Pagal iškilaus menininko darbus sukurti reljefai, šiuo metu eksponuojami uostamiesčio Laikrodžių muziejuje, skirti daugiausia neregiams ir silpnaregiams.
Bet ekspoziciją rengę tapytojas Arvydas Pakalka ir keramikas bei scenografas Jonas Arčikauskas neabejoja – matantiesiems ji reikalingesnė nei neregiams.
Kailis, ragai, gipsas, akmuo, medžio drožlės, cementas, natūralus šilkas, organinis stiklas – įvairiausių medžiagų griebėsi du vilniečiai menininkai, kad kuo tiksliau neregiams ir silpnaregiams perteiktų M.K.Čiurlionio mintis, pasiųstas per paveikslus.
„Nekūrėme kopijų – perkūrėme paveikslus savaip, išsaugodami juose Čiurlionio charakterį, jo kūriniams būdingą blyškų, tarsi kosminį švytėjimą – bent kiek matantys turėtų jį išvysti.
Paveikslai yra gerokai padidinti, kad žmonės, bandydami paliesti kosmosą, žvaigždynus, to siektų ištiesę rankas, vos aprėpdami”, – pasakojo tapytojas A.Pakalka.
Jis su J.Arčikausku pjaustė, lipdė, liejo paveikslų detales, kurias čiuopiant būtų lengviau suprasti M.K.Čiurlionio poetines metaforas.
Magišką, užburiantį menininko sukurtų paveikslų pasaulį padeda pažinti ir iš ausinių sklindantys įvairūs gamtos garsai bei šlamesiai, balsu skaitomas tekstas.
Greta kiekvieno paveikslo stovi menininkų sukurtos kompozicijos vyzdį primenančiuose stiklo induose.
„Tai – papildoma informacija, akcentai, iš kurių konstruojamas konkretaus paveikslo pasaulis.
Pavyzdžiui, į vandenį įmerkiau reples, nes M.K.Čiurlionis nesistengė vien pavaizduoti vėžio, jis akcentavo jo žnyples, jų jėgą.
Čiurlionis labiausiai vertingas dvasingumu, tuo, kad skatina mąstyti.
Tai ypač reikalinga šiuo metu, kai žmonių akyse tiesiog šviečia daiktų garbinimas, vyrauja vagių filosofija, kai iš tautos vieningumo lieka tik skeveldros”, – sakė J.Arčikauskas.
Parodos atidarymas menininkams pažėrė dvilypių emocijų.
Juos sužavėjo neregių susikaupimas, jautrumas detalėms, įžvalgumas, gebėjimas analizuoti.
Vieniems tokia pažintis su M.K.Čiurlioniu buvo pirmoji, kiti šio menininko darbus buvo matę prieš prarasdami regėjimą, todėl džiaugėsi proga sužadinti prisiminimus.
J.Arčikauskui įsiminė parodos lankytojas, pasaulį regintis tarsi pro durų plyšį. Panašių parodų jis buvo matęs Anglijoje, Prancūzijoje, todėl galėjo palyginti. Lietuviams jis buvo dosnus komplimentų.
„Nori nenori ėmė pirštis ir ciniškos išvados, kad neregiai mato geriau nei matantieji.
Negalia priverčia juos susikaupti, mąstyti, analizuoti.
O daugybė matančiųjų tik žiūri. Jie tokie išsiblaškę, kad daugybė svarbių dalykų taip ir lieka nepastebėti.
Tampa įprasta čiuožti paviršiumi užsidėjus gudručio kaukę, apsimetant visažiniu. Tai prasideda dar mokykloje: tarsi susipažįsti su daugybe autorių, skaitai, bet iš tiesų galvoje nieko nelieka ilgesniam laikui”, – apgailestavo J.Arčikauskas.
Dvasinį šiandienio žmogaus gyvenimą menininkas vadina itin sekliu. Pinigų ir malonumų alkis toks stiprus, kad nebelieka vietos nei dvasios tobulėjimui, nei jausmų pasauliui.
„Neregiai dėl negalios tarsi išstumiami iš šio žaidimo. Jie ramesni, korektiškesni, jautresni skausmui.
Netgi atrodo, kad neregiai laimingesni ir laisvesni, nes nemato visos tos putros, telkšančios aplinkui”, – sakė menininkas.
Prieš kelerius metus dirbdamas Japonijoje jis stebėjosi vietinių gyventojų grožio poreikiu, jų estetiniu išsilavinimu.
Tai būdinga ne tiktai intelektualams – ir indų plovėjams, ir policijos pareigūnams, ir statybininkams.
Menui atviri japonai labiau gerbia pasaulį, gamtą, savo ir kitų gyvenimą.
Menas, nesvarbu, ar tai tapyba, ar muzika, ar šokis, padeda bent trumpam atitrūkti nuo realybės ir nuklysti į kitą erdvę, toli nuo kasdienių rūpesčių.
Kartu plečiasi žmogaus akiratis, vaizduotė tampa turtingesnė.
„Į menkaverčius dalykus žmogaus juslės atsimuša lyg į sieną: taukšt, ir viskas. Reikia laiko ir atidumo, kad atsirinktum, kur yra dvasinės gilumos, o kur – ne.
Paėmęs į rankas gerą knygą ar sustojęs prie gero paveikslo po kurio laiko pajusi, kad nebe skaitai ar žiūri, o mintimis keliauji toliau”, – tai patirti kiekvienam palinkėjo A.Pakalka.
Pažintis su menininku siūloma ir turistams
Šiuo metu edukacinė paroda „Magiškas M.K.Čiurlionio pasaulis. Zodiakas” eksponuojama Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje.
Šis muziejus – vienas iš dešimties objektų Lietuvoje, įtrauktų į kelionių projekto „Didysis žygis po Baltijos šalis” maršrutą.
Turint projekto lankstinuką, kurį galima gauti bet kuriame turizmo informacijos centre, bilietui į muziejų taikoma 50 proc. nuolaida.
M.K.Čiurlionio (1875–1911 m.) tapyba – tai apmąstymai įvairiausiomis filosofinėmis, psichologinėmis, religinėmis temomis.
Ciklą „Zodiakas” iš dvylikos nedidelių paveikslų, vaizduojančių Saulės kelio ženklus, M.K.Čiurlionis nutapė kūrybingiausiu savo gyvenimo laikotarpiu – 1906–1907 metais.
Beveik visose kompozicijose vaizduojamas dangaus skliautas, iškilęs virš fantastiškų peizažų su žmonių ir gyvūnų figūromis.
Minint 100-ąsias menininko mirties metines, UNESCO šiuos metus paskelbė M.K.Čiurlionio metais.
Menui reikia skirti laiko
Sužadinti mintis, jausmus, šokiruoti, atsigręžti į save ir į savo vertybes – šias meno funkcijas vieną po kitos vardija psichologė Rūta Bačiulytė.
– Kokio meno reikia šiuolaikinei visuomenei? – pasiteiravau R.Bačiulytės.
– Tiek psichoterapeutai, tiek psichologai šiandienę visuomenę vadina narcizų visuomene.
Ji labai paviršutiniška, orientuota į įvaizdį, siekia greitų rezultatų, staigaus pripažinimo.
Tokio žmogaus asmenybės struktūra – tuščia, todėl priimti ir suvokti meną – ne jam.
Skubantis, paviršutiniškas žmogus meną vartoja, o ne išgyvena, nes tam reikia skirti laiko.
Akivaizdus pavyzdys – grožinė literatūra.
Jei žmogus perskaitė romaną, tai dar nieko nereiškia. Paklauskite, ką jis suprato, kas sujaudino? Retas pasakys.
Skubėdami nebespėjame iki galo panaudoti savo juslių – regos, lytėjimo, klausos, uoslės, skonio, ir daug įdomios informacijos lieka nepažinta.
– Kur link tai veda?
– Sunku numatyti, bet akivaizdu, kad žmonija tampa vis lėkštesnė. Galbūt taip ir turi būti.
Menas prisitaiko prie skubančio, vartoti įpratusio žmogaus – tampa ryškesnis, labiau atkreipiantis dėmesį.
Kartą su garsiu Lietuvos dailininku šnekėjomės apie paveikslus, kuriuose pavaizduotas kraujas, kūno dalys. Man tai neatrodė priimtina.
Išgirdau įdomią mintį, kuriai pritariau: „Meno funkcija – ne tik patenkinti estetikos poreikį, bet ir šokiruoti: sužadinti jausmus, mąstymą, peržvelgti savo vertybių sistemą”. Tai išties svarbu.
Galbūt pajutęs gilesnių jausmų alkį žmogus atsigręš į klasikinę tapybą, literatūrą, muziką?
– Šiuolaikinės technologijos leidžia kiekvienam pasijusti menininku – fotografuoti, filmuoti ar įrašinėti dainas. Kaip vertinate šiuos pokyčius?
– Teigiamai, nes menas – labai svarbi saviraiškos priemonė. Saviraiškos poreikį žmogus jaučia nuolatos.
Šiuolaikinės technologijos suteikia daug galimybių kurti. Ilgainiui kiekybė turėtų virsti kokybe.