Keliauti mėgstantis, tačiau ne visuomet tam laiko randantis mažeikiškis galėtų ilsėtis ramiai ir patogiai. Tačiau tokios kelionės V.Radvilui – ne prie širdies.
„Atostogaudamas Lietuvoje ar Europoje nepailsiu. Tenka vis tvarkyti reikalus telefonu, internetu. Kai iš brolio sužinojau, kad rengiama kelionė dviračiais po Naująją Zelandiją, susigundžiau.
Tokia galimybė pasitaiko galbūt tik kartą. Norėjosi pailsėti ir save išbandyti”, – juokavo V.Radvilas.
Mažeikiškis sau nė neleido pamanyti, kad neįveiks žygio dalyviams numatytų atstumų, nors specialiai nesiruošė ir nesitreniravo.
„Tai gali kiekvienas sveikas žmogus, turintis šiek tiek valios ir noro pamatyti daugiau”, – sau ir artimiesiems kartojo V.Radvilas.
Tolimojoje valstybėje laikas jam buvo tarsi sustojęs. Verslininkas nejungė nei telefono, nei kompiuterio. Nebent vakarais pasidomėdavo šalimi, kurioje vieši.
Kelionę per Naujosios Zelandijos Šiaurės ir Pietų salas organizavo Sigitas Kučas kartu su Lenkijos keliautojų asociacija „CROTOS”.
Bendradarbiaudami su bendraminčiais iš Naujosios Zelandijos jie subūrė 50 žmonių kompaniją.
Tarp jų buvo lietuvių, lenkų, Naujosios Zelandijos gyventojų, amerikietis, kanadietė, vokietis, airis, škotas. Visi bendravo angliškai.
V.Radvilas juokėsi, kad vieninteliai lenkai vis bandė kitus prakalbinti savo gimtąja kalba.
Beveik keturioms savaitėms į Naująją Zelandiją mažeikiškis leidosi su 69 metų broliu Vaclovu, turinčiu panašių žygių patirties.
S.Kučo vadovaujamame žygyje „BaltiCCycle” Vaclovas prieš trejus metus įveikė beveik 1500 kilometrų per Europą. Tiesa, tąkart grįžęs namo kartojo dviračiu niekur nebekeliausiąs.
Bet pagundai aplankyti Naująją Zelandiją neatsispyrė. Tačiau Vaclovas dėl amžiaus ir sveikatos problemų šį kartą važiavo dviračiu su įtaisytu vidaus degimo varikliu. Jis palengvino sunkesnius kelionės ruožus.
„Bendrakeleiviai iš pradžių tai vertino keistai ir pašaipiai. Bet vėliau pamatė, kad brolis taip keliauja ne puikuodamasis: tiesiog labai norėjo pamatyti Naująją Zelandiją”, – pasakojo mažeikiškis.
O tolimoje šalyje, kurioje susipynusios senoji maorių ir britų kultūra bei tradicijos, tikrai yra ką pamatyti.
Keturis kartus už Lietuvą didesnėje Naujojoje Zelandijoje, kurioje yra tik šiek tiek daugiau nei keturi milijonai gyventojų, labiausiai V.Radvilą sužavėjo gamta – kilometrus besitęsiantys paatogrąžio miškai, avių, galvijų pilnos didžiulės ganyklos, kalnai, ugnikalnių krateriai.
Viename jų mažeikiškis pasijuto tarsi Mėnulyje. Kopti iš arti pamatyti prieš tūkstančius metų išsiveržusio ugnikalnio kraterio Tongaryro nacionaliniame parke panoro ne visi.
Vieni žygeiviai teisinosi nuovargiu, kiti tuo, kad nėra pasiėmę tinkamų drabužių. Bet tai, ką išvydo smalsiausieji, buvo verta visų pastangų.
Įkalnėje į kraterį turistams nutiesti takai, galima iš arti apžiūrėti sustingusią lavą.
V.Radvilą sužavėjo, kad kalnuose nesimėto šiukšlių, daug kur pastatyti tualetai. Mažeikiškis Naująją Zelandiją vadina tikru rojaus kampeliu.
„Nuostabi gamta. Puikus klimatas. Vidutinė temperatūra žiemą – apie 15, vasarą – apie 25 laipsnius šilumos.
Kritulių kiekis panašus kaip Lietuvoje.
Vietos gyventojai tikino, kad jų šalyje nėra pavojingų gyvačių ir krokodilų. Ten net uodai maži ir ne tokie įkyrūs kaip Lietuvoje”, – lygino mažeikiškis.
Tačiau rojaus kampeliu vadinamą Naująją Zelandiją pastaruoju metu baudžia pati gamta.
V.Radvilas dieną prieš prasidedant žygiui sužinojo, kad galutiniame žygio taške – Kraistčerčo mieste Pietų saloje įvyko stiprus žemės drebėjimas. Jis nusinešė apie 200 žmonių gyvybę.
Tačiau nė vienas dviratininkas nepabūgo ir neatsisakė žygio po valstybę, kuri dar vadinama Svyruojančiomis salomis.
Tik keliaudamas V.Radvilas sužinojo, kad Naujojoje Zelandijoje, esančioje tarp Ramiojo vandenyno ir Australijos litosferos plokščių, kasmet įvyksta apie 14 tūkstančių žemės drebėjimų.
Kiekvienais metais Šiaurės sala dar labiau į šiaurę pasislenka apie 20 centimetrų.
Kur kas labiau nei žemės drebėjimas ir ši statistika V.Radvilą, jau grįžusį į Lietuvą, sujaudino žinia, kad didžiausią šalies miestą Oklandą nusiaubė tornadas.
Šiame mieste lietuvis praleido keletą dienų.
Dvidešimt šešių dienų kelionė V.Radvilui atsiėjo apie 8 tūkstančius litų. Pusę šios sumos teko pakloti už bilietus į tolimą šalį.
Visa kita – už dviračių nuomą, maistą, kitokioms reikmėms.
Daugelį naktų žygeiviai praleido palapinėse. Tik kelis kartus dėl lietaus teko apsistoti kempingo nameliuose.
Paatogrąžinio jūrinio klimato šalyje lietaus dušo žygeiviams nepavyko išvengti ir dieną. Nemaloniausia būdavo, kai dviratininkus lenkdavo sunkvežimiai. Tuomet prieš save jie matydavo vien vandenį.
Minti kalnuotu maršrutu, kai nuolat į veidą pučia vėjas – taip pat menkas malonumas.
V.Radvilas neslėpė: po vienos tokios dienos jautėsi toks pavargęs, kad nebeturėjo jėgų net nueiti prie jūros.
Bet jau kitą rytą sėdo ant dviračio ir važiavo toliau.
Per dieną dviratininkų kompanija įveikdavo apie 100 kilometrų. Visi pajudėdavo anksti rytą, pirma aptarę, kur šiuo metu yra, pro kokius miestus veda kelias, ką pamatyti ir kur šį vakarą nakvos.
Kiekvienas galėjo laisvai rinktis, kur sustoti, ką daryti. Visa grupė kartu nevažiavo nė dienos.
„Tai – privalumas. Skirtingos žmonių galimybės, skirtingi norai, poreikiai. Pakelėse – daug informacijos.
Tad ir vienas pats gali susivokti, kur važiuoti”, – pasakojo V.Radvilas. Jis paklydo tik kartą, tačiau greitai vėl rado kelią.
Dviratininkams nereikėjo vežtis savo bagažo – jis buvo gabenamas automobiliais.
Dar vienas nemalonumas – šaltis. Dėl jo vieną naktį kalnuose lietuvis negalėjo nė bluosto sudėti.
„Nebuvome gerai pasirengę – paprasta palapinė, vasariniai miegmaišiai. Nepakankamai šilti drabužiai. O ten juk – ruduo. Bet pakilo saulė, ir vėl viskas gerai. Nesusirgau.
Tik grįžęs į Lietuvą peršalau. Matyt, kai esi įsitempęs, kai žinai, kad susirgti negali, ir organizmas kitaip reaguoja”, – svarstė mažeikiškis.
Lietus, vėjas, šaltis, ne pačios geriausios būklės keliai, dviejų žygeivių traumos – visa tai nesumažino vyrui ryžto pasiekti galutinį tikslą – sostinę Velingtoną.
Šiame tvarkingame architektūra žavinčiame mieste lietuvis praleido keletą dienų. Vieną jų skyrė 20 tūkstančių kvadratinių metrų ploto Nacionaliniam muziejui.
Iš Velingtono V.Radvilas su broliu patraukė atgal į Oklandą. Tik šį kartą – traukiniu. Per 12 valandų traukinys įveikė beveik 1000 kilometrų.
Tęsti žygio per Pietų salą dėl laiko stokos mažeikiškis nebegalėjo. Visas dviračių žygis per abi salas truko 46 dienas.
Dabar V.Radvilas apgailestauja nesiryžęs minti į gražesnės, įspūdingesnės gamtos, mažiau apgyvendintą Pietų salą. Joje įsikūrę tik apie 20 procentų Naujosios Zelandijos gyventojų.
Kelionė atgal į Lietuvą per Seulą ir Londoną truko dvi paras. V.Radvilas neslėpė, kad per tas paras pavargo kur kas labiau negu per 15 dienų keliaudamas dviračiu.
Nesvarbu, kokiame krašte viešėtų, V.Radvilas nepamiršta paragauti vietinių ledų. Ledus gaminančios įmonės direktorius neatsispyrė pagundai pasivaišinti šiuo skanėstu ir Naujojoje Zelandijoje.
Beje, šios šalies gyventojai yra vieni didžiausių smaližių pasaulyje – per metus vienas žmogus suvalgo apie 25 litrus ledų.
V.Radvilas lankėsi ledainėse, užsuko ir į dvi dideles pieno produktų gamyklas – namo parsivežė keletą ledų receptų.
Mažeikiškis tikisi, kad su tolimos šalies ledų gamintojais bendraus ir ateityje.
„Kai kurie jų ledai keisti, bet tikrai labai skanūs.
Ne veltui vietos žmonės sako, kad jų ledai, pagaminti iš ekologiškų produktų, yra vieni geriausių pasaulyje”, – pasakojo keletą ledų gaminimo paslapčių ir idėjų į Lietuvą parsivežęs V.Radvilas.