Neseniai Lukas visą mėnesį praleido Ganoje, o pernai pusmetį gyveno Nigerijoje. Skurdžiose Juodojo žemyno šalyse L.Narutis lankėsi darbo reikalais.
Motinos sutuoktinio Algirdo Kaušpėdo vadovaujamoje bendrovėje dirbantis architektas vykdo kelis statybų projektus, bet rado laiko ir pakeliauti.
Kitokia kultūra, gyvenimo sąlygos, žmonės ir bendravimas su jais L.Narutį ne itin sužavėjo. Nigerijoje jis ne kartą norėjo kuo skubiau grįžti į Lietuvą.
Gausiausiai apgyvendintoje Afrikos valstybėje Nigerijoje apie tai galima tik pasvajoti.
Vykti į šalį, kuri gyventojų skaičiumi – beveik 150 milijonų – prilygsta Rusijai, turistams nerekomenduojama. Ir ne tik todėl, kad Nigerijoje yra vietų, kuriose žmogėdros nėra pasakų personažai.
„Menkas malonumas, kai nedrįsti išeiti iš savo namo kiemo. Jį saugo apsauginiai su automatais, aukštos tvoros, spygliuota viela. Išėjęs į miestą netrunki pasigailėti, nes pusę dienos praleidi automobilių spūstyse”, – įspūdžiais dalijosi architektas.
Išvyka iš miesto Nigerijoje kelia stresą ir dėl kitų priežasčių – niekuomet nežinai, kas sustabdys pakelėje ir ko pareikalaus.
Todėl kai šeštą valandą vakaro sutemsta, patariama sustoti ir niekur nevažiuoti neapšviestais keliais. Plėšikai gali ne tik atimti automobilį, bet ir sušaudyti.
„Net kai sustabdo policija, iš automobilio nelipi. Dokumentus parodai per stiklą”, – pasakojo architektas Jis neišvengė susidūrimo su policininkais, reikalavusiais pinigų.
Naftos turtinga Nigerija – kontrastų kraštas. Šalia prabangaus naujausio automobilio – ant padangų gyvenantys vargšai.
Nigerijoje daugelis vietinių gyvena taip, kaip prieš šimtmečius – be elektros, vandentiekio, laikydamiesi primityvių tradicijų.
Bet net ir skurdžiuose afrikietiškuose moliniuose nameliuose gali rasti XXI amžiaus daiktų.
„Net tradiciniai vudu altoriai kuriami iš šiuolaikinių atliekų, pavyzdžiui, plastikinio bakelio ar butelio”, – šyptelėjo L.Narutis.
Jis kelissyk lankėsi naktiniuose Nigerijos sostinės Abudžos klubuose.
„Jeigu nori pabendrauti, ten eiti neverta. Rasti bendrą kalbą su vietiniais sunku, nes pernelyg dideli interesų skirtumai. Kiti šalyje viešintys užsieniečiai ne tokie drąsūs kaip mes, lietuviai. Jie dažniausiai iš viso nekiša nosies iš viešbučių”, – pasakojo L.Narutis. Baltaodžiai Nigerijoje – egzotika net ir miestuose.
Architektas nesutinka su tais, kurie sako, kad afrikiečiai nuolat šypsosi ir yra šilti žmonės.
„Gal todėl, kad ten viešėjau darbo reikalais, nigeriečiai nebuvo pernelyg svetingi, nesisiūlė parodyti šalies. Bet jie ir nesidomi savo šalies kultūra, paveldu.
Net turizmo centruose informacijos labai mažai. Svetimšaliai žino kur kas daugiau nei vietiniai”, – stebėjosi L.Narutis.
Architektas susidarė įspūdį, kad vietiniams terūpi parduoti bet kokį menkniekį ir užsidirbti. Autobusų stotelėse jie pardavinėja viską – iš vietinių visada gausi ir tai, ko nerasi prekybos centruose.
Tad L.Narutis juokauja, kad geriausi Nigerijos prekybos centrai – automobilių spūstys.
„Kol porą valandų lauki spūstyje, praeina visos prekybos centro lentynos – nuo traškučių iki unitazo dangčių”, – juokavo Lukas.
Tačiau su nigeriečiais nepajuokausi. Jie gana agresyvūs.
„Ten ne tik žmonės, bet ir jų emocijos didelės. Nigeriečiams normalu kalbantis vienas kitam vožtelėti per veidą. Reikia laiko, kol prie to pripranti”, – įspūdžiais dalijosi architektas.
Lietuvis juokėsi, kad bažnyčios – vienos geriausiai tvarkomų organizacijų Nigerijoje.
Kai Lukas viename Nigerijos miestelyje užsuko į vietinę sekmininkų bažnyčią, pasijuto lyg pasaulinė žvaigždė. Jis buvo vienintelis baltaodis.
Per 10 tūkstančių į bažnyčią susirinkusių žmonių troško su Luku nusifotografuoti, prašė, kad jis paliestų visą šeimą ir taip juos palaimintų.
Pamaldos truko net septynias valandas. Per jas susirinkusieji nesustodami dainavo, šoko, meldėsi.
„Tos mišios – pats nuostabiausias koncertas, kokiame esu buvęs. Džiaugsminga, šventiška nuotaika – itin užkrečianti”, – pasakojo L.Narutis.
Nors dauguma nigeriečių išpažįsta islamą ir krikščionybę, Nigerijoje vis dar labai gajos vudu tradicijos.
Todėl vietinių karstai – su langeliu. Žmonės tiki, kad galėdamas dairytis mirusysis tokiu „lėktuvu” nukeliaus į kitą pasaulį.
Visai kitokį įspūdį Lukui paliko Gana. Kai po pusės metų viešnagės Nigerijoje jis nuvyko į šalį, kurios vėliavos spalvos – kaip ir lietuviškos trispalvės, ši jam pasirodė tarsi išsivysčiusi Europos šalis. Net ir šiukšlynai Ganoje nebeatrodė baisūs.
Turtingi nigeriečiai į beveik keturis kartus mažesnę, bet turtingesnę ir tvarkingesnę Ganą važiuoja atostogauti.
„Gana nigeriečiams – tarsi Palanga lietuviams”, – lygino L.Narutis.
Lėktuvai tarp Ganos ir Nigerijos sostinių skraido kas porą valandų.
„Lėktuvai – nurašyti iš kitų pasaulio šalių. Tačiau jie prižiūrimi, o pilotai – tik baltaodžiai”, – pasakojo pašnekovas.
Šalyje, kuri 1957-aisiais pirmoji iš Afrikos valstybių paskelbė nepriklausomybę, gyvena beveik 24 mln. gyventojų. Čia didelis vidurinis gyventojų sluoksnis, todėl gyvenimo kokybė geresnė nei kaimyninėje Nigerijoje.
Sostinėje Akroje vyksta nemažai statybos darbų. Į naujus projektus daug investuoja kinai.
„Kaimuose žmonės gyvena labai paprastai. Jų namai – be durų, langų. Bet šalia tokio molinio namelio palmių lapų stogu gali pamatyti tvarkingą blizgantį sunkvežimį”, – kontrastais stebėjosi L.Narutis.
Sostinės gatvėmis važinėja prabangūs vakarietiški ir sovietiniai automobiliai.
Jų šalyje likę dar nuo tų laikų, kai buvo kilęs socialistinis judėjimas. Ganą rėmė Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas. Iki šiol šalyje visi važinėja rusų tiestais keliais.
Ganoje, kaip ir Nigerijoje, pakelėse po vaismedžiais įsitaisę vietiniai pardavinėja vaisius. Jei nenori mokėti dolerio, vaisių gali nusiskinti pats.
Žmonės gana tingūs. Bet kai tvyro alinamas karštis, įtemptai dirbti sunku. Lukas juokiasi, kad po pusės metų Afrikoje aptingo ir pats.
„Nuolatinis karštis jėgų neprideda, todėl ten visi aptingę. Žmonės labai ramūs, atsipalaidavę.
Kartą vėluodamas bėgau gatve. Visi į mane žiūrėjo kaip į pakvaišėlį, stabdė ir rėkė: „No worry – nobody is running here” („Nesijaudink – čia niekas nebėga”), – juokėsi L.Narutis.
Ganos gyventojai lietuviui pasirodė kitokie nei nigeriečiai – paprasti, šilti, išsilavinę.
Kad ir kaip blogai būtų, vietiniai niekuomet nesiskundžia. Jiems visuomet viskas gerai. Net ir pačiam neturtingiausiam jo šalis – geriausia.
Nors aplinka pilka ir vargana, žmonės rengiasi ryškiai, spalvingai. Daugiausia afrikiečiai dėvi tradicinius drabužius. Tvyrant karščiui su jais patogiau. Vyrai – atletiško sudėjimo, moterys – rubensiškų formų.
„Kai kolegos nigeriečiai atvažiavo į Lietuvą, pasiūliau nueiti į šokių kolektyvų pasirodymą. O jie man sako: „Mes jūsų moterų nelabai matome – jos per liesos”, – juokėsi L.Narutis.
Kaimeliai – ryškūs kaip ir žmonės. Kadangi spalvoti dažai brangūs, į pagalbą atskubėjo mobiliojo ryšio kompanijos, ištisus kaimelius išdažiusios savo firminėmis spalvomis. Bendrovėms tai – puikiausia reklama.
Ganoje ir Nigerijoje tebėra daug žmogaus nepaliestos gamtos. Ji L.Naručiui paliko didelį įspūdį. Ypač akiai neįprasti augalai, medžiai, įspūdingi akmenys, ant kurių auga paparčiai, alavijai.
Prie Atlanto vandenyno Gvianos įlankoje įsikūrusios Ganos didelė dalis – plynumos, tačiau yra ir kalnų. Jų paviršius – lygus lyg stalas.
„Važiuojant automobiliu per Ganos plynaukštes ne kartą atrodė, kad horizonte matoma kalnų virtinė – tarsi Didžioji kinų siena”, – įspūdžiais dalijosi L.Narutis.
Atlanto vandenyno pakrantėje knibžda daugybė krabų.
Turistus traukia ne tik gražūs paplūdimiai, senovinės kolonizatorių pilys, bet ir Ganos rytinėje dalyje esantis Voltos ežeras. Tai didžiausias dirbtinis ežeras pasaulyje.
Sutvarkytos pakrantės, vilos traukia nemažai prancūzų, amerikiečių. Neseniai kanadiečiai nusipirko teisę pjauti po šio ežero vandeniu tebesančius miškus.
Keturiasdešimt metų po vandeniu išbuvęs kietmedis vertinamas už išskirtines savybes. Jo trokšta vertinantys kokybę ir prabangą.
Sausuoju periodu Ganoje viešėjęs L.Narutis žino, kaip dramatiškai keičiasi gyvenimo sąlygos keičiantis sezonams. Nigerijoje jis gyveno ir sausuoju, ir lietinguoju sezonu.
„Kai karšta ir sausa – kentėti galima, nors vėjas iš Sacharos atneša daug dulkių. Bet kai karšta ir drėgna – košmaras. Ypač kai baigiasi degalai.
Tai Nigerijoje nutinka labai dažnai. O kai nebeveikia kondicionavimo sistema, gyventi sudėtinga. Ganoje problemų dėl elektros nekilo nė karto”, – pasakojo L.Narutis.
Kai Ganoje po liūties L.Naručio automobilis įklimpo į molį, į pagalbą atskubėjo kaimelio gyventojai. Būrys afrikiečių kone ant rankų išnešė įklimpusį svetimtaučių automobilį.
Kelių duobės – proga užsidirbti. Vietiniai, apsimetę, esą taiso duobes, dažnai stabdo automobilius ir prašo sušelpti.