaime prie Sidabravo, Radviliškio rajone.
Su seneliu Jonu Žuku eidavau šienauti, daug ko išmokė ir močiutė Ona. Kartais reikėdavo eiti į kolūkį ravėti runkelių lysvių, besidriekiančių kone kilometrą. Apie sodininkystę ar daržininkystę nieko neišmaniau.
Laimė, dabar turiu internetą, iš jo semiuosi žinių. Pasitariu ir su kaimynais.
Kartą iš Latvijos Nidos norėjau atsivežti į Alantą puikių serbentų. Bet man patarė sodinti vietinių veislių augalus.
– Ar per žemės darbus turėjote laiko dailei?
– Kaimas yra ta vieta, kur gera dirbti. Esu netipiškas dailininkas – dirbant man reikia taškytis, lieti, laistyti paveikslą. Bute, netgi turėdamas atskirą kambarį, negaliu to daryti.
Čia kuriu tokius meno darbus, kuriuos reikia ilgai džiovinti, šveisti. Yra užsilikusių paveikslų, kuriems dar reikia įpūsti dvasios. Negaliu skubotai jų paleisti į žmones.
Darau gyvosios gamtos „pastatymus”. Pavyzdžiui, apgeniu sodą, išauga ūglių, pasodinu erškėčių, jie ima žydėti, nokina uogas. Aš tai piešiu ir tapau.
Žinoma, galima pasidėti ant stalo kriauklę, žvakidę, kaukolę ir tai tapyti, bet galima sutempti akmenis į rietuvę, apsodinti gudobelėmis, apipjauti senus medžius. Visa tai tampa puikiu kraštovaizdžiu, kurį knieti įamžinti.
– Kaip atsitiko, kad tapote atsiskyrėliu?
– Galiu dirbti šurmulyje, bet vienumos man irgi reikia. Kartais vienas turiu būti dieną ir naktį. Manęs tai nevargina.
– Ar kaime ėmėte sveikiau gyventi?
– Kaimas turi daug privalumų – nusibosta piešti, tapyti, einu prie fizinių darbų – prie medžių, žemės, vandens. Gal medžių sodinimo ir genėjimo patirtį pritaikysiu po kokių dešimties metų.
Nenoriu vienpusės patirties. Nuostabios patirties galima rasti ir kasdienybėje, pavyzdžiui, bendraujant su vaikais ar plaunant užpakalį kūdikiui.
– Rytą jūsų kieme sukiojasi stirnos, sugrįžo gulbės. Kasdien vis daugiau gamtos prabudimo ženklų. Ar tai jus žavi?
– Parskridusios gulbės atrodė įpykusios. Jos rėkavo kaip išprotėjusios, buvo pavargusios.
Gulbė yra sunki tema menui, sugadinta kičo, tų visų kilimėlių prie lovos, saldžiai dekoruotų fajanso indų.
Esu tapęs kelias nušautas gulbes viename Obelijos dvare Dzūkijoje. Vėliau dariau asambliažų ciklą, naudojau žuvėdrų, gulbių sparnus. Kai kirminai sugraužė šį meną, viską išmečiau į šiukšlyną.
– Kodėl jūsų troboje nejusti nei terpentino, nei dažų kvapo?
– Naudoju iš Kinijos atvežtus dažus, kurių pigmentą sudaro įvairių mineralų milteliai, o rišamoji medžiaga yra sakai.
Aš nesu žaliasis, bet taip sutapo, kad tuo metu, kai ėmiau daugiau būti gamtoje, atradau geros kokybės natūralius dažus, apie kuriuos Europoje dar nedaug žinoma.
Mėgstu ir aliejinius dažus, nors juose yra cheminių junginių, galinčių sukelti alergiją ar net prišaukti vėžį.
– Ar jūsų pasirinkimui gyventi kaime pritaria šeima?
– Kartais ji man primena: „Atvažiuosime čia dažniau, jeigu bus troboje įrengtas tualetas.”
Manau, kaimas yra tam, kad tualetas būtų lauke. Pastačiau jį tokioje vietoje, iš kurios grožiuosi balta Alantos bažnyčia, stovinčia už pustrečio kilometro.
Beje, pirtyje įrengtas dušas, šiltas vanduo. Man pačiam nereikia daug patogumų. Čia, kaime, reikia dirbti.
Tik vasarą, kai suvažiuoja mano šeimyna, anūkai, būna linksma, rengiame futbolo rungtynes. Mano sūnūs – geri sportininkai.
Pasibuvimai būna siautulingi – su šokiais, vaidinimais, maudynėmis.
– Ar kaime jaučiatės saugiai?
– Nėra jokios grėsmės ir baimės. Kartais mano šeimyna nesupranta, kodėl nakčia neužsirakinu. Man patinka naktį eiti į lauką, į mišką.
Čia ramu. Per Vėlines buvau čia vienas. Naktį išėjau iš trobos, dangus gražus, netoli kapinės. Kai viskas suželia, tų kapinaičių nematyti.
O Vėlinių naktį sužavėjo šaltyje virpančios žvakės. Tąsyk panakčiais padariau kelis piešinius. Kitą dieną kapuose dar degė žvakės, vėl nutapiau kelis darbus.
Mėgstu į visumą žiūrėti kaip į trapų audinį, koks būdingas gamtai.
Kartą šokinėjau iš džiaugsmo stebėdamas Niujorko urbanistinį planą. Nesu matęs gražesnio naktinio vaizdo negu Manhatanas naktį, kai žvelgiau į jį leisdamasis lėktuvu.
Tokį pojūtį įmanoma patirti miške, stebint šeimos susitikimą, šunų siautimą. Nesu iš tų žmonių, kurie diktuoja sąlygas kitiems, mėgstu stebėti iš šalies.
Žiemą, kai viskas būdavo apmirę, dažnai prisimindavau poetą Vytautą Mačernį, rašiusį apie įkvėpimo apsvaigintą poetą, kurį dievaitė „išmokė po sustingusiu ir statišku paveikslu įžiūrėti ritmą, kuriantį ir veikslų”.