Tbilisio panorama – lyg ant delno. Toks vaizdas atsiveria iš erdvaus 15-ajame aukšte esančio buto, kuriame įsikūrė H.Kunčius.
„Prieš 22 metus, kai lankiausi čia pirmąkart, miestas man ne toks nušiuręs atrodė”, – atsiduso H.Kunčius žvelgdamas pro langą.
Apleisti pastatai, nebaigtos statybos ir prie aplinkos netinkantys modernūs statiniai – architektūriniu požiūriu Tbilisis neturi kuo girtis.
Patekti į rožine ar šviesiai žalia spalva nudažytą daugiaaukštį ne taip paprasta. Norėdamas grįžti namo H.Kunčius visuomet turi turėti smulkių pinigų – daugiaaukščių namų liftai Tbilisyje veikia tik įmetus gruzinišką pinigą – 5 arba 10 tetrių monetą.
Tad kiekvieną kartą grįžęs turi susimokėti už pakėlimą. Neturi tetrių, kurio vieno vertė yra apie 1,5 lietuviško cento, lipk laiptais.
Tačiau naktį tai sudėtinga – laiptinėse nėra apšvietimo.
Nepaisant visko, dviem mėnesiams į Gruzijos sostinę Tbilisį atvykęs rašytojas tikino nuo senų laikų jaučiantis sentimentus šiai šaliai.
Tad ketvirtą kartą šioje šalyje besilankantis H.Kunčius jau sugebėjo prisitaikyti.
„Čia labai intensyvus naktinis gyvenimas. Nemažai restoranų dirba 24 valandas per parą. Jeigu atvažiuoji 4 valandą ryto, vienus randi užsisėdėjusius, kiti jau būna trumpai numigę ir vėl grįžę”, – H.Kunčius juokėsi, kad sunkiausia Gruzijoje prisitaikyti prie užstalės kompanijos.
Tačiau rašytojas jau žino: jeigu tau padavė vyno pripiltą ragą, turi jį išgerti iki dugno, jei vyno stiklinę (čia dažniausiai vynas geriamas iš stiklinių, o ne iš taurių) – gali tik nugerti.
Tačiau jei bus sakomas tostas už protėvius, motinas ir kitus svarbius asmenis, nori nenori turi išgerti visą stiklinę vienu mauku.
Gruzinai stalus gausiai nukrauna ne tik vyno ąsočiais, bet ir maistu.
Dažnai patiekalai kraunami net keliais aukštais.
„Čia labai lengva priaugti svorio. Aš stengiuosi valdytis, nors maistas skanus ir visi, jei puotauja, puotauja labai gausiai”, – pasakojo H.Kunčius.
Gruzinai labai atviri, draugiški, bet dažnai dėl to perdėto draugiškumo lietuvis jaučiasi tarytum įkaitas ir nori nenori užstalėje turi žaisti pagal jų taisykles.
„Gruzinai labai emocionalūs net sėdėdami prie automobilio vairo. O vairuoja kaip arabai: nuolat signalizuoja, nesilaiko eismo taisyklių.
Raudona ir žalia šviesoforo šviesos – vieninteliai ženklai, kurių paiso”, – dalijosi įspūdžiais H.Kunčius.
Pereiti gatvę Tbilisyje labai sudėtinga.
Yra tik požeminės pėsčiųjų perėjos, todėl norint nusigauti į kitą gatvės pusę kartais tenka tolokai kulniuoti iki artimiausios perėjos.
Tačiau H.Kunčius daug pėsčiomis nevaikšto – taksi paslaugos Gruzijos sostinėje pigios.
Nustatytų tarifų ir skaitiklių taksi automobiliuose nėra, todėl vairuotojas veža už sutartą kainą. Paprastai tai atsieina 3–4 larius (apie 4,5–6 litus) iki bet kurios vietos.
Kartais H.Kunčius iš Tbilisio patraukia į Gruzijos pakraščius, keliauja po kalnus.
Visas savo kelionių pastabas rašytojas užsirašo į dienoraštį. Jis vėliau virs knyga.
Pažinti šalį ir jos kultūrą H.Kunčiui padeda ir jo draugai gruzinai literatai. Su jais jis vaikšto į teatrą, koncertus, operas, o naktimis diskutuoja.
Viena temų – 2008 metų Rusijos ir Gruzijos karas. Jis paliko gruzinams nepagydomų žaizdų.
„Po šio karo gruzinai vis dar traumuoti. Bent jau mano bičiuliai pasakojo, kad jie jautėsi lyg praradę savastį. Šalia – tankai, o širdyje – nežinomybė, nerimas.
Dabar ta neigiama nuotaika jaučiama mažiau, bet Gruzijoje politinė situacija dėl žemių vis dar sudėtinga”, – pasakojo H.Kunčius.
Tačiau rašytojas pastebi, kad net ir esant sudėtingai politinei situacijai Gruzijoje yra daug teigiamų pokyčių.
„Verslininkai sako, kad čia labai palanku užsiimti verslu – korupcijos lygis stipriai sumažintas, todėl, priešingai nei anksčiau, nebereikia visur nešti kyšio.
Prieš šešetą metų ar anksčiau ir nusikalstamumas buvo didesnis”, – prisimena H.Kunčius.
Rašytojas šypsodamasis sakė, kad gruzinai turi dėl ko stengtis – Tbilisį jie nori padaryti Kaukazo Las Vegasu. Jau dabar lošti į Tbilisio kazino atvyksta žmonių iš viso Kaukazo regiono.