Vilnietė Rugilė Zakaraitė (16 m.) dažnai girdėdavo bendraamžių patyčias dėl plaukų spalvos.
„Nedrįsau pakovoti už save. Jaučiausi atstumta, su manimi niekas nenorėjo draugauti. Į mokyklą eidavau verkdama”, – pasakojo Rugilė.
Bet jos veide liūdesio nebuvo – paauglė man pasirodė ryžtinga ir drąsi.
Įveikti baimes, įgyti pasitikėjimo ir atskleisti savo asmenybę jai padėjo jau dešimtmetį Vilniuje veikiantis asmenybės ugdymo institutas „Rafaelis”.
Rugilė jame baigė trijų pakopų paauglių asmenybės ugdymo programą „Aš esu...”.
Neseniai jai ir grupei jaunuolių Seimo rūmuose buvo įteikti socialiai atsakingos asmenybės diplomai. Tai – pirmoji tokia absolventų laida.
Šie jauni žmonės ryžosi pasidalyti patirtimi, kaip jie išmoko pakovoti už save, įgijo dvasinės tvirtybės.
Rugilė, anksčiau patyrusi atstūmimo kartėlį, dabar jaučiasi tvirta, nebijo reikšti savo nuomonės, labiau pasitiki savimi, įgijo naujų draugų.
„Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis gerąja prasme.
Išmokau apsiginti. Tapau ori. Man vis dar nėra lengva kalbėti apie praeities nuoskaudas, bet žinau, kiek daug vaikų yra skaudinami ir nežino, kaip to išvengti.
Viliuosi, kad šis mano liudijimas kitiems suteiks drąsos”, – kalbėjo R.Zakaraitė.
„Ryža, ryža”, – raudonplaukei Rugilei pavymui šaukdavo mokiniai. Dėl plaukų spalvos ir nemadingų drabužių su ja beveik niekas nedraugavo.
Pamažu patyčios išugdė nevisavertiškumo jausmą. Mergaitė ėmė manyti, kad yra negraži, neįdomi.
Būdama uždaro būdo, nuoskaudas ji stengėsi užgniaužti.
Į prasivardžiavimus Rugilė net nebandydavo atsikirsti.
„Nenorėjau eiti į mokyklą. Trūko drąsos užkalbinti nepažįstamą žmogų, pasakyti savo nuomonę. Tėvai žinojo, ką išgyvenu, ramindavo, bet tvirčiau nesijaučiau”, – sakė paauglė.
Rugilės motina Renata, sužinojusi apie dukters išgyvenimus, reagavo labai skausmingai.
„Mes daug kalbėjomės, aš dukterį guodžiau, bandžiau patarti, kaip elgtis su bendraamžiais.
Kalbėjausi su Rugilės mokytoja, bet ne visi pajėgia suprasti svetimą skausmą. Daugelis pedagogų mano, kad jei bendraamžiai vaiko neprilupo, nieko bloga ir neatsitiko.
Nežinojau, kaip padėti Rugilei tapti dvasiškai stipriai”, – išgyvenimais dalijosi R.Zakarienė.
Sužinojusi apie institutą „Rafaelis” ir jame veikiančią asmenybės ugdymo studiją R.Zakarienė pasiūlė dukteriai jame apsilankyti, bet neaiškino, kas ten vyksta.
Į „Rafaelio” asmenybės ugdymo studiją Rugilė nuėjo iš smalsumo. Tikėjosi rasti draugų, gerai praleisti laiką. Viliojo dailės terapijos seansai ir programos pavadinimas „Aš esu...”.
„Man knietėjo atsakyti į klausimus: kas aš esu? Kokia noriu būti? „Rafaelyje” mane supo draugiški žmonės, buvo daug prasmingų pokalbių, norėjau ten eiti kasdien.
Mes kalbėjome apie vertybes, gyvenimo tikslus, orumą, laimę.
Po kiek laiko pirmą kartą apsigyniau, kai mokiniai eilinį kartą bandė pasityčioti iš mano plaukų. Atsisukau ir užrikau: „Na, ir ko čia vėpsote? Man patinka mano plaukai.” Visiems tai buvo netikėta.
Bet svarbiausia – užgauliojimai baigėsi”, – kalbėjo Rugilė.
Dabar ji turi daug draugų ir net pati nepastebi, kad lengvai geba pakovoti ne tik už save, bet ir už kitus.
Skaudžių išgyvenimų mokykloje patyrė ir vilnietė Vingailė Zarauskaitė (14 m.).
„Bendraamžiai sakydavo, kad mano rūbai – iš dėvėtų drabužių parduotuvių, nors taip tikrai nebūdavo. Kartais koridoriuje mane pastumdavo ar koją pakišdavo.
Į valgyklą eidavau tik tada, kai budėdavo viena mokytoja, kuri mane apgindavo.
Turėjau tiktai vieną draugę, kuri irgi buvo atstumtoji”, – pasakojo Vingailė.
Nuoskaudas mergaitė išsakydavo tėvams.
Jie siūlydavosi eiti į mokyklą ir išsiaiškinti, bet Vingailė prašydavo, kad tėvai to nedarytų.
„Baiminausi, kad po to mokiniai mane pravardžiuos skundike ir bus dar blogiau.
Nekenčiau mokyklos. Pradėjau blogiau mokytis”, – pasakojo Vingailė.
„Rafaelio” asmenybės ugdymo studijos duris ji atvėrė prieš ketverius metus. Vingailei ten patiko.
Mergaitė pasijuto esanti svarbi, nes kažkam labiau rūpėjo jos nuomonė, o ne išvaizda. Pamažu Vingailė įgijo pasitikėjimo savimi.
Tyrimai rodo, kad trečdalis įvairaus amžiaus moksleivių yra patyrę bendraamžių tyčiojimąsi.
Asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis” vadovės Marijos Mendelės-Leliugienės nuomone, daugelis suaugusiųjų net nepastebi, kad dalis vaikų vos peržengę slenkstį pasijunta tarsi kare.
Ir dažniausiai tokie vaikai pralaimi prieš tuos, kurie žlugdo juos žodžiais ar veiksmais.
Mokiniai mokyklose patiria įvairaus pobūdžio prievartą ne tik iš mokinių, bet ir iš pedagogų.
Vilnietė Agnė Macaitė (13 m.) „Rafaelio” studiją pradėjo lankyti trečioje klasėje. Ją paskatino tėvai.
„Pradinėse klasėse nebuvau ypač bendraujanti, buvau moksliukė. Svajojau apie populiarumą, norėjau bendrauti su klasės aktyvistais, bet jie manęs nepriėmė.
Kai kurios mergaitės manęs nemėgo, nes gerai mokiausi.
Be to, nebuvau „kieta” – neturėjau namuose interneto.
Nesutariau ir su pirmos klasės mokytoja. Jai patiko aktyvūs vaikai.
Mokykloje jaučiausi vieniša. Mokytoja mano tėvus dažnai kviesdavo į mokyklą, nes per pamokas sėdėdavau valgykloje.
Nenorėjau eiti į klasę dėl mokytojos ir klasės draugų.
Taip buvo tik pirmoje klasėje. Antroje klasėje atėjo kita mokytoja, situacija kiek pasitaisė”, – pasakojo Agnė.
Paskaitos „Rafaelyje” jai davė daug naudos. Agnė susirado draugų, ėmė labiau pasitikėti savimi. Be to, įgyvendino svajonę – išmoko būti lyderė.
„Anksčiau jaučiausi atstumtoji, o dabar esu aktyvioji, kuri galėtų atstumti kitus. Bet taip nesielgiu, nes žinau, kaip jaučiasi žmonės, iš kurių tyčiojamasi.
Kartais ir mokytojai netinkamai vertina vaikus – turi mėgstamų ir nemėgstamų mokinių”, – kalbėjo Agnė.
Paskaitos „Rafaelyje” naudingos ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.
Pedagogės Almos Balnienės dukteriai Rusnei šiuo metu – aštuoniolika metų.
„Rusnė visada buvo labai jautri, individualistė. Sunkiai pritapdavo kolektyve, su bendraamžiais nerasdavo bendros kalbos.
Kai jos klausdavau, kodėl ji nuolat viena, atsakydavo: „O su kuo man bendrauti?
Klasėje yra vienas berniukas, kuris klausosi tokios pat muzikos kaip ir aš. Su juo galiu pasikalbėti apie gyvenimą. Kitiems patinka „bumčikai”, madingi drabužiai”.
Sužinojusi apie „Rafaelio” veiklą pasiūliau Rusnei ten nueiti. Jai ten labai patiko”, – džiaugėsi A.Balnienė.
Paskaitos, užsiėmimai „Rafaelyje” Rusnę išmokė nebijoti būti savimi, reikšti nuomonės, ieškoti bendraminčių, įskiepijo bendruomeniškumo jausmą.
Mergina šiuo metu aktyviai dalyvauja krikščioniškojo jaunimo sąjūdžiuose, turi daug draugų. Ji tapo atviresnė, ramiau priima nesėkmes.
Kai Rusnė įsitraukė į „Rafaelio” veiklą, asmenybės pažinimo paslaptimis susidomėjo ir A.Balnienė. Ji ėmė lankyti paauglių, dalyvaujančių programoje „Aš esu...”, tėvų grupę.
Asmenybės ugdymo pratybos Almai davė naudos bendraujant ne tik su dukterimi, bet ir su mokiniais – ji yra pradinių klasių mokytoja. Su mokiniais ji daug kalbasi apie patyčias.
„Atradome formulę, kuri pradinukus moko atpažinti patyčias.
Viename leidinyje buvo parašyta: „Kai pasakoma kas nors šiurkštaus ir po to juokiamasi, reikia stebėti: jeigu juokinga abiem pusėms, viskas gerai.
Bet jeigu vienas „pajuokauja”, o kitam nelinksma, greičiausiai tai yra patyčios.
Vaikai puikiai įvaldė šią formulę. Dabar patys drausmina klasės draugus, kurie įskaudina ar pravirkdo bendraamžius”, – patirtimi dalijosi A.Balnienė.
Asmenybės ugdymo pratybas lankančių paauglių tėvai aktyviai įsitraukė į „Rafaelio” veiklą.
„Rafaelio” tėvų bendruomenė susibūrė prieš trejus metus, o oficialiai įsiregistravo prieš metus.
„Tėvai kartu su vaikais išėjo savęs pažinimo programą. Diskusijos apie vertybes, meilę, šeimą, laimę visiems mums davė daug naudos.
Ėmėme daugiau laiko praleisti šeimoje, nuolat diskutuojame. Mūsų vyresnysis sūnus kartais pajuokauja: „Na, va, pradėjote lankyti „Rafaelį”, tai dabar šnekate ir šnekate.”
Laisvalaikis tapo turiningesnis, organizuojame „Rafaelio” bendruomenės narių stovyklas, baidarių, dviračių žygius, rengiame susitikimus su įdomiais žmonėmis”, – pasakojo Vingailės motina Eglė Zarauskienė.