- Kokia jūsų, kaip raidos psichologės, nuomone, gera mama?
- Gerai mamai pavyksta įsijausti į vaiko poreikius, taip tarsi ji įstotų į jo batus ir iš jo perspektyvos žengtų kitus žingsnius. Ji turėtų sugebėti vesti vaiką, nurodyti jam kryptį ir nubrėžti ribas ten, kur jos yra reikalingos. Bet idelios mamos paveikslo nėra. Ji neturi būti tobula, užteks jei ji bus pakankamai gera.
- Kaip tuomet jūs apibūdintumėte blogą mamą?
- Bloga mama mano, kad vaikas pasiims tai, ko jam reikia. Ji tarsi leidžia įvykiams tekėti sava vaga. Mes matome jaunas mamas, kurios dažnai mano, kad vaiko raida vyksta tarsi savaime.
Vaiko motorika iš tiesų vystosi savaime – po pimojo savo gimtadienio beveik kiekvienas vaikas pradeda vaikščioti. Visiškai nepriklausomai nuo to, kokioj šeimoj jis auga. Bet šis principas negalioja kitoms reiklioms raidos sritims. Pavyzdžiui, gebėjimą apsieiti su emocijomis reikia ugdyti. Bet, žinoma, yra mamų kurios iš vaiko ir per daug reikalauja.
Tokios mamos orientuojasi į didelius tikslus, kurių pačios galbūt niekada nepasiekė. Tuomet vaikas jaučiasi negabus ir kito valdomas, taip prarasdamas gebėjimą stengtis siekti savo tikslų.
- Taigi svarbiausia yra tinkama pusiausvyra?
- Jautrumas ir gebėjimas įsijausti yra pagrindinės sąlygos. Svarbu yra skatinti ne tik mąstymo gebėjimus – tarkim giriant kaip gerai vaikas kalba arba kaip jis gerai išsprendė kokią nors užduotį. Ilgainiui yra svarbūs emociniai dalykai, kurie veikia kartu – vaikas turi patirti, kad jis kažką įveikė ir kad tai įveikęs jis gerai jaučiasi.
Šiame kontekste mes kalbame apie saviveiksmingumą – kai vaikai įsisamonina, kad savo veikimu jie kažką pasiekia, tai jų motyvaciją išbandyti vis naujus dalykus veikia visą gyvenimą. Gera mama įrėmina šį vyksmą emocionaliai. Jai pavyksta vaiką nepaisant jo deficitų visada vesti teigiama raidos kreive.
- Amy Chua - prieštaringa ir daug kartų aptarta kinų „mama - tigrė“, gerą mamą apibūdina kaip motina, besąlygišką meilę derinanti su aukštais reikalavimais. Kokia jūsų pozicija?
- Šis sakinys trigdo mane dėl dviejų dalykų. Pirmiausia, jei reikalavimai siejami ne su tuo, ką vaikas tuo metu galėtų įveikti, o su abstrakčiais dideliais tikslais – vaikas yra pernelyg apkraunamas. Iš vaiko negalima reikalauti daugiau, nei tuo metu jis gali duoti. Kitas dalykas – ką reiškia besąlygiškai? Tai skamba kaip perdėta motinystė, kai moterys savęs atsisako ir numalšina savo gyvenimo jausmą, partnerystės poreikį. Tai yra nesusipratimas – vaikų auklėjimas yra sėkmingas tik tuomet, kai mamos paraleliai plėtoja ir savo „nemotiniškąją“ dalį.
- Ar per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė mamos įvaizdis?
- Tikrai taip. Dabar moterys labiau nei bet kada supranta, kad mamos vaidmuo jų biografijoje tik tam tikrą laiko tarpą atlieka intensyvų vaidmenį. Kad jos tik palyginti trumpai tuo yra užsiėmusios ir kad po to jos privalo kurti savo gyvenimą su naujais tikslais ir lygiai taip pat intensyviai.
- Kuri geresnė mama – namų šeimininkė ar karjeristė?
- Mano nuomone, namų šeimininkės vaidmuo neturi būti priešinamas su karjeristės moters vaidmeniu, bet labiau aktualus klausimas – kiek ir per kiek laiko? Gera mama apgalvos, kurią savo moteriškos biografijos dalį ir būdama mama stipris.
- Anksčiau buvo įprasta manyti, kad mama turi būti šalia savo vaiko.
- Yra situacijų, kai mama iš tikrųjų yra būtina, – pavyzdžiui, kai vaikas serga ar staiga pradeda jausti baimes. Net jei tokiu atveju šalia yra močiutė ar tėtis, mama vis tiek reikalinga kaip saugumo pagrindas. Bet, iš kitos pusės, mama turi sugebėti ir atsitraukti. Tarkim, kai broliai su seserimis tarpusavyje pešasi, patartina iš karto nesikišti į jų ginčą, o palaukti, kol jie patys išspręs jį. Taip vaikai labiau išvysto gebėjimą rasti kompromisus, nei tuo atveju, kai į tokias situacijas įsikiša mama.
- Daug žmonių mano, kad ir vyrai galėtų būti geromis mamomis. Ar tai yra tiesa?
- Moterys yra daug jautresnės. Tai galima įžvelgti jau ir mergaitėje – jų empatija yra stipriau išvystyta nei berniukų. Šie lyčių skirtumai tiesiog yra. Bet nepaisant to vyras lygiai taip pat gerai kaip moteris gali atpažinti ir valdyti vaiko raidos užduotis. Tiesiog jis tai daro kitais būdais ir kitame lygmenyje, – pavyzdžiui, mėtydamas vaiką į orą, šėldamas ir žaisdamas judrius žaidimus.
Geri tėčiai žaisdami dažnai suteikia vaikui jausmą, kad mes galbūt ir persistengiame, tačiau su manim tau nieko blogo nenutiks. Toks vaiko priežiūros būdas dažnai yra sėkmingas papildymas prie to, ką daro geros mamos.
- Ankstyvas savarankiškumo ugdymas šiuo metu yra labai vertinamas. Ar teisėtai?
- Priklausomai nuo to, kas tiksliai turima galvoje. Savaime suprantama, kad mes iš tam tikro amžiaus vaiko galime tikėtis, jog jis savarankiškai laikys šaukštą ar užsiriš batus. Bet mano nuomone, pavojinga, kai vaikas savarankiškai turi išgyventi sunkias situacijas, tarkim, jei jis užsigavo ir su tuo jis turi susitvarkyti pats vienas. Tai pavyksta pasitikėjimo ir vidinio saugumo sąskaita, kurie yra reikalingi vaiko augimui.
- O kaip yra su pirmų trejų gyvenimo metų mitu? Ar mokslas vis dar laikosi nuostatos, kad šis periodas yra pamatinis?
- Šį periodą iš tiesų galima vadinti pamatiniu. Bet vis dėlto nėra taip, kad nebūtų galima ištaisyti padarytas klaidas. Tarkim, jei pirmieji treji vaiko gyvenimo metai yra nulemti šeimos nesutarimų ir skyrybų, dar nereiškia, kad vaikas bus visam laikui sužalotas. Galbūt jo emocinė būklė bus ribota, jo veiklos galimybės nepakankamai išvystytos, tačiau tai gali išsivystyti ir vėliau – kai pagerės jo priežiūros aplinka.
- Kartais susidaro įspūdis, jog apie mamos vaidmenį yra perdaug galvojama ir kalbama. Kiek svarbus yra spontaniškumas ir intuicija?
- Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais elgesys jį prižiūrint yra labai spontaniškas – yra labai daug bendravimo akimis, kūdikio kalba. Mamoms, kurios į tai reaguoja intuityviai, yra lengviau, nei toms, kurios į tai žiūri itin apgalvotai.
Sulig pirmaisiais vaiko žodžiais tėvų elgesys tampa daugiasluoksniu ir daug kas priklauso nuo to, ką tėvai patys būdami vaikai patyrė ir kokius reikalavimus jie kelia savo vaikų vaikystei.
Kaip tik šiuo metu Žemutinėje Austrijoje atliekame tyrimą – mes lyginame šeimas, kurios savo vaikus augina pačios su tomis, kurių vaikus prižiūri auklės. Šių šeimų mamos labai skiriasi – mamos, pačios prižiūrinčios vaikus, daug daugiau skaito įvairių patarimų knygų, o vaikų žaidimų grupėje kitos mamos jas gali lengvai savo neprofesionaliomis žiniomis išmušti iš vėžių. O mamos, vaikus atiduodančios auklei, yra labiau atsipalaidavusios ir dosnios.
- Iki kada galima auklėti?
- Auklėjimas kaip sąvoka išgyvena savo reikšmės transformaciją. Gothe’s žodžiai, kas nebus kankinamas, tas nebus auklėjamas, sako, kad tuo metu auklėjime buvo svarbu formuoti, galąsti, obliuoti. Šiuo metu auklėjimui svarbiau yra įgalinti ir paremti. Ką nors paremti galima visą gyvenimą. Žvelgiant iš šios pozicijos, auklėjimas niekada nesibaigia.