Vilnius, Žirmūnų rajono miškeliai, Trakai, Palanga ir Juodkrantė. Tai vietos, kurias E.Mackevičius dažnai aplanko, kai parvyksta į gimtinę.
Nors jau daugiau kaip tris dešimtmečius Ernestas gyvena Rusijos sostinėje, prisimena mėgstamiausią savo dainą „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus”.
Bet sklandžiai dėstyti mintis lietuviškai jam jau sunku. Todėl kalbamės rusiškai – apie tai, kaip išlaikyti ryšį su gimtine, Lietuvos ir Rusijos santykius bei darbą televizijoje.
Kiekvieną savaitę žinių laidos „Vesti” žiūrovams E.Mackevičius pasididžiuodamas lėtai ištaria savo lietuvišką vardą ir pavardę.
Kad rusai nepamirštų Pribaltikos. Taip Sovietų Sąjungos laikais jie vadindavo Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Beje, tik atvažiavęs į Maskvą jis pirmą kartą išgirdo žodį „Pribaltika”: „Rusai domėjosi manimi tik geografiniu požiūriu. „Iš kur tu esi? Iš Lietuvos? Kaip pas jus, Pribaltikoje, reikalai?” – klausdavo jie.”
Maskvos M.Lomonosovo universitete krimtęs žurnalistikos mokslus E.Mackevičius televizijoje perėjo kelis etapus – buvo ir korespondentas, ir šou laidų vedėjas, kol tapo žinių laidos „Vesti” diktoriumi.
„Jeigu tau kas nors įdomu, degi tuo, tikrai pasiseks – kitaip ir būti negali”, – įsitikinęs visai Rusijai šalies ir pasaulio naujienas rusiškai pranešantis lietuvis.
E.Mackevičius įsitikinęs, jog taip jis savotiškai atstovauja Lietuvai.
Ernestas iki šiol piktinasi, jei kas nors Lietuvą painioja su Latvija.
„Tuomet iš karto duodu atkirtį – įsižeidžiu ir sugėdinu žmogų, kad galbūt jis ir Iraką su Iranu painioja. Jis iškart pasijunta nesmagiai”, – tikino E.Mackevičius.
Lankydamasis Vilniuje jis randa laiko pavaikščioti Senamiesčio gatvelėmis ir svajoja kada nors pagyventi gimtinėje.
Maskvoje Ernestas atsidūrė būdamas vos devynerių su puse metų. Buvo baigęs dvi klases Vilniaus 30-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus E.Pliaterytės pagrindinė mokykla).
1978-ųjų rudenį Maskvoje jis pradėjo lankyti trečią klasę.
Ernesto tėvas, Lietuvos teatro aktorius ir režisierius Giedrius Mackevičius, studijavo Rusijos teatro akademijoje RATI-GITIS.
Baigęs studijas lietuvis 1973-iaisiais Rusijos sostinėje įkūrė Plastinės dramos teatrą.
Už tai, kad įleido šaknis Maskvoje, valdžia jam skyrė butą.
G.Mackevičiui atsirado galimybė iš Vilniaus pasikviesti šeimą.
„Neprisimenu, kaip nusprendėme, bet kažkodėl sutikau vykti į Maskvą, – pasakojo Ernestas, tarsi jo, tuomet devynmečio, kas nors būtų klausęs. – Kartu su mama greitai susiruošėme persikelti.”
Ernesto mama Marina Mackevičienė, Vilniaus universitete baigusi Filologijos fakultetą, Rusijos sostinėje ilgai dirbo žurnaliste laikraščiuose „Večerniaja Moskva” ir „Trud”.
Po to ji įkūrė ir vadovavo dviem jaunimo laikraščiams – „Krylja” ir „Maksimalist”.
Dabar 64 metų žurnalistė dėl ligos niekur nebedirba. „Maskvoje mama turi savo butą, bet mes beveik visada būname kartu”, – sakė Ernestas.
Ernesto tėvo įkurtas Plastinės dramos teatras gyvavo iki 1990-ųjų. 1992 metais G.Mackevičius įkūrė kitą teatrą – „Oktaedra”.
Rusijoje išgarsėjęs lietuvių režisierius, dramaturgas, choreografas ir pedagogas mirė 2008 metais būdamas 62-ejų.
– Kokį tėvą prisimenate? – paklausiau dabar Rusijoje jau ne mažiau nei tėvas žinomo G.Mackevičiaus.
– Kokį jį prisimenu, parašiau knygoje „Preodolenije” („Nugalėjimas”), kuri išleista 2008 metais, jau po tėvo mirties.
Šią knygą pavadinau pagal tėvo 1975 metais pastatytą pirmąjį spektaklį apie renesanso dailininką Michelangelo Buonarroti.
Tas pavadinimas tinka ir man, nes teko daug ką įveikti. Rašyti apie tėvą nebuvo lengva užduotis, tuo labiau kad praėjo mažai laiko po jo netekties.
Bet kartu turėjau priežastį įvertinti, ką man reiškė tėvas. Tai tapo tikru iššūkiu, nes esu televizijos žurnalistas ir visuomet pasitelkiu daug raiškos priemonių, naudojamų eteryje: vaizdajuostes, balso tembrą, antakių judesius.
Rašydamas knygą viso to negalėjau panaudoti: vaizdžiai tariant, turėjau tik baltą popieriaus lapą, šiuo atveju – kompiuterio ekraną.
Į priekį yriausi sunkiai, nors pagrindinę knygos dalį parašiau vos per dvi savaites. Išėjo nedaug – tik apie 10 lapų.
Yra dar viena televizijos žmogaus problema – iš bet kurios biografijos, likimo, istorijos padaryti trumpą siužetą. Tad iš pradžių man pakako 10 lapų visam tėvo gyvenimui aprašyti! Po to, žinoma, knyga buvo papildyta.
Kai atvažiavau į Maskvą, tėvas jau buvo žymus. Vilniuje gyvenau ramioje patriarchalinėje šeimoje, kurioje galiojo griežtos taisyklės.
Vakare žiūrėdavome laidą „Vremia”, o po jos eidavome miegoti. Keldavomės anksti. Jei namuose suskambėdavo telefonas, būdavo tikras įvykis.
Todėl buvau nustebęs, kad tėvo bute Maskvoje, kur atvykome su mama, telefonas tiesiog nenutildavo.
Telefono aparatą ilgu laidu buvo galima nešiotis po visą butą – tai buvo tarsi mobiliojo telefono atitikmuo. (Šypsosi.)
Apie 23 valandą tėvas grįždavo namo. Tuomet eidavome vakarieniauti. Vidurnaktį prasidėdavo gyvenimas.
Neišsimiegodavau, kvėpuodavau tabako dūmais. Prie stalo nuolat sėdėdavo kažkokie žmonės, kalbėdavo rimtomis temomis. Tėvas būdavo šalia, bet kartu ir kažkur toli.
Manimi jis nelabai rūpinosi, nes neturėjo laiko. Bet manęs nė kiek neužgauna, kad ilgą laiką, kai buvau vaikas, pagrindinė tėvo šeima buvo teatras. Jis man skirdavo labai nedaug laiko.
Dažniausiai tai būdavo pedagoginiai metodai, kai nuspręsdavo mane paauklėti.
– Ar dažnai jūsų klausia – esate rusas ar lietuvis? Ką atsakote?
– Dėl to tikrai neabejoju, atsakau, kad esu lietuvis. Kas yra mano tėvynė? Žinoma, šalis, kurioje gimiau, – Lietuva.
Bet Rusija tapo didžiąja tėvyne, nes čia įleidau šaknis. Maskvoje yra mano namai, šeima, draugai, mėgstamas darbas. Manau, kad kiekvienam žmogui, kuris turi maišyto kraujo ir kuriam tenka būti tarp kelių valstybių, sunku pasirinkti.
Kai ilgiau nei metus nesilankau namuose Vilniuje, pasidaro sunku. Būtinai privalau nuvažiuoti, pavaikščioti po Lietuvos žemę basas. Norisi neskubant pavirti ramiame lietuviškame katile.
Lietuvoje ilsiuosi po Maskvos, nes joje gyvenimo ritmas ir žmonės yra visiškai kitokie. Kitokio temperamento, kitaip mąstantys.
– Į išvažiavusį į Rusiją lietuviai dažnai žiūri skeptiškai.
– Šiais nacionaliniais prietarais persirgome dar praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje–dešimtojo pradžioje.
Ačiū Dievui, per pastaruosius 20 metų žmonės tapo išmintingesni ir suprato, kad tautinė priklausomybė nėra barjeras.
Galiausiai žmonės pradeda branginti kitas vertybes, o ne tai, kaip rašoma tavo pavardė, kokiomis kalbomis kalbi, kurią laikai gimtąja.
Vilniuje turiu draugų. Su vienu jų – Viktoru Černecovu draugauju iki šiol, nors susipažinome, kai man buvo ketveri, o jam – treji metai.
Tai net nepavadinsi draugyste – esame beveik broliai. Taip pat Vilniuje gyvena mano pusseserės, teta. Todėl ryšys su Lietuva nenutrūksta.
– Kokia, jūsų akimis, dabar yra Lietuva? Emigravusieji neretai ją laiko blogybių katilu.
– Man Lietuva – namai. Būna nemalonu ir skaudu, kai santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos pablogėja.
Aš suprantu, kad politika – didelis žaidimas. Jame – valdžia, nafta, pinigai. Bet turi būti puoselėjami geri kaimyniniai santykiai tarp tautų.
Negaliu kitaip mąstyti, nes turiu ir lietuviško, ir rusiško kraujo.
– Ar bendraujate su Maskvos lietuviais?
– Anksčiau palaikiau gerus santykius su Lietuvos ambasada, Maskvos lietuvių bendrija, vaikščiodavau į renginius.
Visada gaudavau kvietimų, bet pastaraisiais metais jų nebesulaukiu. Kodėl? Nežinau. Man trūksta to bendravimo ir su malonumu jį palaikyčiau.
– Ar savo šeimoje laikotės lietuviškų tradicijų?
– Mano septynmetės dukters vardas – Dalia. Trisdešimtmetė žmona Alina Achmetova – nelietuvė, pusiau totorė, bet labai myli Lietuvą, Vilnių, į kurį važiuojame mažiausiai kartą per metus.
Mėgstame lietuviškus patiekalus. Žmona net moka gaminti cepelinus. Kartais Maskvoje rengiame lietuviškus vakarus – prisikviečiame svečių. Visiems labai patinka.
– Ar domitės Lietuvos aktualijomis?
– Daugiausia politika. Aišku, ne tiek daug kaip Rusijos politika, nes su ja susijęs mano darbas.
Kai atvažiuoja draugų arba atvykstu į Lietuvą, klausinėju apie įvykius.
– Jeigu vieną akimirką atsitiktų taip, kad viskas apsiverstų ir jūsų kelias pasisuktų atgal – į Lietuvą. Ką darytumėte?
– Įdomus klausimas – pats apie tai mąsčiau. Neradau atsakymo.
– Jei jus staiga pakviestų dirbti kurioje nors Lietuvos televizijoje, ar galėtumėte viską mesti ir atvažiuoti?
– Sunkiai įsivaizduoju tokią situaciją. Bet jeigu darbas teiktų man tokį pat pasitenkinimą ir suteiktų materialinę gerovę, kodėl gi ne.
Bet Lietuvoje žurnalistai uždirba mažiau nei Rusijoje. Aišku, mitas ir tai, kad Rusijoje televizijos žurnalistai – milijonieriai. Taip yra tik Jungtinėse Amerikos Valstijose. (Juokiasi.)
Būdamas žurnalistas daug neuždirbsi. Bet jeigu tapčiau reikalingas ir galėčiau išlaikyti šeimą, neatmesčiau galimybės sugrįžti.
Aš svajoju dar pagyventi Lietuvoje. Maskva – agresyvus miestas, bet dėl to kalti ne maskviečiai.
Tikri maskviečiai yra kitokie, bet jų beveik nebeliko.
Atvykėliai Maskvą pavertė akmeninėmis džiunglėmis, kuriose kiekvienas kovoja už save.
Žmonės, kurie atvažiuoja ieškoti laimės, duonos kąsnio arba naftos barelio, kitaip mąsto.
Jie mano, kad tai – vilkų miestas, todėl ir žaidžia „vilkiškai”.
Nuo to pavargsti, gyvenimas virsta kova už būvį ir išlikimą. Kovoti tenka dėl visko. Vieni laimi, kiti – ne.
Aš nesu aršus kovotojas, man tiesiog pasisekė.
Lipti per galvas – ne man. Buvau įsitikinęs, kad einu savo keliu. Juo ir ėjau neperšokdamas kitų.