Pilėnas Andrius susirinkusiems pasiūlė viduramžiško deserto – morkų ir obuolių blynelių su vyšnių padažu. V.Ščiavinsko nuotr.
Rytprūsių pirklio Vaitiekaus Šorco iniciatyva iš meilės grafaitei Daratai Zenovičiūtei pastatyta pilis, kurioje vėliau gyveno pranciškonai vienuoliai, šiandien atvira kiekvienam, norinčiam pajusti jos dvasią ir išgirsti intriguojamų pasakojimų.
Pilėnas (taip nuo senovės vadinami pilies gyventojai) Andrius, apsigaubęs vienuolio apdaru ir įsispyręs į batus ilga riesta nosimi, nepailsdamas vedžioja po pilį, porina atvykėliams jos istoriją ir legendas.
Galiausiai jis palydi į buvusį pilies vyno rūsį, kuriame skamba senovinė muzika, o stalai nukrauti istorinėms vaišėms.
Kiekvienam smalsumą pirmiausia pakursto vietoj lėkščių padėti kietoki duonos paplotėliai – vieniems juos rūpi pavartyti rankose, kiti, nelaukdami pietų pradžios, gabalėlį atsilaužia ir iškart skanauja.
„Neskubėkite, kantrybė – dorybė”, – nekantriausius sudrausmina pilėnas, duodamas suprasti, kad likęs be lėkštės gali likti ir be pagrindinio patiekalo.
Dar viena taisyklė: valgoma vien rankomis, todėl pilėnas Andrius paragina visus jas nusiplauti.
Primindamas laikus, kai vonios kambarių su karštu ir šaltu vandeniu nebuvo, pilėnas pats kiekvienam nuplovė rankas.
Šis ritualas tradiciškai atliekamas tiesiog prie pietų stalo – vanduo pilamas iš ąsočio ant rankų, ištiestų virš metalinio dubens.
Šakutės ant europiečių stalo atsirado tik XVIII–XIX amžiuje. Tačiau net ir tuomet šakute valgantis žmogus buvo laikomas bedieviu pamaiva ir juokdariu.
Šakutės nepatiko katalikų dvasininkams. Jie aiškino, esą tie, kurie jomis naudojasi, tyčiojasi iš Dievo.
Jis valgyti davęs pirštus, o šakutės primena velnių šakes, kuriomis pragare katiluose vartomi nusidėjėliai.
Valgydami rankomis viduramžiais žmonės laikėsi griežtų taisyklių, pavyzdžiui, valgį iš bendro puodo imdavo tik viena ranka, sugriebdami trimis pirštais. Panagės turėjo būti švarios.
Prie stalo buvo nevalia valytis lūpų, rakinėti dantų, krapštyti nosies ar ausų, valytis pirštų į plaukus, kasytis, gerti iš bendros taurės nebaigus kramtyti.
Per didesnes puotas maistą ir duoną į gabalus supjaustydavo samdytas žmogus, o svečiai gabalėlius pasiimdavo iš dubens ar padėklo rankomis arba pasmeigdami nuosavu peiliu.
Prisiminę šias tradicijas keli sekmadienio pietų Norviliškėse dalyviai tuoj pat išsitraukė kelioninius peiliukus ir ėmė smaigstyti rūkytos mėsos griežinėlius.
Viduramžių puotos nestokodavo ne tik prabangos, bet ir pramogų. Šios tradicijos laikomasi ir Norviliškių pilyje.
Įžiebęs intrigą, kad pilyje tėra tik šeši šaukštai, pilėnas Andrius suskirstė svečius į šešias grupes, padalijo jiems medinių pagaliukų ir paragino iš jų bei kitų ant stalo esančių daiktų padaryti meilės pilį.
Po keliolikos minučių gražiausios pilies kūrėjams jis davė šaukštus, o pralaimėjusieji ėmė sukti galvą, kaip teks be įrankių srėbti tirštą avienos sriubą.
Kai sriuba duonos kubilėliuose jau garavo kiekvieno panosėje, pilėnas Andrius pamokė: „Sulenkite dubenėlio dangtelį ir juo semkite sriubą. Jei godžiai nekąsite, „šaukšto” užteks visai sriubai.”
Naudotis metaliniais šaukštais neskubėjo net ir tie, kurie juos turėjo, – man regis, neįprastai valgyti sriubą kur kas įdomiau.
Viduramžiais dubenėlius atstodavo kelių dienų senumo duonos kepalai be minkštimo. Riebalų prisigėrusią plutą vargingesnieji suvalgydavo, o turtuoliai atiduodavo tarnams, elgetoms ar mesdavo šunims pastalėn.
Valgyti tris ar penkis kartus per dieną senovėje atrodė laiko švaistymas. Todėl žmonės sočiai pavalgydavo dienai persiritus į antrąją pusę. Jų pietūs užtrukdavo apie tris valandas.
Maždaug tiek pietaujama ir Norviliškėse.
Kad sekmadienio pramoga netaptų kančia skrandžiui, prieš pagrindinį patiekalą pilėnas Andrius svečius sudomino lobio paieškomis.
Užuominų, kur paslėptos skynios, pietų dalyviai ieškojo ne tik pilyje, bet ir aplink ją.
Galiausiai pamiškėje jie atkasė dvi lobių skrynias su vyno bei giros buteliais ir saldumynais mažiesiems.
Dar vienas lobis laukė grįžus į pilies rūsį.
Tai – naminio šerno kumpis, rauginti kopūstai su vynuogėmis, grikiai su graikiniais riešutais, bulvių tešloje kepti pomidorai bei bulvės su lupenomis, įkeptos į omletą.
Nors ir šiuos valgius pilėnas drąsino imti rankoms, nė vienas nesusigundė grikių žerti sauja ar suleisti pirštų į omletą. Visi griebėsi šakučių.
Užtat patiektą desertą – morkų ir obuolių blynelius ėmė rankomis ir drąsiai merkė į vyšnių padažą.
Per ilgus pietus išnyko atstumas tarp nepažįstamų ar mažai pažįstamų žmonių. Su stalo kaimynais visi dalijosi užplūdusiais pojūčiais.
Senovinių patiekalų receptų pilies savininkas Giedrius Klimkevičius su pagalbininkais aptiko istorinėse knygose. Jiems talkino ir mitybos bei kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas.
„Istorija neatsiejama nuo valgymo kultūros, todėl jau restauruodami pilį svarstėme, kokių valgių pasiūlysime svečiams. Labai nustebau sužinojęs, kad XVII amžiuje pilies virtuvėje buvo produktų, kuriuos plačiai vartojame šiandien, pavyzdžiui, prieskonių ar apelsinų”, – pasakojo G.Klimkevičius.