Teksaso valstijos gyventojas D.Wiensas neseniai pirmą kartą po operacijos pasirodė viešai. Naują veidą turintis vyras kalba, užuodžia, tačiau medikams nepavyko atkurti regos.
„Ši operacija žymi naują atkuriamosios chirurgijos erą”, – pabrėžė 15 valandų trukusioje operacijoje dalyvavęs chirurgas Jeffrey Janisas.
Viso veido persodinimo operacija Amerikoje buvo atlikta pirmąkart.
Tačiau JAV ir pasaulyje gyvena keletas žmonių, kuriems sėkmingai buvo persodinta dalis veido. Viena jų – amerikietė Connie Culp (48 m.).
Moters gyvenimas aukštyn kojomis apvirto vieną 2004 metų rugsėjo vakarą. Į ją buvo nukreiptas medžiokliniais šratais užtaisytas šautuvas.
Sutuoktinis Tomas Culpas vėliau už tai sulaukė bausmės – buvo nuteistas septynerius metus kalėti. O 41 metų Connie liko subjaurotu veidu.
C.Culp neteko dešinės akies, skruostikaulio, nosies, viršutinės lūpos ir vietos normalių žmonių bendrijoje.
Grįžti į gyvenimą amerikietei padėjo mirusios moters veidas. Jai buvo persodinta net 80 proc. veido, rašo žurnalas „Stern”.
Iki nelaimės C.Culp buvo žavi, gyvenimo džiaugsmo kupina moteris. Su Tomu jie turėjo namą nedideliame Ohajo valstijos mieste. Sūnus Stevenas tarnavo armijoje, duktė Alicia studijavo. Connie ir Tomas turėjo barą.
Po šūvio Connie veidas virto mėsos ir kaulų mase. Vaikai klykdami bėgdavo nuo jos.
Žiūrėti į ją buvo sunku ir suaugusiesiems. Connie ėmė bijoti kiekvieno žvilgsnio. Moteris prarado daugiau nei veidą. C.Culp tapo atstumtąja.
Tačiau Connie – stipri, ji sugebėjo atleisti vyrui. Bet gyventi taip toliau – per silpna. Todėl amerikietė ryžosi veido persodinimo operacijai.
Ji žinojo, kad operacijos gali ir neištverti. Jos nesustabdė ir klausimai, kuriuos kėlė etikos specialistai – ar galima rizikuoti pacientės gyvybe, kad ji galbūt pasijustų geriau?
Ar susitaikys pacientas su mintimi, jog turi mirusio žmogaus veidą? Ar priims paciento organizmas svetimą organą? Kas buvo mano donoras ir kas aš esu dabar?
Šie klausimai nerūpėjo C.Culp: ji norėjo būti žmogus, o ne pabaisa. Ar tai gali suprasti sveiki žmonės?
Dabar Connie yra laiminga. Tiesa, tai sunkiai suprantama žvelgiant į jos veidą. Jis – pernelyg didelis smulkaus sudėjimo moteriai. Neproporcinga, kampuota veido forma ir sustingusi išraiška primena teatro lėlės veidą.
Ant kaktos – vertikalus randas, ant smakro ir žandų – iškilimai, veido odą šiek tiek tempiantys žemyn.
Naujasis Connie veidas neatrodo natūraliai, bet jis – žmogaus.
Vietoj dešinės akies – protezas, kairiąją jau daug mėnesių kamuoja uždegimas.
Su tuo Connie susitaikė. Sudarkytas veidas buvo daug blogiau. Dabar žmonės į ją žiūri be pasidygėjimo.
Pirmuosius mėnesius po šūvio moteris praleido Pitsbergo ligoninėje, po to trejus metus – slaugos įstaigoje, kur buvo maitinama per vamzdelį, o kvėpuoti galėjo tik per į trachėją įkištą vamzdelį.
Connie galvoje dar buvo įstrigę šimtai kaulų skeveldrų ir kulkos atplaišų. Jos veidas buvo gumbuota masė. Sveiki buvo likę tik akių vokai, kakta, apatinė lūpa ir dalis smakro.
Duktė ir sūnus ją lankė taip dažnai, kaip galėjo, bet Connie kiekvieną kartą jautė, kaip nemalonu vaikams žiūrėti į jos veidą.
Moteris nebegalėjo užuosti ir valgyti. Niekas nesuprato, ką ji kalbėdavo.
Siekiant atkurti bent dalį funkcijų buvo atliktos 29 operacijos. Iš C.Culp šonkaulių buvo suformuoti skruostikauliai, iš dalies šlaunikaulio – viršutinis žandikaulis, iš pažastų ir kojų buvo paimta kaulų, odos ir kraujagyslių – jais buvo užpildytos tuščios ertmės. Bet tai nepadėjo. Organizmas visa tai atmetė.
Prasidėjo baisūs galvos skausmai. Dukart per dieną moteris vartojo į morfijų panašius nuskausminamuosius.
Jos veido oda dar labiau susitraukė, susiraukšlėjo, burna įgavo U raidės formą. Liko vienintelė viltis – Klivlando klinika, kuri nuolat patekdavo į geriausių JAV ligoninių ketvertuką. Viena jos sričių – plastinė chirurgija.
Šios srities medikams vadovauja lenkų kilmės chirurgė Maria Siemionow. Pasaulyje ji laikoma viena gabiausių savo srities specialistų. Vienas svarbiausių jos bendradarbių – chirurgas Risalas Djohanas.
Pas jį Connie ir nusiuntė gydytojas iš Pitsbergo. Ilgai tyrinėjęs jos veidą ir rentgeno nuotraukas R.Djohanas ištarė: „Pamėginsime.”
M.Siemionow ir R.Djohano komanda gavo pirmąjį pasaulyje leidimą persodinti veidą. Tokio leidimo jie siekė daug metų.
Tačiau M.Siemionow nebuvo tikra, ar C.Culp – tinkama pacientė. Kol lenkė abejojo, suskubo Prancūzijos gydytojai – jie gavo leidimą ir atliko rizikingą operaciją panašaus likimo moteriai.
M.Siemionow daugiau nei dvejus metus ruošėsi operacijai.
C.Culp buvo atlikta nesuskaičiuojama daugybė testų, kol galiausiai gydytoja apsisprendė. Beje, niekas nežinojo, ar atsiras tinkamas donoras.
Lemtingojo skambučio Connie teko laukti dar dvejus metus. 2008 metų gruodžio 9-osios rytą jai buvo pranešta: po keturių valandų ji turi būti Klivlando klinikoje.
Aštuoni chirurgai, keturi anesteziologai, asistentai, kiti specialistai ir slaugės – dviejose operacinėse dirbo maždaug 50 žmonių.
Tuo metu tai buvo pati didžiausia veido transplantacija pasaulyje: C.Culp buvo perkelta 80 proc. mirusios moters veido, maždaug 500 kvadratinių centimetrų.
Tai beveik atitinka A4 formato popieriaus lapą.
Praėjus 22 valandoms Connie turėjo picų išvežiotojos Annos veidą.
14 mėnesių už ją jaunesnė moteris mirė nuo infarkto. Ji turėjo donoro pažymėjimą.
Praėjus porai metų po istorinės operacijos Annos vyras ir duktė Rebecca susitiko su C.Culp – tiek jiems prireikė laiko, kad galėtų pažvelgti vienas kitam į akis.
Atsigavusi po operacijos Connie atsargiai palietė savo veidą. Per tvarsčius užčiuopė nosį, žandikaulį, ištinusias lūpas.
Moteris nebuvo tikra, ar vis dar sapnuoja, ar iš tikrųjų jau turi naują veidą. Connie vėl užmigo.
Po dviejų dienų jai atnešė veidrodį. Amerikietė išvydo beformį veidą, bet tikrą burną, skruostus, gražią nosį.
Connie net negalėjo kalbėti, to privalėjo išmokti. Beje, kaip ir daug ko kito. Pirmą kartą po ketverių metų ji vėl galėjo užuosti.
Ir dabar, praėjus daugiau nei porai metų po operacijos, audiniai tebėra kiek sustingę, nervai turi suaugti, kol naujasis veidas įgaus išraišką.
C.Culp kasdien treniruoja veido raumenis, mokosi kalbėti.
Jos žandikaulis juda labai lėtai, o apatinė jo dalis dar turi prisiderinti prie naujos viršutinės lūpos.
Amerikietė gyvena viena – to pageidavo ji pati. Valstybė jai moka neįgaliojo rentą ir už slaugės paslaugas.
Duktė Alicia gyvena netoliese ir kasdien ją aplanko.
Kartą per savaitę viena bendrovė parūpina moteriai karšto maisto ir šaldytų patiekalų.
C.Culp pernelyg pavojinga gaminti valgį. Moteris negali artintis ten, kur didelis karštis, nes tai pakenktų persodintiems audiniams.
Savo vyrą Connie aplankė kalėjime, porą kartų kalbėjosi telefonu, bet paskui ryšius nutraukė.
Spalio mėnesį T.Culpas bus paleistas lygtinai, bet Connie slepia nuo jo savo naująjį adresą.
Moteris įsitikinusi, kad vyrą mylės visada. Bet nebegali su juo gyventi. Jis suteikė jai per daug fizinių ir dvasinių kančių.
Prancūzė nenori būti atpažinta
Edita Urmonaitė, LR korespondentė Paryžiuje ir Briuselyje
„Pirmoji pasaulyje veido persodinimo operacija atlikta Prancūzijoje.
2005 m. lapkritį Amjeno universitetinėje ligoninėje profesoriaus Bernard’o Devauchelle’io vadovaujama chirurgų komanda apatinę veido dalį persodino 38 m. prancūzei Isabelle Dinoire, kurią labai stipriai apkandžiojo šuo.
I.Dinoire operacija buvo sėkminga. Šiandien moteris nelinkusi bendrauti su žurnalistais ir kategoriškai atsisako fotografuotis, nes nebenori būti atpažinta gatvėje. Kaip pati sako, siekia gyventi normalų gyvenimą.
Pernai rugsėjį Šveicarijos dienraščiui „Le Matin” prancūzė teigė, kad jaučiasi gerai, nors nemažai žmonių ją gatvėje vis dėlto atpažįsta ir užkalbina.
Dukterį ir anūką turinti 44 metų I.Dinoire vėl laiko šunį ir yra labai prie jo prisirišusi. Moteriai tenka kasdien gerti apie 10 tablečių. Be kitų blogybių, svetimkūnio atmetimo reakciją slopinantys vaistai gali sukelti vėžį.
Tačiau I.Dinoire nepuoselėja vilčių gyventi ilgiau nei iki 60 metų. O į klausimą, ar ir dabar mano, kad operaciją vertėjo atlikti, ji atšauna: „Žinoma!”
Prancūzė kasdien mankština veido raumenis. Kol kas jai dar nepavyksta bučiniui sudėti lūpų: „Mano anūkas, kuriam dar nėra nė metų, geriau bučiuojasi nei aš. Pavydžiu jam.”
Kartą per mėnesį I.Dinoire lankosi ir pas psichologą, nors jo pagalbos nebelaiko būtina: „Su juo kalbamės apie mano gyvenimą. Bet apie tai galėčiau ir su kaimyne pasišnekėti.”
Po operacijos gresia kitokios bėdos
Nerijus Jakutis, Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Centro filialo plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas
„Veido minkštųjų audinių persodinimo ar panašios operacijos nėra kasdienybė. Pasaulyje pripažįstama, kad jos netoli pažengė nuo eksperimento stadijos.
Medikai iki šiol ginčijasi: ar vien tik dėl estetinių priežasčių, nekeliančių pavojaus paciento gyvybei, galima persodinti veido minkštuosius audinius arba, pavyzdžiui, plaštaką tik dėl to, kad būtų grąžinta funkcija?
Persodinant donoro širdį, plaučius, kepenis, inkstus, gelbėjama gyvybė, todėl niekas neabejoja, kad tai būtina daryti. O persodinus veido audinius tik pagerinama gyvenimo kokybė. Be to, reikia nepamiršti su tokiomis operacijomis susijusio pavojaus pacientų sveikatai ir gyvybei.
Po transplantacijos žmogus privalo visą gyvenimą laikytis griežto režimo, vartoti imunitetą slopinančius vaistus ir svetimų audinių, organų atmetimo reakciją.
Įrodyta, kad ilgai vartojami imunitetą slopinantys medikamentai padidina vėžio ir kitokių sunkių ligų riziką: persodinus organus 4–18 proc. ligonių išsivysto odos, lūpų, plaučių, gimdos, kitos piktybinės ligos. 65–88 proc. ligonių po organų persodinimo išsivysto bent viena virusinė, grybelinė infekcija. Dėl šių komplikacijų įvyksta 40–70 proc. mirčių.
Be to, imunitetą slopinantys vaistai toksiškai veikia inkstus, nervų sistemą, gali būti hipertenzijos, cukrinio diabeto, kitokių endokrininės sistemos ligų, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų priežastis.
Pagrindinis klausimas, į kurį atsakymo kol kas nėra, – kiek tokios operacijos naudingos ir kiek sukelia nepamatuotos rizikos.
Medicinos pažanga visada turėjo savo kainą. Ir ši pažanga ne visais atvejais buvo palanki ligoniui.”