Šiame name yra svečiavęsi JAV prezidentai Barackas Obama ir Billas Clintonas, bet J.Kazickaitė to nesureikšmina. Jai tai – vieta, kur su vyru Rogeriu Altmanu užaugino tris įvaikius, kur visada smagu grįžti.
Kažkam artėjantis septyniasdešimtmetis atrodo gili senatvė, bet J.Kazickaitė neturi laiko senti.
Ji aukšta ir liekna, tankūs plaukai krinta bangomis ant pečių, o tamsios akys spindi, kai filantropė pasakoja apie aktyvų gyvenimą Niujorke ir veiklą Haityje, Konge, Lietuvoje.
J.Kazickaitei netrūksta energijos.
Ji lipa į penktąjį siauro namo aukštą ir juokiasi, kad jau atsibodo tie 75 laiptai iki darbo kabineto, kuriame stovi kompiuteris.
Naudodamasi „Skype” programa J.Kazickaitė moko anglų kalbos Haičio vaikus, po žemės drebėjimo likusius be mokyklos.
Name ant sienos kabo nuotrauka, kurioje ji, dar visai jauna žurnalistė, kalbina bokso legendą Muhammadą Ali. Kituose kadruose lietuvė glėbesčiuojasi su Hillary Clinton ir B.Clintonu, kurie tapo šeimos draugais, kai J.Kazickaitės vyras bankininkas R.Altmanas dirbo buvusio JAV prezidento komandoje.
„Mano gyvenimas buvo įdomus, – pasinerdama į prisiminimus lietuviškai pasakojo žinomų išeivių Juozo ir Aleksandros Kazickų duktė ir iš karto pridūrė: – Bet jis dar nesibaigė.”
Būdama 21-erių ji pirmą kartą užkopė į aukščiausią Afrikos kalną Kilimandžarą. Praėjo 46 metai, ir J.Kazickaitė planuoja pakartoti penkių dienų žygį į 5895 metrų aukštį.
Tai nebus jaunų dienų vaikymasis. Tiesiog viena draugė surinko grupelę moterų, kurios nutarė kopti į Kilimandžarą, ir pakvietė Jūratę prisidėti.
„Būsiu pati vyriausia, bet nesiruošiu kitų kankinti kalbomis, kaip lipau kadaise”, – juokėsi Jūratė.
Žinoma, dabar ji turės daugiau pagalbininkų nei 1965-aisiais, kai kopė su dviem bičiuliais ir nešiku. Penkiolikos moterų grupę lydės net šešiasdešimt pagalbininkų.
Tačiau ir nieko netempiant ant kupros pasiekti viršūnę nėra paprasta.
„Nežinau, kaip pavyks susidoroti su oru aukštikalnėse.
Buvusi tenisininkė Martina Navratilova neseniai bandė lipti, bet jai nepavyko”, – sakė J.Kazickaitė.
Drauge kops 40–50 metų nieko panašaus gyvenime nedariusios amerikietės. Dabar Amerikoje tokio amžiaus moterys dažnai ryžtasi keisti savo gyvenimą ir užsiimti kuo nors nauju.
Tačiau J.Kazickaitei ko nors keisti nereikėjo, nes nuo jaunystės nebijojo iššūkių: „Vadovaujuosi filosofija, kad turi augti, keistis, išmokti naujos kalbos, pamatyti kitokią kultūrą, nuolat tobulėti ir ką nors duoti pasauliui.
Galbūt tai mano genuose, nes tėveliai visada keliaudavo. Bet, pavyzdžiui, mano sūnus neturi intereso keliauti.
O kita draugė sako: „Gimiau šiame mieste, čia studijavau, ištekėjau, čia ir mirsiu.” Man toks gyvenimas iš karto būtų mirtis.”
Ji parodo savo koją, kur po oda galima pajusti nuo 1968-ųjų likusią sprogmens atplaišą.
Ne viena įsmigo į J.Kazickaitės kūną, kai tų metų kovą ji buvo karo korespondentė Vietname ir per interviu su JAV jūrų pėstininkais 15 metrų nuo jos sprogo raketa.
Šrapneliai – rutulinių kulkų pripildyti sviediniai, sprogstantys ore – suvarpė lietuvei veidą, rankas ir kojas. Kai vienintelė sužeista moteris pateko į ligoninę, karinių pajėgų vadovų tai nesujaudino.
„Ji gavo, ko ieškojo”, – teištarė vienas, nes tuomet moterų vieta buvo namuose, o ne karo lauke.
Vykti į Vietnamą reikėjo drąsos, bet J.Kazickaitei to mažiausiai stigo.
Į karą ji vyko neklausydama prieštaravimų, o grįžusi ir toliau mėgavosi žurnalistės gyvenimu dirbdama naujienų agentūros AP korespondente Vašingtone.
„Keliavau po visą pasaulį, turėjau daug draugų, kavalierių. Buvo įdomu”, – prisiminė J.Kazickaitė.
Tuo metu ji per daug nesijaudino dėl to, kad reikės kurti šeimą. Tačiau svajojo kada nors turėti daug vaikų – mat pati augo su keturiais jaunesniais broliais.
Už R.Altmano J.Kazickaitė ištekėjo būdama 38-erių.
Vaikų nepavyko susilaukti. Daug kam būtų per daug skaudu kalbėti apie nesėkmingas pagalbinio apvaisinimo procedūras ir sprendimą įsivaikinti.
Tačiau J.Kazickaitė neatsisako pasidalinti savo patirtimi, nes norėtų, kad Lietuvoje žmonės nesibaimintų ištiesti rankos be tėvų likusiems vaikams.
„Gyvenime patyriau daug to, ko kitoms moterims nepavyksta. O tai, ką dauguma moterų patiria – nėštumą, man nebuvo lemta, – kalbėjo J.Kazickaitė. – Bet mano istorija pasibaigė gražiai. Nors negalėjau gimdyti, turiu tris puikius vaikus.”
Ji iki šiol puikiai atsimena dieną, kai sulaukė advokato žinutės, jog netrukus viena šeima atiduos vos gimusį kūdikį.
Taip į jų namus atkeliavo Alexandra. Dabar jai – 27-eri.
Po pusantrų metų pora įsisūnijo dešimties dienų Nicholą, kuriam dabar 25-eri, o dar po ketverių metų – 6 mėnesių Kristiną.
„Ar jūs rašysite apie mano mamą? Kaip smagu!” – ilsėdamasi šeimos kambaryje Niujorke šypsojosi dabar jau 22-ejų raudonplaukė Kristina.
„Kristina vasarą baigs studijas universitete, – pasakojo J.Kazickaitė, vedžiodama po vaikų kambarius daugiau nei šimto metų senumo name. – Alexandra dabar gyvena pas mus, nes po mokslų ieško darbo. O Nicholas turi butą kitoje Manhatano pusėje ir rengiasi rašyti knygą.”
Moteriai nesinori, kad dideli namai ištuštėtų išvykus vaikams. Tačiau kraustytis iš namo nesiruošia, nepaisydama senoviškų niujorkietiškų būstų prieblandos ir tų 75 laiptelių per visus aukštus.
„Jau išmokau prieš lipdama į viršų pagalvoti, ar ko nors nepamiršau, ar paėmiau muilo, tualetinio popieriau, ar ko nors dar gali prireikti”, – juokėsi sportiška moteris.
Nepaisant trūkumų, ji puikiai suvokia, kokia laimė gyventi brangiame Niujorko rajone, name su vidiniu kiemeliu, kuriame žaliuoja augalai ir galima vakarieniauti gryname ore.
J.Kazickaitė su vyru dažnai pagalvoja, kodėl jiems taip pasisekė, nes keliaudami po pasaulį mato daug skurdo. Ne puikuotis, bet vertinti tai, ką turi, ir dalintis pinigais juos išmokė ir šeima, nes nė vienas nepaveldėjo turtų, viską turėjo užsidirbti.
„Mano vyras Rogeris kilęs iš labai kuklios šeimos.
Bet buvo itin gabus ir protingas, turėjo ambicijų ir sėkmės. Todėl viskas, ką turime dabar, atrodo tarsi dovana”, – pasakojo J.Kazickaitė.
Gimusi Antrojo pasaulinio karo metais okupuotame Vilniuje, J.Kazickaitė augo kelyje, nes šeima bėgo nuo sovietų. Arklio traukiamu vežimu iš Žaliosios kaimo Suvalkijoje – į Rytų Prūsiją, naktis leidžiant ant pakelės žemės. Tada traukiniu iki Vroclavo.
Vėliau karo pabėgėliai glaudėsi stovyklose Vokietijoje.
Tik po trejų metų Kazickai laivu pasiekė Niujorką, kur gyvenimas prasidėjo iš naujo.
„Mes su Rogeriu manome, kad turime kuo daugiau duoti tiems, kuriems reikia pagalbos, – sakė Jūratė. – Man nereikia „Versace” ir balto žirgo.
Gerai, kad netrūksta pinigų valgiui, nereikia miegoti gatvėje, o vaikus galiu leisti į geras mokyklas. Bet kitką norisi grąžinti pasauliui.”
Niujorke filantropams veiklos netrūksta, nes čia nuolat vyksta labdaros renginiai, kuriuose renkamos lėšos įvairiems kilniems tikslams.
Bet vaikščioti po iškilmingas vakarones ne visada yra laiko, nes 65 metų R.Altmanas atsidavęs darbui paties įkurtame investiciniame banke „Evercore Partners”.
Labiausiai milijonierių pora mėgaujasi draugų kompanija namuose.
„Šiame kambaryje anksčiau buvo valgomasis. Prie stalo lengvai gali susėsti keturiolika svečių.
Bet dabar įrengėme biblioteką, nes dviese su Rogeriu juk nesėdėsime prie to stalo”, – pasakojo Amerikos lietuvė ir parodė kambarį su židiniu, kur anksčiau dažnai sukviesdavo pasiturinčius žmones, norinčius paaukoti politinėms kampanijoms ir labdarai.
Neseniai J.Kazickaitė buvo pasikvietusi būrį pažįstamų, kad jiems papasakotų apie padėtį žemės drebėjimo nuniokotame Haityje.
Pernai žiemą pamačiusi kraupius vaizdus ji aistringai ėmėsi mokyti Haičio vaikus anglų kalbos kompiuteriu.
„Dabar pasaulis pamiršo Haitį, todėl noriu papasakoti apie padėtį, kad žmonės mus paremtų”, – sakė J.Kazickaitė, rodydama lentelę su ranka užrašytu žodžio „esu” asmenavimu.
Lietuvė ir savanoriai visoje Amerikoje nuolat susisiekia „Skype” programa su daugiau nei 600 gatvėje likusių vaikų.
Kartais J.Kazickaitei net sunku patikėti, kad dabar tiek laiko skiria šiai Karibų jūros šaliai, nors dar prieš keletą metų ja nesidomėjo.
Daugiausia laiko ji atiduoda Kazickų labdaros fondui, kuris daug metų teikia paramą Lietuvos ligoninėms, moksliniams tyrimams, kultūros objektams, skiria stipendijas jaunimui studijuoti JAV.
Kita J.Kazickaitės aistra visada buvo moterų teisės. Neseniai ji prisidėjo prie prieglaudos prievartos aukoms Konge atidarymo.
„Gyvenimas – didelis nuotykis ir niekada nežinai, kas gali nutikti kitą dieną”, – įsitikinusi filantropė.
Ji juokiasi, kad kaskart suskambus telefonui pirmiausia pagalvoja, jog galbūt laimėjo loterijoje.
Pozityvus mąstymas ją visada stūmė pirmyn. Net tada, kai gyvenimas atsiųsdavo sunkių išbandymų.
Pavojai karo lauke, brolio mirtis Nepale, nevaisingumas, vyro širdies persodinimo operacija – į viską J.Kazickaitė stengėsi žvelgti kaip į pamoką: „Mane palaikė tikėjimas. Kai kas nors negerai, pagalvoju, kodėl taip nutiko, ko galiu išmokti, kaip šie išgyvenimai gali padėti man tapti geresnei.”
Kiekvieną rytą išbėgusi į Centrinį parką, ji grįžta įveikusi daugiau nei penkis kilometrus, įsikrovusi energijos visai dienai.
Jos vyras – taip pat. R.Altmanas neabejoja, kad bėgiojimas padeda išsaugoti gerą sveikatą, nors jau devynerius metus gyvena su donoro širdimi.
Pora džiaugiasi kiekviena diena, praleista kartu. Kai prieš penkerius metus jie minėjo savo santuokos 25 metų sukaktį Bahamose, abudu apsivilko tais pačiais rūbais, kuriuos vilkėjo per vestuves.
Įlįsti į suknelę nepriekaištingos figūros senjorei problemų nebuvo. Jos vyrui baltas kostiumas taip pat tiko.
„Gal tik kelnės truputį spaudė”, – nusijuokė J.Kazickaitė.
Gruodį šeima švęs buvimo kartu 30-metį. Prieš tai jie planuoja kelionę į Butaną.
Pakeliui namo J.Kazickaitė nori užsukti į Katmandu, kur jos tėvai parėmė katalikų bažnyčios statybas, o altoriuje iškalė šiame mieste mirusio sūnaus Alexanderio Kęstučio vardą.
Po kelionės į Kilimandžaro viršūnę J.Kazickaitė taip pat skirs laiko širdžiai brangiems dalykams, Nairobyje aplankys mergaičių mokyklą, kuriai norėtų padėti.
O kai grįš į savo namus Niujorke, J.Kazickaitė ir R.Altmanas pažiūrės vienas į kitą ir kaip visada ištars: „Ar tu gali patikėti, kaip gerai mes gyvename? Mums labai pasisekė.”