Šlapinimasis naktimis Mantą kamavo nuo mažų dienų. Tėvai tuo susirūpino, kai berniukas sulaukė dvejų metų.
Sūnaus bendraamžiai jau sugebėdavo valingai sulaikyti šlapimą, o Mantas – ne.
Per aštuonerius metus berniuką ir jo tėvus konsultavo daugybė specialistų – šeimos gydytojas, urologas, neurologas, vaikų psichiatras, homeopatas, fizioterapeutas, tačiau niekas nepadėjo.
Problemos nesustabdė nei skysčių, nei druskos ribojimas, nei vaiko žadinimas keliskart per naktį.
Mantas labai kankinosi ir darėsi vis labiau užsidaręs.
Viename holistinės medicinos centre užsienyje Manto tėvams buvo pasakyta, kad sūnaus negalavimų priežastis – sulėtėjusi centrinės nervų sistemos branda.
Kai moksleivis sulaukė dešimties, šlapinimasis naktimis ėmė retėti, tačiau bėda vis tiek užklupdavo keletą kartų per mėnesį.
„Buvau praradusi viltį. Supratau, kad nėra tabletės, galinčios paspartinti nervų sistemos vystymąsi”, – prisipažino Manto motina.
Daugiau nei prieš metus ji sužinojo, kad tam tikrais atvejais centrinės nervų sistemos vystymąsi gali paspartinti vadinamoji neuropsichologinė sensomotorinė korekcija.
Šio metodo esmę sudaro fiziniai pratimai, padedantys atkurti tam tikras smegenų funkcijas.
Pasiryžus išbandyti šį gydymo metodą kantrybe tenka apsišarvuoti tiek vaikui, tiek tėvams. Kasdien būtina atlikti daugiau nei valandą trunkančius pratimus. Kad vaikui nekiltų noro tinginiauti, jį turi stebėti bent vienas iš tėvų.
Tokia korekcija – išbandymas visai šeimai. Kartais tarp vaiko ir tėvų įsiplieskia nervų karas, pritrūkus valios nepilnamečiui norisi viską mesti.
Dar sunkiau įtikinti vaiką mankštintis tada, kai bendraamžiai ilsisi – savaitgaliais, per šventes, atostogas.
Kad galėtų mankštintis, vaikui būtina sudaryti sąlygas. Manto tėvai svetainę pavertė sporto sale – išnešė kilimą, kad ant parketo nieko nebūtų, perkėlė dalį baldų, nuo sienos atitraukė spintą ir lentynas.
Specialūs pratimai nėra sunkūs, tačiau norint juos taisyklingai atlikti reikia susikaupti, išmokti koordinuoti savo veiksmus.
Pavyzdžiui, reikia atlikti kelis sunkiai suderinamus dalykus: abi rankas sukti į dešinę, o kojas – į kairę, tuo pat metu sukti liežuvį į vieną, o akis – į kitą pusę.
Laimei, Mantas buvo kantrus, paklusnus ir darbštus. Paauglio tėvams nereikėjo labai jo kontroliuoti.
Praėjus pusmečiui nuo mankštinimosi pradžios Mantas nustojo šlapintis per miegus.
Ilgainiui atsirado ir daugiau malonių netikėtumų.
Moksleivis tapo darbštesnis, įgudo laikytis dienotvarkės, geriau ėmė sektis ir mokykloje.
Anksčiau Mantas skųsdavosi, kad trūksta laiko, apgailestaudavo, jog daug ko nespėja. Dabar paauglys surimtėjo, išmoko susikaupti, pasidarė smalsesnis.
Praėjus dar pusmečiui specialistai turės atsakyti, ar naujas gydymo būdas iš tikrųjų išvadavo paauglį iš fizinių ir dvasinių kančių.
Neuropsichologinė sensomotorinė korekcija – Lietuvoje dar naujas metodas.
Kaune tokia korekcija taikoma vaikams, kenčiantiems nuo įvairių negalavimų, pavyzdžiui, negalintiems sukaupti dėmesio, besiskundžiantiems sutrikusia atmintimi, hiperaktyvumu, kalbos, rašymo ir skaitymo sutrikimais, įkyriais nevalingais judesiais (nagų kramtymu, lingavimu), naktiniu šlapinimusi, turintiems autizmo požymių, sergantiems cerebriniu paralyžiumi.
Kaunietės psichologės Raimonda Girčienė ir Jolanta Lazutkienė patirties sėmėsi Latvijoje, nors metodą dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje sukūrė Maskvos specialistai.
Korekcijos pratybas gali pradėti lankyti vaikai tik nuo penkerių metų – jaunesni dar nepajėgia suprasti, ko iš jų reikalauja suaugusieji.
Individualūs pratimai trunka apie 1,5 valandos per dieną.
Dukart per savaitę tėvai ir vaikas susitinka su specialiste, o likusias dienas mankštinasi namie.
Darant fizinius pratimus smegenų ląstelės priaugina ataugėles, kuriomis plinta nerviniai impulsai, taip formuojasi naujos funkcijos.
Tačiau ne visada įmanoma padėti lėčiau besivystančiam vaikui.
„Jei nustatytas Downo sindromas, epilepsija, šizofrenija ar kokia nors kita liga, nulemta genų defektų, tokia korekcija nėra taikoma”, – sakė R.Girčienė.
Fizinių pratimų programa sudaryta taip, kad kantrybė ir valia tampa aukso vertės. Jei tėvai neištveria ir nutraukia programą anksčiau, vaikas patiria dar vieną traumą – jo laimėjimai ilgainiui pranyksta.
„Labai svarbu motyvuoti vaiką mankštintis.
Sunkiausias darbas tenka tėvams, kurie kasdien turi prižiūrėti vaiką”, – sakė R.Girčienė.
Neuropsichologinė korekcija gali praversti ir suaugusiems žmonėms, pavyzdžiui, patyrusiems insultą ar sunkią traumą.
Tačiau suaugusieji tokiam metodui dažniausiai ryžtasi tik tada, kai nebegali susitaikyti su savo negalia.
„Žmonės susigyvena su savo liga ir nenori vargti, jiems pritrūksta valios kasdien mankštintis”, – apgailestavo pašnekovė.
Iki šiol ji prisimena vieną skaudų atvejį iš savo praktikos, kai per avariją sužalotas jaunuolis atsisakė psichologinės korekcijos vos po trijų savaičių pratimų. Jis netikėjo, kad gali vėl pradėti bėgioti.
Treniruoja smegenis, kūną ir valią
Neuropsichologinė sensomotorinė korekcija – fiziniai pratimai, stimuliuojantys smegenų veiklą. Iš pradžių yra orientuojamasi į kvėpavimą, raumenų įtempimą ir atpalaidavimą, judesių pusiausvyrą.
Kad pagerėtų sąveika tarp abiejų smegenų pusrutulių, mokoma sukaupti ir paskirstyti dėmesį, išlaikyti pusiausvyrą, taisyklingai kvėpuoti, taip pat ugdoma valia, sąnarių lankstumas.
Dar sudėtingesni pratimai skiriami aktyvinant kaktinę galvos smegenų sritį, kuri yra atsakinga už savikontrolę, protinius gebėjimus, mąstymą, kalbą.
Šis metodas gali padėti tais atvejais, kai kamuoja greitas nuovargis, išsiblaškymas, raumenų įtampa arba pernelyg didelis jų atsipalaidavimas, kai sunkiau sutelkti dėmesį, vargina užmaršumas, bendravimo sunkumai, nuotaikų kaita, apetito ar miego sutrikimai.