Pasaulio stogu dėl aukščiausių Himalajų viršukalnių vadinamas Nepalas nebūtinai vilioja alpinistus.
Nors šešis lietuvius, tarp kurių buvo viena moteris, po šią šalį lydėjo patyręs alpinistas Saulius Vilius, keliauninkai neturėjo tikslo kopti į didžiausią planetos milžiną Everestą (8848 m).
Jiems knietėjo tik pasivaikščioti po kalnus trijų penkių kilometrų aukštyje ir pažinti kalniečių gyvenseną.
Nepale turistus žavi dvasinę ramybę išsaugoję žmonės.
„Penktą ryto, kai turistai dar miegodavo, eidavau pasivaikščioti. Išgerdavau arbatos su tenykščiais gyventojais, stebėdavau aplink verdantį gyvenimą”, – pasakojo bendrovės „Lemona” vadovas G.Monkevičius.
Nepaliečiai lietuvio teiraudavosi, iš kur jis atvykęs, ar turi šeimą, vaikų.
Lietuvos vardas jiems nieko nesako, tačiau Europą nepaliečiai žino.
Lietuvių maršrutas buvo sudarytas taip, kad jie išvystų visas Nepalo kasdienybės spalvas.
„Niekuomet nepamiršiu, kaip keturias valandas vietiniu autobusu kalnų serpantinais važiavome iš Pokharos į Marphą. Planavome tą atstumą įveikti visureigiu, tačiau paaiškėjo, jog kaimiečiai nepraleidžia turistų automobilių, keliančių konkurenciją vietiniams autobusams.
Kelionė buvo smagi – draugiški keleiviai mus vaišino riešutais, sausainiais, mes juos – gėrimu.
Kartu keliavo ir du paršeliai – juos keleivis vežėsi pintinėse. Į žmonių pokalbių chorą įsiliejo gyvuliukų žvygavimas”, – pasakojo G.Monkevičius.
Vežti gyvūnus autobusu Nepale – įprasta. Lietuviams juoką ir nuostabą kėlė ant autobusų stogo įtaisytos ožkos. Taip gyvuliai pervežami iš vienos ganyklos į kitą. Tačiau juoką neretai pakeisdavo nemalonūs pojūčiai. Kylant aukštyn nebuvo lengva prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Ne tik išretėjęs deguonis kalnuose, bet ir supimas važiuojant serpantinais bei vietos maistas lietuviams kone paeiliui sukeldavo galvos svaigulį, pykinimą ar net viduriavimą.
Tačiau dėl laikinų negalavimų kelionė neprarado žavesio.
Himalajuose įsikūręs Nepalas laikomas viena skurdžiausių pasaulio valstybių, tačiau turizmo verslas, lietuvių akimis, čia neblogai išplėtotas.
Visuose kalnų miesteliuose veikia nedideli viešbučiai, įsikūrę akmeninėse ar iš molio drėbtose trobelėse. Čia lietuviai gaudavo lovą nakvynei, karštos arbatos ir maisto. O norint nusiprausti tekdavo susimokėti už šilto vandens kibirą.
„Kalnuose geriamojo vandens kaina net trisdešimt kartų didesnė nei sostinės Katmandu prekybos centruose: ten jis kainuoja 10 Nepalo rupijų (0,34 lito)”, – nepaliečių verslo ypatumus apibūdino lietuvis.
Mukhtinato miestelyje apsirūpinę vandeniu, pasiėmę šiltų drabužių ir apavą, lietuviai nusiteikė septynias dienas skirti kelionei per kalnus.
Jų tikslas buvo pereiti vieną aukščiausių pasaulyje kalnų perėjų (5416 m aukštyje), pasigrožėti Tiličo ežeru, kuris laikomas vienu aukščiausiai pasaulyje (4920 m) esančių ežerų.
Ši kelio dalis buvo pati sunkiausia. Įveikti vėmimą ar kitokius negalavimus lietuviams tapo iššūkiu.
„Nakvynė trobelėje keturių kilometrų aukštyje žmogui atsiėjo maždaug dvylika litų. Jeigu nesirenki valgių, nakvynė pabrangsta tris kartus. Todėl retai kas atsisako maisto.
Nepaliečiai bando derintis prie turistų skonio – siūlo ne tik vietos patiekalų, bet ir picų, makaronų”, – apie virtuvės ypatumus pasakojo lietuvis.
Bet beveik penkių kilometrų aukštyje negalima turėti jokių vilčių, kaip palepinti skrandį maistu. Dėl nemalonių pojūčių nesinori daug valgyti.
Šeštą žygio dieną lietuviai pasiekė užšalusį Tiličo ežerą. Šis ežeras retai ką vilioja, nes iki jo pėsčiomis reikia eiti mažiausiai tris paras.
Tačiau šis ežeras, kurio gylis, kaip spėjama, yra apie 85 metrus, vilioja nardytojus. Lenkų narai buvo panėrę į 30 metrų gylį. Siekis panerti dar giliau jau dabar kaitina lietuviams narams kraują.
Užsispyrę keliautojai, nepaisydami negalavimų, vis kilo į aukštikalnes.
5200 metrų aukštyje nebeliko nei trobelių, nei šilto maisto. Kalnus klojo sniegas, bet lietuviams pavyko rasti porą atviros žemės lopinėlių, kur nakčiai jie pasistatė palapines. Lauke tvyrojo kelių laipsnių šaltis, o palapinėse užšalo geriamasis vanduo.
Sukaupę jėgas lietuviai 8 valandas be atvangos keliavo kalnų perėja, kol pasiekė aukščiausią jos tašką.
„Kai apie tai prasitardavome kalniečiams, jie į mus imdavo žvelgti kaip į drąsuolius.
Ėjome keliais, kuriais turistai vieni nevaikšto. Tą perėją saugiai įveikėme todėl, kad mus vedė alpinistas S.Vilius. Be jo arba būtume net nesiryžę eiti į kalnus, arba būtume užsimušę”, – svarstė G.Monkevičius.
Pasiektas kelionės tikslas leido ne tik pasijusti nugalėtojais, bet ir perprasti vietos žmonių gyvenimą.
Slėniuose, plytinčiuose iki trijų kilometrų aukštyje, turistai sutiko jakų ir ožkų bandų su piemenimis, malkų nešulius ant nugaros nešančių moterų.
Jakai ne tik šildo, bet ir maitina kalniečius – iš jų vilnos verpiami siūlai, o iš pieno spaudžiamas sūris, kurį vertina viso pasaulio gurmanai.
Bet ne visi kalnų gyvūnai draugiškai nusiteikę keliautojų atžvilgiu.
„Ėjome siauru takeliu ir staiga išvydome du snaudžiančius kalnų ožius. Žygio vadas patarė jų nefotografuoti, nes jeigu ožiai būtų pabudę ir atsistoję, nuo šlaito mums ant galvos būtų pradėję ristis akmenys.
Prieš mėnesį dėl šios priežasties žuvo du vokiečių turistai”, – apie pavojus pasakojo G.Monkevičius.
Pavojai lietuvių keliautojų tykojo ne tik kalnuose, bet ir džiunglėse.
Po kalnų šturmo keliautojai vylėsi ramaus poilsio nacionaliniame parke Rapčio upės slėnyje. Iki viešbučio upės saloje gūdžią naktį teko plaukti valtimi. Lietuviams buvo patariama nekišti rankų į vandenį, nes jame pasitaiko krokodilų.
„Viešbučio kambaryje ant sienos išvydau skorpioną ir akimirką tarsi suakmenėjau. Pirma mintis: kur pakliuvau? O naktį pabudau išgirdęs, kad kažkas graužia lubas.
Rytą gidas paaiškino, kad mus galėjo išgąsdinti į žiurkę panašus gelsvas švelniakailis gyvūnas”, – prisiminė G.Monkevičius.
Pavojingi gyvūnai žmogaus nepuola, jeigu jis jų nekliudo. Tokį kelionės vadovo patarimą nuo pat atvykimo į Nepalą dienos įsidėmėjo lietuviai.
Tad rytą jie viešbučio terasoje gurkšnodami kavą drąsiai grožėjosi kitapus upės besiganančiais raganosiais.
Vieną dieną lietuviai praleido išvykoje su drambliais.
Saugiai įsitaisę jiems ant nugaros ir lydimi vedlio keliautojai išvydo daug džiunglių gyvūnų, kurių nerastum kitų šalių atogrąžų miškuose.
Išgąsčio įvarė pitonas, kurį džiunglėse sugavo vedlys.
Prieš pavojingą gyvį piestu stojosi net drambliai.
„Apėmė nekoks jausmas, nes kirbėjo mintis: o jeigu drambliai pasileis risnoti mišku? Tuomet nė mūsų kauliukų niekas nesurinks. Tačiau drambliai pakluso vedlio mostui, ir mes ramiai tęsėme žygį”, – prisiminė G.Monkevičius.
Egzotikos kupinos ne tik džiunglės, bet ir vietinių kasdienybė.
Lietuviai Katmandu iš arti stebėjo laidotuvių procesiją. Užsieniečiams ji atrodė šiurpi, o vietos žmonės nemano, kad šios apeigos atgrasios ar nemalonios.
„Hinduistai degina palaikus, o pelenus suberia į upę.
Į ją sumetami ir mirusiojo daiktai: čiužinys, drabužiai. Tuomet subėga neturtingi žmonės ir juos traukia į krantą, susirenka net nuodėgulius iš laužo ir juos sudegina savo krosnyse”, – pasakojo keliautojas.
Vietiniai gyventojai laikosi ne tik senų laidojimo, bet ir vestuvių papročių, kurie gali šokiruoti europiečius.
Pokharos miesto šventykloje lietuviai visai atsitiktinai pakliuvo į vestuvių apeigas.
Keliautojai sužinojo, kad jaunikis ir jaunoji iki vestuvių teturėjo vienintelį pasimatymą.
„Piršliai, jaunikiui parinkę atitinkamo luomo nuotaką, pasitaria su dvasininkais ir tėvais. Likus trims dienoms iki vestuvių jaunavedžiams leidžiama susitikti.
Jeigu jie vienas kitam labai nepatinka, gali nesituokti. Bet jei tam ryžosi, skyrybos nebeįmanomos”, – tvirtino visas gyvenimo Nepale spalvas pažinęs keliautojas, kuris tik leisdamasis į keliones gali pamiršti verslininko kostiumą.
G.Monkevičius tolimoje šalyje pasijuto lyg laiko ratą pasukęs atgal. Grįžus į įprastą kasdienybę nebuvo lengva įsisprausti į griežtą dienotvarkę.
Po atostogų vyras net pamiršo susitarimus dėl verslo susitikimų.
„Nuėjęs pirmadienį į darbą popiet savęs klausiau: kodėl taip gyvenu?
Kodėl dvidešimt vieną dieną praleidęs Nepale nepatyriau streso, o darbe per pusdienį kilo tiek daug nesusipratimų ir konfliktų?
Kaip reikėtų gyventi, kad nejaustum įtampos?
Nepaliečiai turi kitokių rūpesčių, bet juos vertina ramiai.
Jeigu vietos gidas kalnuose neranda kelio, net neabejoja, kad suras. Nes jis juk yra”, – atsakymą, kaip nepakenkti savo gyvenimui, kelionėje tikisi suradęs G.Monkevičius.