Vokietijoje gimusi, o dabar sodyboje netoli Molėtų gyvenanti Rutha augina retos skudų veislės avis ir nesijaučia vieniša.
Skoningai įrengtame dviaukščiame name prie Siesarties upelio ji įsikūrė atgavusi savo motinos žemę.
Ruthos motiną meilė Antrojo pasaulinio karo vokiečių kareivių belaisviui, besislapstančiam Lietuvos miškuose, nuviliojo iki altoriaus.
Trylika metų Lietuvoje praleidęs Ruthos tėvas kartu su žmona iškovojo teisę grįžti į Vokietiją. Šeimai persikėlus į Kelną, čia gimė Rutha.
„Prisiekiau sau – niekada nestatysiu namo. Bet kai atvykau į Lietuvą, nieko kito nebeliko, nebuvo iš ko rinktis”, – pasakojo Rutha, nepanorusi nurodyti savo amžiaus.
Sodyboje moteris neturi kada nuobodžiauti. Penki šunys, dešimt kačių, dešimt veislinių avių, du žirgai – rusų ristūnas Naglis ir trakėnų veislės kumelė Migla – visi augintiniai nori ne tik ėsti, bet ir Ruthos dėmesio.
Kai kurias kates ir šunis moteris pasiėmė iš gyvūnų globos namų.
Gražiai įrengtoje sodyboje pastarąsias Kalėdas Rutha sutiko be sutuoktinio. Motiną aplankė iš Berlyno atvykusios dukterys – ekonomiką studijuojanti Stella (22 m.) ir Diane (20 m.), pasirinkusi teisės studijas.
„Visą laiką širdyje jaučiau, kad santuokoje esame trise – aš, Henrikas ir dar viena moteris”, – prisipažino Rutha, kurios vizitinę kortelę puošia aristokratų van Calcarų herbas.
Tačiau žiedas su kilmingos olandų giminės, minimos nuo 1580 metų, herbu Ruthai neatnešė daug laimės.
– Ar jau apsipratote atokiame name gyventi viena? – pasiteiravau R.van Calcar.
– Šiuo metu gyvenu viena. Man, kaip moteriai, tai yra savotiškas psichologinis išbandymas. (Juokiasi.)
Per pastarąjį dešimtmetį turbūt pirmąkart užmiršau, kur pasidėjau lagaminus.
Praleisti žiemą Lietuvoje, kai siaučia vėjai, spaudžia trisdešimties laipsnių šaltis – tai man buvo nauja.
Kartą name dingo vanduo, nes užšalo vamzdžiai.
Kitą kartą dešimt dienų praleidau be elektros.
Vieną vakarą užsidegiau žvakių, užsikūriau židinį, kitą vakarą vėl taip praleidau, tik trečią pasidarė liūdna.
Čia, vienkiemyje, labai silpnas interneto ryšys. Žinoma, galiu naudotis kompiuteriu, rašyti dienoraštį, bet kai aplink užpustyta, nejauku.
Nuo sniego vos neįlūžo prie namo įrengtos terasos, turėjau dažnai jas valyti.
Bet sveikas protas pakuždėjo – kiti žmonės ištvėrė dar atšiauresnėmis sąlygomis, ištversiu ir aš.
– Ar nekilo minties susipakuoti lagaminus ir išvykti? Ar apie šiuos vargus žinojo jūsų vyras, gyvenantis Olandijoje?
– Ne. Manau, mudu pasiekėme tam tikrą ribą, kai nesinori nieko žinoti nei jam apie mane, nei man apie jį.
Susipažinome būdami studentai prieš trisdešimt metų.
Daugiau nei dvidešimt metų esame susituokę, o dabar nebendraujame nei laiškais, nei telefonu.
Galite stebėtis, kodėl aš čia, Lietuvoje, gyvenu viena, o jis leidžia dienas Olandijoje.
Esu įsitikinusi, kad šiuo metu mano vyras tikrai nėra vienas.
Kai tai pajutau, prisiminiau princesės Dianos žodžius: „Mano santuokoje mes visada buvome trise.”
Toks jausmas dažnai persekiojo ir mane. Kai pasitvirtino įtarimai dėl vyro neištikimybės, aš pasitraukiau. Pasakiau sau: „Pakaks.”
– Ar jautėtės įskaudinta savo vyro lengvabūdiškumo?
– Išdavystė sukelia didelį skausmą. Paklausiau savęs, ar noriu toliau skaudinti save, apsimetinėti, esą nieko nežinau.
Manau, daugelis moterų elgtųsi kitaip nei aš.
Tikriausiai jos ramintų save – pakentėsiu, kol vyrui praeis aistra kitai moteriai, tokia jo prigimtis.
Man toks požiūris nepriimtinas. Jei vyras susiranda meilužę, jis nepradės labiau gerbti savo žmonos, nors ji galbūt ir labai tolerantiška.
Vyro logika kitokia: žmona pabambės, bet galų gale vis tiek susitaikys su tokia padėtimi. Toks vyras nejaus būtinybės ką nors pakeisti savo gyvenime, nes jam taip patogu.
Vadinasi, jis toliau blaškysis tarp žmonos ir meilužės.
Nenorėjau taip gyventi. Aš nenorėjau santuokos trise.
Gal esu pernelyg išdidi? Sakyčiau, esu kantri, nes daug ištvėriau.
Manau, tiek vyras, tiek moteris yra laisvi, gali apsispręsti, kaip elgtis. Tačiau vienos moterys pasirenka vergystę, o kitos – laisvę.
– Kaip manote, kodėl moterys bijo skirtis? Gal bijo vienatvės?
– Nežinau. Man patinka vienatvė, aš neturiu bandos instinkto. Man svarbu, kad santykiai nebūtų dvilypiai. Tai labai bjauru, tai slegia.
Man nereikia gailesčio, užuojautos. Būna dienų, kai sąmoningai išjungiu mobilųjį telefoną, neturiu poreikio su kuo nors bendrauti.
Gyvendama Lietuvoje pastebėjau, kad moterys daug ko bijo. Vienos bijo būti vienkiemyje, kitos – lauke ar miške, trečios – gyventi vienos. Aš tokios baimės neturiu.
– Kam šiuo metu skiriate daugiausia laiko? Kaip atrodo jūsų diena?
– Sau, sau ir dar kartą sau. Čia būna pasakiški peizažai, vienintelė galimybė išsaugoti tokią akimirką – ją nupiešti.
Turiu nemažai laiko, kurį galiu skirti sau. Tokios prabangos anksčiau neturėjau, privalėjau prisitaikyti prie savo vyro, dukterų Stellos ir Diane.
Dabar kasdien keliuosi šeštą valandą, prižiūriu nemenką ūkį, tapau, tvarkausi, ruošiu valgį, vykstu į parduotuvę apsipirkti.
Viską turiu daryti viena, nes neturiu žmogaus, kuris tuo pasirūpintų.
Mėgstu jodinėti. Žirgai turi gerą uoslę, yra jautrios prigimties.
Jeigu esu nuvargusi, supykusi ar susinervinusi, neinu prie gyvūnų.
Televizorių įsijungiu tik vakare ir dažnai prie jo užmiegu. Jeigu vieną dieną kur nors išvykstu, kitą dieną turiu dvigubai daugiau nuveikti.
– Ar tokį savarankiškumą paveldėjote iš savo vokiečio tėvo?
– Mano tėvas Arthuras, išmokęs kalbėti lietuviškai, svajojo, kad gims sūnus. Jis mane auklėjo vyriškai, įkvėpė pasitikėjimo savimi.
Tai labai svarbu, nes, manau, mergaitės nuo vaikystės gauna mažai tėvo dėmesio.
Tėvas sūnui paprastai skiria daugiau laiko nei dukteriai. Todėl berniukai auga išlepę, jausdami, kad yra išskirtiniai, o mergaitės atsiduria antroje vietoje.
Dėl šios priežasties jos neįgyja tikėjimo savo jėgomis.
Mano tėvas buvo kitoks. Jis man suteikė žinių apie daugelį praktinių dalykų, supažindino su inžinerijos mokslais, jis mane mokė, kaip elgtis su gyvūnais.
Vaikystėje tėvas mane dažnai vesdavosi į Kelno hipodromą, užsodindavo ant sportinio žirgo. Būdama 12 metų aš išmokau jodinėti.
Tada ėmiau svajoti, kad kada nors turėsiu žirgą. Persikėlusi gyventi į Lietuvą, šią svajonę įgyvendinau.
Vaikystėje buvo ir niūrių spalvų – man buvo trylika metų, kai netekau motinos. Dešimt metų po jos mirties aš net nekalbėjau lietuviškai, nes neturėjau su kuo.
Sukrečia kelių kartų gyvenimą
Parengė Danutė JONUŠIENĖ
Meilės trikampį sukūrusiam vyrui patogu gyventi šeimoje ir turėti kitą gyvenimą už jos ribų. Jis supranta, kad pradėjęs naują romaną rizikuoja, todėl siekia išsaugoti „bazinę aikštelę” – šeimą, kur grįžtų nepasisekus rizikingam skrydžiui.
– Kodėl dažniausiai moterys tampa skyrybų iniciatorėmis? – paklausiau psichologės psichoterapeutės Ritos Zykienės.
– Moterys imasi pokyčių, kai joms tampa nepatogu gyventi. Jų iniciatyvą skirtis kartais lemia pragmatiškos priežastys.
Jeigu vyras pradeda dalintis savo atlyginimu su meiluže, o namuose likę vaikai neturi ko valgyti, žmona siekia įforminti skyrybas, nes vaikams greičiau priteisiamas išlaikymas.
Tačiau moterys dažnai nežino, kad galima prisiteisti alimentus ir neišsiskyrus su sutuoktiniu.
– Sužinojusios apie partnerio neištikimybę vienos moterys nutaria skirtis, o kitos – ne. Kas tai lemia?
– Ar moteris kovos už santuoką, ar skubiai skirsis, lemia daugybė priežasčių: moters asmenybė, charakteris, jausmai vyrui, vaikų jausmai tėvui, finansinės aplinkybės.
Sprendimą skirtis provokuoja žeminantis vyro elgesys, kai jis, neslėpdamas flirto ar naujo romano, parsiveda meilužę į namus, supažindina su ja vaikus, tėvus, bendradarbius, vyksta su ja į visuomeninius ir privačius renginius.
Jei vyras slepia nuotykį, kartais moterys toleruoja tokį gyvenimą.
Vienoms svarbus ištekėjusios moters statusas, šeima visuomenės akyse, o kitos aukojasi dėl vaikų, laukia, kol jie taps savarankiški.
Yra dar viena svarbi priežastis, dėl kurios vis dažniau išyra šeimos. Šiuolaikinės moterys dažnai nutaria skirtis, kai įsitikina, kad sutuoktinis neištikimas su kitu vyru.
Lietuvių moterų tolerancija biseksualių vyrų atžvilgiu turbūt silpniausia Europos Sąjungoje.
– Sakoma, kad skyrybos reiškia pralaimėjimą.
– Pralaimėjimas tampa akivaizdus, kai skyrybos turi įtakos vaikų emocijoms, jų psichinei sveikatai. Nei dovanos, nei pramogos vaikams negali atstoti gyvenimo su abiem tėvais.
Didžiausia dovana vaikui – tėvų buvimas, jų gebėjimas dalintis kasdieniais rūpesčiais, džiaugsmais.
Į skyrybas jautriai reaguoja ir poros tėvai. Skyrybos sukrečia kelių kartų gyvenimą.