Lucy – meloreksikė. Meloreksija – neoficialus terminas moterims, viešai slepiančioms tikruosius mitybos įpročius, pavadinti.
Nors tokios moterys linkusios slėpti tiesą bei perdėtai rūpintis savo svoriu, jų nepavadinsi nei melagėmis, nei anoreksijos aukomis, jos veikiau traktuotinos kaip tarpinis variantas tarp pirmųjų ir antrųjų. Meloreksikės paprastai mėgaujasi didelėmis kaloringo maisto porcijomis viešumoje, tačiau tuomet, kai jų niekas nestebi, beveik badauja.
Manoma, jog meloreksija kamuoja nemažai moteriškos lyties pramogų pasaulio įžymybių, kurios, baimindamosi pademonstruoti tai, kaip skurdžiai tenka maitintis, kad išliktų pavyzdingai liesos, iš paskutiniųjų bando įtikinti aplinkinius, jog tobulą figūrą palaiko valgydamos sveikai ir sočiai.
38 metų amžiaus šešiolikametės figūra galinti pasigirti Gwyneth Paltrow tikina dievinanti aliejuje keptą maistą ir picą, Drew Barrymore kartoja negalinti gyventi be riebaus sūrio, o neįtikėtino liesumo Victorios Beckham bičiuliai teigia šią „ryjant lyg arklį“.
Trys anksčiau minėtos įžymybės – bei daugelis kitų – netgi pasirūpina, jog reguliariai būtų „pričiumpamos“ fotografų šakute baksnojančios milžiniškas kaloringo maisto porcijas.
Psichoterapeutės Rachel Morris teigimu, žymios moterys patiria didžiulį spaudimą – jos privalo būti tobulos tiek išore, tiek vidumi. Psichoterapeutė prisiminė manekenę Kate Moss į klausimą, kokį maistą ši labiausiai mėgstanti, kažkada sąžiningai atsakius, jog skaniausias dalykas pasaulyje yra būti lieknai.
Pasak psichoterapeutės, meloreksikėmis vis dažniau tampa ir išskirtinio dėmesio nesulaukiančios moterys: viešai jos pasimėgaudamos kerta riebų kaloringą maistą, o likusios vienos geriausiu atveju sukramsnoja salotos lapą ar agurko griežinėlį. R. Morris teigė, jog meloreksija veikiausiai netrukus bus pripažinta viena iš valgymo sutrikimų atmainų: specialistės teigimu, taip elgdamosi moterys paprastai siekia būti pastebėtos ir pripažintos, jos nepagrįstai baiminasi nepalankios aplinkinių reakcijos, yra nepaprastai jautrios ir pažeidžiamos.
36-erių Jane Traynor žino, kas vadinama meloreksija. Moteris sako nemananti, jog ją kamuoja valgymo sutrikimai, tačiau pripažįsta veikiausiai esanti meloreksikė. Jane pasakojo, jog yra liekna todėl, jog labai rūpinasi savo svoriu – atsisako miltinių patiekalų ir beveik kasdien bėgioja.
Bet tuomet, kai vakarieniauja su draugais, ji užsisako ne salotų, o dubenį spagečių – Jane pripažino negalinti pakęsti draugų priekaištų dėl per mažo svorio, kurie pasipila tuomet, kai visiems valgant spagečius ji užsisako salotų, tad verčiau demonstruoja kitiems valganti daug, o kai niekas nemato – toliau riboja save griežta dieta.
Psichoterapeutės teigimu, dietos besilaikanti moteris suprantama ir pateisinama tuomet, kai ji akivaizdžiai kamuojama antsvorio, tačiau liekna kaloringo maisto atsisakanti dailiosios lyties atstovė neretai pasmerkiama kitų moterų, kurioms stinga valios taip griežtai save kontroliuoti.
Neseniai atlikta studija parodė trečdalį Didžiosios Britanijos moterų meluojant aplinkiniams apie tai, kiek jos sveria, tad faktas, jog dalis jų taip pat slepia tikruosius mitybos įpročius tam, kad nuslėptų nuo aplinkinių esančios „nenormalios“, nekelia nuostabos.
Psichologo Jameso Lamperio teigimu, esama ir kitų priežasčių, verčiančių moteris slėpti tai, kaip jos iš tiesų maitinasi. Pasak jo, dauguma mitybos sutrikimų turinčių moterų yra perfekcionistės, jos jaučia poreikį lyginti save su kitomis moterimis bei jas pranokti.
Tokios moterys patiria ypatingą pasitenkinimą būdamos išskirtinai lieknos bei tuo pat metu sudarydamos aplinkiniams įspūdį, jog to pasiekia visiškai nesistengdamos, sakė specialistas.
Panašiai vertintina ir situacija, kuomet kūdikio neseniai susilaukusios ir per neįtikėtinai trumpą laiką baleto šokėjos formas susigrąžinusios įžymybės užuot prisipažinusios apie sekinančias dietas bei daugybę sporto salėje praleistų valandų tikina, neva svorio numetė tiesiog besirūpindamos naujagimiu.
Pastarasis fenomenas glaudžiai susijęs su moderniosios vakarietiškos visuomenės vertybių skalės specifika, teigia Londono Capio Nightingale‘o ligoninės valgymo sutrikimų specialistas Yoramas Inspectoras. Pasak jo, savigarba per pastaruosius keletą dešimtmečių imta klaidingai tapatinti su kūno formomis ir svoriu.
Būti tobulam jau nėra vien palaikyti liekną figūrą griežtu mitybos režimu – tobula moteris privalo išlikti stebėtinai liesa nepaisant to, jog „ryja lyg arklys“ - ji privalo parodyti, jog tobulą figūrą geba palaikyti be lašelio pastangų.
Tačiau tikrovėje vyresnei nei dvidešimt penkerių metų moteriai beveik neįmanoma išlaikyti Gwyneth Paltrow figūros be milžiniškų pastangų. J.Lamperio teigimu, lieknumas iš dalies yra nulemtas genų, tačiau net ir tuo atveju, jei lieknumą moteris yra paveldėjusi, artinantis trisdešimtmečiui jos medžiagų apykaita neišvengiamai lėtėja, tad norėdama išlikti liekna tokio amžiaus moteris privalo suvartoti nedaug kalorijų ir reguliariai sportuoti. Beveik neabejotina, jog viešumoje gausiai valgančios itin lieknos vyresnio amžiaus dailiosios lyties atstovės paprasčiausiai slepia tikruosius mitybos įpročius, sakė specialistas.
Vien Didžiojoje Britanijoje valgymo sutrikimai kamuoja daugiau nei 1,6 mln. asmenų. Anoreksija paprastai susergama paauglystėje, bulimija dažniausiai nustatoma vyresnėms merginoms ir moterims.
Y.Inspectoro teigimu, valgymo sutrikimų aukos linkusios slėpti ligą bei tvardyti emocijas, ir tuo atveju, jei išoriškai dar neatrodo liguistos, neretai sugeba įtikinti aplinkinius esančios visiškai sveikos bei laimingos. Specialistas pasakojo, jog kartais valgymo sutrikimais susergama ir gerokai vyresnio amžiaus – neretai tai sąlygoja konkrečios aplinkybės, dėl kurių auka pajunta ypatingą spaudimą būti liekna, pavyzdžiui, vedybos, naujas darbas, gimdymas ar nutrūkę santykiai.
39-erių metų Helen valgymo sutrikimai ėmė kamuoti netrukus po skyrybų su vaikinu. Buvęs partneris pareiškė Helen esant per storą – tuomet moteris dėvėjo 42 dydžio drabužius.
Moteris ėmė laikytis griežtos dietos ir netrukus jau galėjo dėvėti 38 dydžio apdarus. Helen tvirtina buvusi labai laiminga numetusi svorio, tačiau draugės ėmė priekaištauti, neva ji ėmusi lieknėti tik dėl buvusio draugo, kaltino ją bandant įtikti buvusiajam ir ragino liautis ribojus mitybą. Bičiulių priekaištų išvarginta Helen galiausiai ėmė slėpti, jog laikosi dietos: būdama su draugėmis moteris mėgavosi didžiulėmis kaloringo maisto porcijomis, tačiau vos likusi viena grįždavo prie įprasto mitybos režimo.
J.Lamperio teigimu, meloreksija paprastai kamuoja moteris: nors valgymo sutrikimais serga ir vyrai, maistui jie dažniausiai neteikia tiek svarbos, kiek linkusios teikti dailiosios lyties atstovės, jie nelinkę komentuoti vieni kitų valgymo įpročių ar jais pernelyg domėtis.
32 metų Mel O’Connell pasakojo, jog jos sutuoktinis labai rūpinasi savo svoriu. Pasak moters, vakarieniaudamas su draugais jis visuomet užsisako vien daržovių, ir tai visiškai nerūpi jo riebius patiekalus kemšantiems bičiuliams, nors daugumai jų svorį mesti reikėtų gerokai labiau. Mel prisipažįsta, jog pati taip elgtis nesugeba, ir visuomet susierzina, kai pastebi kurią nors draugių valgant neįprastai mažai: “Jaučiu poreikį įtikinti ją valgyti daugiau, nes greta jos jaučiuosi nutukusi persivalgėlė, guodžiasi moteris.”
Mitybos specialistė Shaleen Meelu sako, jog meloreksija – tai bandymas prisitaikyti prie aplinkinių jausmų. Pasak specialistės, moterys baiminasi būti palaikytos smulkmeniškomis ir kartais jaučiasi nepajėgios paaiškinti, kodėl riboja maistą net ir neturėdamos antsvorio.
Meloreksija – neginčytinas įrodymas, jog maistui ir dietoms žmonija skiria vis daugiau dėmesio. Sh. Meelu įsitikinusi, jog meloreksija nėra mitybos sutrikimas, ir šios problemos apskritai būtų galima išvengti, jei užuot kišęsi į svetimus reikalus žmonės imtų labiau rūpintis savais.