Namai atrodė idiliškai, bet pasikeitęs gyvenimas baigus karjerą – ne toks paprastas. D.Kasparaitis atvirai pasakojo apie bandymus atrasti save: „Noriu suprasti, koks esu žmogus. Ne sportininkas, o žmogus.”
Žvelgiant iš dangoraižio terasos Majamio šiaurėje žydras vandenynas atrodo lyg po kojomis.
Įdegęs D.Kasparaitis ir jo sužadėtinė švedė Lisa Carrol nenustoja šypsotis apsupti vaikų šviesiame bute, į kurį jie dar vasarį atvyko bėgdami nuo šaltos Stokholmo žiemos.
Butą Sani Ails Biče Floridoje Darius nusipirko prieš trejus metus.
Naujasis butas yra visai šalia pirmosios Dariaus žmonos Irinos namų, kur auga jųdviejų duktė Elizabeth, arba kaip ją vadina tėtis – Liza.
„Jai jau keturiolika, o atrodo, kad ką tik buvo vieni”, – negalėdamas patikėti galvą purtė D.Kasparaitis.
Jis tik dabar sustojo ir atsisuko atgal. Į savo gyvenimą, kuris lėkė greičiau nei ledu skriedavo jo smūgiuoti rituliai.
Būdamas keturiolikos D.Kasparaitis iš sovietinio daugiabučio Elektrėnų Draugystės gatvėje išvažiavo į Maskvą, kad taptų ledo ritulininku.
Devyniolikos metų jis jau tapo olimpiniu čempionu ir prasimušė į JAV ledo ritulio lygą NHL, kur praleido 15 metų ir uždirbo per 20 milijonų JAV dolerių (per 46 milijonus litų).
Kai D.Kasparaičio metas už Atlanto baigėsi, jis pradėjo rungtyniauti Rusijoje. Kai traumos stabdė žaidimą, jis tapo treneriu.
Taip iki praėjusios žiemos Lietuvos ledo ritulio žvaigždė vis kur nors lėkė. O tada nutarė, kad reikia keistis.
„Šie metai man turi tapti gyvenimo mokykla, – prisipažino D.Kasparaitis. – Iš namų išvažiavau labai jaunas ir užaugau rūbinėje.
O kokie gali būti gyvenimo mokymai? Šnekėdavome apie mergas ir vėl apie mergas. Niekas manęs neišmokė, kaip būti geru tėvu ir žmogumi.
Nors turiu keturis vaikus, kartais elgiuosi kaip keturiolikos metų vaikinas. Atsiduodamas vaikams šimtu procentų galiu pats išaugti kaip vyras.”
Ant jo rankų šypsosi Marley. Tamsių akių berniukas atsigimė į mamą – tamsiaplaukę 27 metų L.Carrol.
Su šia buvusia krepšininke D.Kasparaitis susipažino prieš ketverius metus restorane Niujorke.
Tuo metu ledo ritulininkas bandė atsistoti ant kojų po skyrybų su antrąja žmona švede Ingela Munter, kuri atsiriekė nemažą dalį jo milijonų.
Krepšininkė ir ledo ritulininkas Niujorke smagiai leido laiką, o tada Lisa išvyko rungtyniauti į Italiją, Darius – į Sankt Peterburgą.
Bet atstumas jų neišskyrė. Kartą ledo ritulininkas net nuskrido į Romą aplankyti mylimosios vos penkiolikai valandų.
Tačiau abu patyrė lengvą šoką, kai vos po pusmečio draugystės krepšininkė pasijuto nėščia. 2008-ųjų rugsėjį gimė dvynukės Liv ir Lily. Po beveik dvejų metų pasaulį išvydo Marley.
D.Kasparaitis pasakojo, jog taip pavadinti sūnų sugalvojo dėl to, kad jo sužadėtinės tėvas yra iš Jamaikos, vyras virvelėmis susuktais plaukais, propaguojantis rastafarianizmą – religinį judėjimą prieš rasizmą ir diskriminaciją.
O Jamaikos simboliu laikomas regio muzikos atlikėjas Bobas Marley.
„Bet antrasis Marliuko vardas yra lietuviškas – Jonas”, – sakė Darius.
Jis yra gerokai šviesesnis už savo sūnų, atsigimusį į mamą, kuri turi afrikietiško kraujo.
Skirtumų tarp tėvų ir vaikų ilgai ieškoti nereikia.
Net dvynukės skirtingos – šviesiaplaukė mėlynakė Lily panaši į energija trykštantį tėtį tiek būdu, tiek išvaizda, o tamsiaplaukė rudakė Liv – visa į mamą.
„Lily, užaugusi žaisi krepšinį ar ledo ritulį?” – mažylės paklausė D.Kasparaitis, o ji nubėgo savo keliais iš svetainės į balkoną ir užlipusi ant vaikiško batuto ilgai šokinėjo.
„Pradžioje buvau patenkintas, kad Lily panašesnė į mane. Net juokinga, kad ji tokia maža, o visą laiką žiūri sportą per televiziją, bėga, šokinėja, kelia chaosą, tai verkia, tai juokiasi.
Dabar kartais pagalvoju, kad būtų geriau, jei ji būtų panaši ne į mane, o į mamą”, – šypsosi ledo ritulininkas.
Dvynių skirtumai įkvėpė L.Carrol – netrukus ji atidarys savo kurtų vaikiškų drabužių parduotuves, pavadintas mergaičių vardų junginiu „Livli”.
Buvusiai krepšininkei visada patiko kurti drabužius, jos močiutė buvo dizainerė, o teta siuvo kostiumus Stokholmo karališkajame teatre.
Lisa sukūrė kolekciją vaikams, kuri atspindi jos kasdienybę auginant dvynes.
„Liv yra maža princesė, todėl daug mano sukurtų drabužių atrodo tarsi iš mano spintos, tik vaikiško dydžio. O Lily sunkiai apvilksi suknelę.
Todėl kolekcijoje yra ir patogių sportinio stiliaus drabužių. Kaip ir dvynės, drabužiai skirtingi, bet neatskiriami”, – pasakojo dizainere tapusi L.Carrol.
Jos kaklą puošia pakabutis su dviem raudonais bateliais – vienas su gėlytėmis, kitas su širdelėmis. Tai Dariaus dovana mylimajai gimus dvynėms.
Jis dažnai pamalonina Lisą. Grįžę iš Majamio jie ištrūks pabūti dviese Paryžiuje, vaikus palikę giminėms Stokholme.
Per Motinos dieną Darius Lisai padovanojo 1,5 tūkst. JAV dolerių (per 3,5 tūkst. litų) kainavusius bilietus į NBA Rytų konferencijos rungtynes tarp „Miami Heat” ir „Chicago Bulls”.
Buvusiai krepšininkei, kuri karjerą baigė dėl vaikų, tai buvo nepakartojamas vakaras.
„Labai pasiilgau krepšinio”, – neslėpė Lisa.
„Turbūt norėtum, kad niekada nebūtum manęs sutikusi, – dabar rungtyniautum Korėjoje”, – šyptelėjo Darius, o jo sužadėtinė nusijuokė.
Jai pasiūlė žaisti Korėjoje tada, kai pasijuto besilaukianti.
Naujasis vaikiškų drabužių verslas yra tarsi atlygis už trejus metus, praleistus su vaikais.
Dabar Darius su vaikais praleidžia daugiau laiko nei ji, nes Lisa net iš Majamio vadovauja kolekcijos gamybai Kinijoje, Maroke ir Pietų Amerikoje.
Savaitei ji net buvo nuskridusi į Peru, kur renkama pati minkščiausia medvilnės rūšis pasaulyje „pima”, iš kurios siuvami „Livli” drabužiai.
„Tuo metu Darius liko su vaikais Majamyje ir jam padėjo tik auklė”, – sakė L.Carrol.
Ant jos piršto spindi deimantas – D.Kasparaitis pasipiršo mylimajai daugiau nei prieš pusantrų metų.
Bet suplanuoti vestuvių nebuvo kada. Nepaprasta rasti laiko vienas kitam, nes nuo ankstaus ryto žadina trys vaikai ir reikalauja dėmesio.
Kartais Darius ir Lisa atsibunda, kai visi miega, ir nuskuba pabėgioti Majamio paplūdimiu tekant saulei.
Kad svarbu rasti laiko įvertinti tai, ką turi, D.Kasparaitis suprato ne taip seniai. Ir to neslepia: „Mano gyvenime – jau trečia moteris.
Ne todėl, kad aš esu gražus vaikinas ir moterys prie manęs limpa, o todėl, jog kažkur vis lėkiau.
Aš ir Lisą būčiau praradęs, jei nebūčiau puoselėjęs mūsų santykių. Jie jau ritosi žemyn, nes gimus vaikams nebebuvo laiko vienas kitam.
Vėl ėmiau galvoti: gal ji ne man? Bet supratau, kad santykius reikia puoselėti. Man greit keturiasdešimt. Reikia keisti save, o ne žmones aplinkui.”
– Dariau, prieš ketverius metus po skyrybų su antrąja žmona jus buvo ištikęs panikos priepuolis. Pasakojote apie amžiaus vidurio krizę, nusipirkote „Ferrari”, „Bentley”, nežinojote, ką daryti. Kaip pavyko įveikti tą krizę?
– Tai buvo metas, kai ko nors vis reikėjo, bet nesupratau – ko. Antroji santuoka buvo neapgalvota.
Bet ši pamoka atvedė mane į šiandieną. Anksčiau maniau, kad jei aprūpinu žmoną ir vaikus, esu geras. Bet juk dvasiškai nieko neduodu.
Būdavo, važinėju iš vienos vietos į kitą, nuskrendu į Barseloną, po to dar kur nors. Pridariau daug klaidų.
Neklausdavau žmonių, kurie žino daugiau, kaip man gyventi. Maniau – aš, Darius Kasparaitis, žinau viską. Sportininkui labai sunku įrodyti, kad jis neteisus.
Dažnai darydavau taip, kaip norisi man. Maždaug taip: nupirksiu vaikams saldainių ar ledų ir jie neverks pusę valandos, todėl man bus gerai. Bet supratau, kad taip auklėti negalima.
Labai sunku būti vyru ir tėvu. Lengviausia būti vienam, bet tuomet labai liūdna pasidaro. Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be šeimos.
– Ar sąmoningai pasirinkote pertrauką, ar taip susiklostė atsisakius trenerio darbo Rusijoje?
– Man atsibodo. Rusijoje mokami geri pinigai, bet įšokau į trenerio postą, o rezultatų kaip žaisdamas negavau.
Kvietė mane treniruoti Lietuvos rinktinę, bet būčiau apgaudinėjęs žmones. Galiu žaidėjus pamokyti, bet nesu pasiruošęs būti vyriausiuoju treneriu.
Anksčiau buvau ledo ritulininkas, ir viskas. Bet gyvenimas – ne vien sportas.
Laimingi tie, kurie atidavė savo gyvenimą kitiems. Popiežius, Dalai Lama, Motina Teresė – jie dvasingi žmonės. Ir aš bandysiu keistis dvasiškai.
Anksčiau man atrodė, kad dvasinis gyvenimas reiškia religiją. Dieve, padėk uždirbti pinigų, padėk laimėti varžybas. Bet taip nėra. Dabar man įdomu išmokti būti geru žmogumi.
Man Dievas davė vaikų, karjerą ir leido suprasti – tai tik pradžia. Noriu ką nors duoti kitiems. Gal Elektrėnuose įrengti vaikų žaidimo aikštelių.
Galėčiau padėti ledo ritulininkams, nes dažnai jie turi problemų dėl alkoholio, narkotikų, moterų. Žmonės nežino, kaip sunku būti sportininku.
Mes užsispyrę, manome, kad viską galime vieni. Bet negali gyventi be kitų. Taip po truputį gal suprasiu, ką noriu veikti toliau.
Dabar tegu Lisa dirba. Vaikiškų drabužių parduotuvė buvo jos svajonė.
– Susipažinę su Lisa neplanavote šeimos, bet vaikai sudėliojo gyvenimą baigus žaisti ledo ritulį?
– Pradžioje buvo sunku visą laiką būti su vaikais. Kai žaidžiau ledo ritulį, išvažiuodavau į treniruotę, grįždavau po keturių valandų, pažaisdavau su vaikais ir jie eidavo miegoti.
Man tai buvo kaip žaidimas. Bet dabar kartais pamirštu, ko reikia man, ir visą dieną skiriu vaikams.
– Augote paprastame Elektrėnų daugiabutyje, o dabar leidžiate laiką gražiame bute Majamyje su vaizdu į vandenyną. Ar kartais pagalvojate apie tai, kaip toli nuėjote?
– Pagalvoju, kad nuostabu. Augau bute, kuris visas tilptų į šią virtuvę Majamyje. Tėvai miegodavo kambaryje su televizoriumi, o mes su sese – miegamajame.
Tėvas iš pradžių dirbo elektrinėje, po to Vievio paukštyne, mama – sanatorijoje Abromiškėse. Kai sovietų laikai baigėsi, visi prarado darbus.
Jei tada, kai buvau keturiolikos, kas nors būtų pasakęs, kad tapsiu olimpiniu čempionu, dalyvausiu keturiose olimpiadose, gyvensiu Amerikoje, turėsiu keturis vaikus, susitaupysiu pinigų ir jų neleisiu į kairę ir į dešinę...
Tais laikais norėjau būti sportininkas – kad parodytų per televizorių ar parašytų apie mane laikraštyje.
Atsimenu, kai vienas laikraštis parašė, kad Elektrėnuose Darius Kasparaitis įmušė įvartį, nešiojausi jį visą dieną. Bet prie tokių dalykų žmogus greitai pripranta.
– Jūsų talentą anksti pastebėjo ledo ritulio specialistai ir pakvietė į Maskvą. Ar lengvai pripratote naujame mieste?
– Mano dukteriai dabar 14-a – tiek tuomet buvo ir man. Neįsivaizduoju, kaip ji viena galėtų gyventi.
Atsimenu, Maskvoje eidavau į Baltarusijos stotį ir laukdavau traukinių iš Lietuvos, kad išgirsčiau, kaip žmonės kalba lietuviškai.
Rusiškai kalbėjau, nes mano pirmas treneris Elektrėnuose buvo Aleksejus Nikiforovas, bet atvažiavęs į Maskvą supratau, kad nieko nemoku.
Rusų mokykloje man pasakė: sėdėk paskutiniame suole ir nesimaišyk, o mes tau trejetą parašysime.
Visi sportininkai gyvenome bendrabutyje, jei sniegas ar šalta, neidavome į mokyklą. Mes juk ledo ritulio žaisti atvažiavome, o ne mokytis.
Gal mane Dievas prižiūrėjo, kad ištvėriau toje šalyje. Mane pravardžiuodavo Gansu – neva fašistas, vokietis. Skaudu buvo.
Dabar Lietuvoje žmonės kartais sako, kad Kasparaitis žaidė Rusijos rinktinėje, jis – ne lietuvis.
Mano tikslas buvo sportuoti. Nesvarbu, kiek turiu pasų, kokioje šalyje gyvenu, vis tiek esu lietuvis.
Man nerūpi žmonių tautybė, rasė, juodi, balti, geltoni – nežiūriu į spalvą. Aš – pasaulio žmogus.
– Nors JAV nebegyvenate jau keletą metų, vis tiek traukia čia sugrįžti?
– Daugiau laiko praleidau JAV nei Lietuvoje. Atvažiuojame iš Švedijos į Majamį pabūti nuo vasario iki birželio.
Čia puikūs orai, gera pasikaitinti, pailsėti, šalia gyvena mano pirmoji duktė Liza.
Bet man svarbu nors kartą per metus grįžti į Lietuvą, pamatyti senus draugus, aplankyti tas vietas, kur žaidžiau, kai buvau vaikas.
Tais laikais į čiuožyklą niekas manęs nestūmė, pats pradėjau vaikščioti. Nežinau, kodėl, bet vienas prieš pamokas šeštą valandą ryto eidavau čiuožinėti. Visi galėjo, bet eidavau tik aš.
Grįžęs iš treniruotės prieš pamokas rasdavau tėvų paliktą sumuštinį ir lapą: nuskusk bulvių, išnešk šiukšles, išvalyk kilimus.
Kaip mane nervindavo! Bet mes ir valgėme tik bulves, kiaušinius ir „Daktarišką” dešrą.
Bananų? Dabar pūva ant stalo. O būdavo – tik duok, ir dar nuo jų nuluptais lipdukais save apsiklijuodavome.
– Ar atsimenate savo pirmąją sutartį su NHL klubu, kai staiga pradėjote uždirbti šimtus tūkstančių dolerių?
– Viskas buvo kaip pasakoje. Atvažiavau į Ameriką, nežinojau, kiek kas kainuoja. Ar šimtas, ar tūkstantis, ar penki tūkstančiai dolerių – nelabai supratau ir viską pirkau.
Tais laikais naujiena buvo mobilusis telefonas – nusipirkau didelį „Motorola”. Atsinešiau jį į rūbinę, o vyresni žaidėjai pradėjo šaipytis.
Mašinos, telefonai, televizoriai – viskas buvo nauja. Devyniolikos patekti į tokią aplinką buvo labai įdomu.
Staiga tapęs milijonieriumi ne vienas paskęsta. Ir aš vos nepaskendau.
21-erių mečiau gerti alkoholį ir negėriau dvylika metų, nes iki tol treniruodavomės, kartu eidavome į barą, gerdavome iki nakties, eidavome miegoti, tada vėl į treniruotę – ir taip kiekvieną dieną.
Kai mane girtą pagavo prie vairo, supratau, kad viskas nėra taip linksma. Mano karjera NHL buvo sėkminga todėl, kad visiškai mečiau gerti.
Tik žaidžiau ir treniravausi, nes žinojau, kokių žmonės turi problemų dėl alkoholio ir narkotikų.
Tais laikais sportininkai nebuvo pamišę dėl vitaminų, energinių gėrimų ir pan. Dabar nieko nepasieksi, jei neprisipumpuosi raumenų.
Sportininkų su pilvukais nebėra. Aš su pilvuku, bet nebesu sportininkas.
– Ar kai baigėte aktyviai sportuoti, užaugo pilvas?
– Truputį sportuoju, bet norėčiau numesti 10–15 kilogramų. Visa tai priklauso nuo manęs.
Ir vėl pagaunu save galvojantį – aš, Darius, kaip sunkiai man sekasi.
Nors mano šeima sveika, Majamyje gražus butas, Stokholme gerai gyvename, važinėjame po visą pasaulį. Kartais žmonės išlempa taip, kad niekas nebeįdomu.
Baigęs žaisti ledo ritulį atsidūriau kryžkelėje, bet, ačiū Dievui, nepradėjau gerti. Lengva nusipirkti butelį. Daug buvusių sportininkų taip žlunga.
Aš juos suprantu. Pats beveik pasidariau toks pat. Viskas baigiasi, esi niekam nebereikalingas.
Anksčiau atvažiuodavau į „Madison Square Garden” areną Niujorke, mane sutikdavo, sėdėdavau per NBA rungtynes pirmoje eilėje su Holivudo žvaigždėmis.
O dabar žiemą buvau nuėjęs ledo ritulio pažiūrėti, tai niekas net nepažino, nors toje arenoje žaidžiau penkerius metus.
Pasijunti taip, tarsi visas pasaulis prieš tave. Tada yra du keliai: arba taip jaustis visą gyvenimą, kol mirsi, arba susirasti ką nors nauja.
Labai gerai, kad turiu šeimą, jauną moterį, kuri mane palaiko.
– Lisos verslas – Stokholme. Kaip ten praleisite vasarą?
– Mokysiuosi švedų kalbos, nes dvynukėms nieko negaliu paaiškinti. Gal jos išmoks lietuviškai, nes turės lietuvę auklę.
Švedijoje rusų interneto puslapiuose ieškojau skelbimų ir paskambinau 50 metų moteriai, kuri ieškojo auklės darbo. Pradėjęs su ja kalbėti rusiškai pasakiau: „Aš – Darius.” O ji paklausė: „Gal lietuvis?”
Lisa matė, jog vos neapsiverkiau, kad suradau lietuvę auklę Reginą. Aš jos dar nemačiau, bet savi yra savi.
Lietuvoje gyvenantys nesupranta, kaip malonu svetimoje šalyje sutikti lietuvį.