Gamtos apsuptyje K.Šeštokas ir išsimiega geriau nei būdavo šurmulingame mieste. Verslininku tapęs krepšininkas juokėsi, kad dabar ir jo statusas skamba solidžiau negu sportininko.
Bet tuoj prisipažino – jis ilgisi didžiojo krepšinio.
Tą ilgesį bando numalšinti žaisdamas Molėtų „Ežerūno-Kario” ekipoje, kuri kitą sezoną kausis Nacionalinėje krepšinio lygoje.
Beveik pusę savo gyvenimo – septyniolika metų atidavęs didžiajam krepšiniui Kęstutis dabar kartą per savaitę pjauna žolę keturis su puse hektaro užimančioje sodyboje, kad svečiams būtų jauku lauke švęsti ar prieiti prie ežero.
Krepšininkui nesvetimi nei ūkio darbai, nei Joninių tradicijos, todėl šįvakar laužui jis surinks vėtrų nulaužytas šakas.
Sodybos šeimininko pareiga – prižiūrėti tvarką. Jam tenka iškūrenti pirtį svečių pageidaujamu laiku, pasirūpinti, kad jiems nieko netrūktų, nurodyti vietą, kur galima leisti fejerverkus.
Be įprastų pareigų, K.Šeštoko galva šiuo metu pilna ir būsimų statybų rūpesčių – dėl projekto kūrimo, statybinių medžiagų pirkimo.
Mat rudenį sodyboje ruošiamasi statyti antrą pobūvių salę, kad svečiams būtų daugiau erdvės linksmintis. Vienoje salėje jie galės šokti, kitoje – vaišintis.
„Sodybos svečiams labiau rūpi išpuoselėta aplinka ir patogumai, o ne senoviniai rakandai.
Natūralios kaimiškos aplinkos visi seniai atsikando”, – dėl šiuolaikiškos kaimo sodybos vyrui pritarė teisininko išsilavinimą turinti 37 metų žmona Diana.
Kaune gimę, augę ir ten susipažinę Kęstutis su Diana niekuomet netroško gyventi didmiestyje. Tačiau miesto šurmulio pora neišvengė dėl vyro sportinės karjeros.
Šis krepšininkas atstovavo Kauno „Žalgiriui”, Vilniaus „Lietuvos rytui”, Ventspilio „Venstpils” (Latvija), Južnės „Chimik” (Ukraina), Limasolio AEL (Kipras), Las Palmaso „U.S” (Ispanija, Kanarų salynas), Tartu „Rock” (Estija), Prienų „Rūdupiui”.
Tad jam dažnai tekdavo krautis lagaminus ir vykti su komanda. K.Šeštokas neslėpė – nuolatinės kelionės bei dažnas gyvenamosios vietos keitimas išvargino ir jį, ir šeimą.
Aštuonerių metų vienturtę dukterį Medeinę auginantys Šeštokai tvirtai nutarė, kad šeimos galva su profesionaliu sportu atsisveikins tuomet, kai atžalai teks žingsniuoti į mokyklą.
Tėvai norėjo, kad vaikas mokytųsi Lietuvoje.
Apsigyventi su šeima ir įsukti verslą Babilninkų kaime netoli Molėtų – išsipildžiusi ir D.Šeštokienės svajonė, nes ant Virintų kranto prabėgo visos jos vaikystės vasaros.
Šiame kaime gyveno Dianos seneliai, pas kuriuos ji su dar trimis seserimis vasarodavo.
Sodyboje, kurioje dabar šeimininkauja Šeštokai, prabėgo ir Dianos motinos Laimos vaikystė.
Dabar 67-erių moteris po daugiau nei keturių dešimtmečių, praleistų Kaune, grįžo gyventi į gimtinę – įsikūrė po vienu stogu su dukters šeima.
Prieš metus našlė likusi D.Šeštokienės motina sodyboje jaučiasi tarytum atgal atsukusi gyvenimo ratą.
Babilninkuose jai pažįstami ne tik gimtinės takeliai, miškai, bet ir senbuviai.
Aplinkui įsikūrę ūkininkai – šios moters giminaičiai.
Gyventi su uošve po vienu stogu ramaus būdo K.Šeštokui – jokia bėda.
„Jei kartais ir apsipykstame, galime išeiti pasivaikščioti po sodybą. Čia daug erdvės, todėl tarp namiškių beveik nėra trinties”, – tikino sodybos šeimininkas.
Be žmonos, dukters, uošvės ir šeimos galvos, sodyboje įsikūrę ir trys jų augintiniai: persų veislės katinas Gučis, du šunys – rotveileris Baksas ir vilkšunė Lota.
„Kęstutis visuomet norėjo nuosavo namo, šunų. Jam trūkdavo erdvės su šeima gyvenant dviejų kambarių bute Vilniuje.
Kai lankydavomės Babilninkuose, jis užsimindavo: „Norėčiau čia kokį namelį pasistatyti.”
Tad prieš šešerius metus rekonstravome buvusį senelių namą”, – pasakojo D.Šeštokienė.
Jie pastatė elektros pastotę, valymo įrenginius, nutiesė kelią. Kadangi dėl vieno namo teko nemažai pakloti už komunikacijas, šeima nusprendė plėsti sodybą – pastatė antrą namą, pirtį, pokylių salę.
Taip jie pamažu ėmėsi kaimo turizmo verslo. Tuomet teko ir patiems sodyboje apsigyventi.
Kurdamiesi sodyboje Šeštokai mokėsi ne tik statybų abėcėlės, bet ir verslo paslapčių.
Rekonstravus senelių namą ir surentus pirtį, bičiuliai Šeštokų teiraudavosi, kada bus pobūvių salė – daugelis čia norėjo švęsti vestuves.
Todėl ir dabar šeima savaitgaliais nuomoja sodybą vestuvėms, jubiliejams ar įmonių šventėms. O pavieniai poilsiautojai suguža šiokiadieniais.
Įrengusi sodybą šeima ėmėsi nuosavo namo statybų.
Per 220 kvadratinių metrų ploto būsto statybos ir įrengimas atsiėjo apie pusę milijono litų.
Pirmajame aukšte yra virtuvė, sujungta su svetaine, darbo kambarys ir buitinės patalpos, o antrajame – trys miegamieji, vonios kambarys.
Į namą galima patekti per dvejas duris, esančias priešingose pastato pusėse. Vienos jų dažniausiai atrakinamos svečiams, atvykusiems smėlėtu kaimo keliu.
Pro kitas duris namiškiams patogu vasarą nulėkti į ežerą išsimaudyti, o sugrįžus tiesiai patekti į virtuvę. Išsivirus arbatos galima pasėdėti terasoje, pasigrožėti ežero bangomis.
Pirmajame aukšte įsitaisęs ant oda aptrauktos sofos K.Šeštokas mėgsta plačiame ekrane stebėti krepšinio rungtynes.
Pastaruoju metu sodybos šeimininką prie televizoriaus ekrano kaustė Rusijos lygos finalo varžybos, kuriose kovėsi dviejų lietuvių Jono Kazlausko ir Rimo Kurtinaičio diriguojamos CSKA ir „Chimki”.
K.Šeštokas palaikė J.Kazlausko treniruojamą CSKA komandą ir džiaugėsi jos triumfu. Mat šis treneris praeityje vadovavo ir Kęstučiui, kai šis atstovavo Kauno „Žalgiriui”, Vilniaus „Lietuvos rytui”.
Atokiame kaime įsikūręs K.Šeštokas tik televizoriaus ekrane seka krepšinio pasaulio naujienas, nes pasitraukęs iš didžiojo sporto neišsaugojo draugystės su garsiais krepšininkais, su kuriais anksčiau gainiojo kamuolį.
„Bendraujame su Andriaus Šležo šeima. Jie mus aplanko sodyboje”, – apie draugystę užsiminė D.Šeštokienė.
Tačiau Šeštokai Babilninkuose nesijaučia atsiskyrėliai – netoli jų namų įsikūrę ūkininkai, o apie ežerą pūpso dar kelios kaimo turizmo sodybos.
Jų šeimininkai vieni kitų nevadina konkurentais – kartais net svečius vieni pas kitus nukreipia, jeigu kurio nors sodyba tąkart būna užimta.
Šeštokai, įsukę verslą Babilninkuose, neįžvelgia jokių gyvenimo kaime trūkumų, o mato tik privalumus.
Šeima valgo ekologišką maistą, kurį perka iš ūkininkų – dažnai mėgaujasi netoliese besiganančios karvės pieno sūriais, rūkytomis jautienos dešromis, ką tik iš gūžtos surinktais vištų kiaušiniais.
Jeigu ko nors trūksta šeimos stalui ar buičiai, D.Šeštokienė sėda į automobilį ir vyksta apsipirkti į Molėtus, nutolusius dešimt kilometrų.
Reikalai į ežerų krašto sostinę ir Kęstutį, ir Dianą nugena dažnai, nes tenka į Molėtus vežioti dukterį – per mokslo metus į pamokas, įvairius būrelius, o per atostogas – į sportinių šokių stovyklą.
„Esu patenkinta, kad Medeinė mokyklą lanko ne Vilniuje, o Molėtuose. Pradinukei saugiau vaikščioti provincijos gatvėmis.
Molėtuose ne toks intensyvus eismas kaip sostinėje.
Molėtų gatvėse nepasitaiko spūsčių, todėl kaip suplanuoju, taip ir pasiekiu kelionės tikslą”, – provincijos privalumais džiaugėsi D.Šeštokienė.
Sodybos šeimininkė įsitikino, kad vaikų lavinimo galimybės provincijoje – ne prastesnės nei sostinėje. Medeinė lanko naują pradinę mokyklą, o menų mokykloje mokosi skambinti fortepijonu, dainuoja chore.
Verslas gamtos prieglobstyje, o ne didmiesčio šurmulyje Kęstučiui atvėrė kitas gyvenimo spalvas.
„Džiaugiuosi, kad laiku baigiau krepšininko karjerą. Darbas – šalia namų. Ko daugiau norėti?
Darbymetis – pavasarį, vasarą. Turiu laiko kartais pamėtyti kamuolį į krepšį – man to pakanka.
Rudenį žaisiu Nacionalinėje lygoje – dar pasportuosiu metus, nes be krepšinio šiek tiek liūdna”, – prisipažino mažakalbis K.Šeštokas.
Treniruotis dukart per dieną, kaip profesionalui, jam jau būtų sunku.
Su Molėtų „Ežerūno-Kario” komanda sezono metu jis treniruojasi triskart per savaitę ir rungtyniauja savaitgaliais.
Krepšininkas už paramą Molėtų komandai gauna simbolinį atlygį. „Sumoka už automobilio degalus”, – patikino Kęstutis.
„Jis nori judėti, todėl svarbu žaisti, nes kitaip eitų į sporto klubą pasimankštinti. Žiemą norisi pajudėti, o vasarą iki valiai prisilakstome ir be sporto”, – vyrui pritarė žmona.
Diana mano, kad Kęstučiui Babilninkai – išsigelbėjimas. Jam sodybos reikėjo kaip gaivaus oro gurkšnio.
Šeimininkaudamas prie Virintų ežero K.Šeštokas daug laiko praleidžia gryname ore – jis nenusėdi be darbo.
Namiškiai jį vadina kolūkio pirmininku, nes Kęstutis kasdien tikrina savo valdas – žvalgosi, kur šienauti, kur piktžolę darže išrauti.
Daugiausia iš visų krepšininkų LKL čempiono žiedų iki šiol iškovojęs K.Šeštokas savo trofėjų sodybos svečiams neeksponuoja – ne visi juk domisi krepšiniu, todėl jo pavardė kai kam nieko nesako.
Savo laimėjimų krepšinio aikštėje K.Šeštokas nesureikšmina, nes žino, kiek tie septyni LKL čempiono žiedai jam kainavo jėgų.
„Per sportinę karjerą nosis buvo sulaužyta triskart. Gydytojai rekomendavo operuoti nosies pertvarą, bet vis bijau.
Kol dar sportuoju, neketinu gultis ant operacinio stalo”, – apie patirtas traumas užsiminė K.Šeštokas.
Didysis krepšinis jam – praeitis, į kurią nebenorėtų grįžti.
„Kęstučiui atsibodo čigoniškas gyvenimas – komandų keitimas, keliavimas su lagaminais iš varžybų į varžybas. Jį vargino lėktuvų skrydžiai, kurių per sezoną būdavo apie šimtą.
Nebenorime, kad toks įtemptas gyvenimo ritmas sugrįžtų”, – vildamasi gyventi ramiai atsisveikino D.Šeštokienė.