Tamsiaplaukei iš Panevėžio buvo vos aštuoniolika, kai ji su Linu Adomaičiu atstovavo Lietuvai 2004-ųjų „Eurovizijoje”.
S.Jakubėnaitė anksti sulaukė sėkmės, duetas kartu įrašinėjo albumus, koncertavo ir fotografavosi žurnalams.
O tuomet Simona iš Lietuvos pramogų pasaulio dingo.
Mergina atsisveikino su komercine muzika ir išvyko studijuoti džiazo vokalo į vieną garsiausių JAV muzikos universitetų – Berklee muzikos koledžą Bostone.
„Laikas su komercine muzika Lietuvoje buvo gražus, bet visada norėjau ko nors kitokio, ko nors nauja”, – sakė dainininkė, po pusantrų metų studijų patekusi į Vašingtono džiazo festivalį.
Jeigu S.Jakubėnaitei tikrai norėjosi ko nors kitokio, dabar ji daro tai, kas nė vienu garsu neprimena dainos „What’s Happened To Your Love”, taip ir nesugebėjusios prasimušti iš „Eurovizijos” pusfinalio.
Vašingtono džiazo festivalyje birželio pradžioje lietuvė pasirodė su Berklee muzikos koledžo Pasaulio džiazo oktetu, kuris kasmet kviečiamas į JAV sostinę.
Pirmą kartą jo vokaliste tapo lietuvė.
Tačiau S.Jakubėnaitė nedainuoja jame kaip įprasta grupių vokalistėms. Scenoje ji tampa tiesiog dar vienu instrumentu – kaip ir saksofonas, gitara, fortepijonas, smuikas, mušamieji, bosas ir perkusija.
Dainininkės balsas įsilieja į džiazo improvizacijas ir atlieka melodiją be jokių žodžių.
„Man atrodo, kad džiazas yra instrumentinė muzika, į kurią tik vėliau atėjo vokalas.
Dainuodama be žodžių aš turiu daugiau laisvės. Niekas nelaukia kokio nors teksto, tik melodijos”, – sakė S.Jakubėnaitė.
Po kelių kūrinių scenoje pasigirdo lietuviška sutartinė, ir mažai kas iš Vašingtono džiazo festivalio publikos suprato, kas tai yra.
Kad į tarptautinio okteto repertuarą būtų įlieta naujų spalvų, buvo sumanyta pabandyti paversti džiazu kelias lietuvių liaudies dainas.
S.Jakubėnaitės tėvas, Panevėžyje žinomas džiazo puoselėtojas Gendrius Jakubėnas, atsiuntė į JAV krūvą Aukštaitijos sutartinių, iš kurių okteto vadovas atrinko kelias tinkamas.
„Lingaudėla, lingaudėla”, – Tūkstantmečio scenoje Kennedy centre pasigirdo sutartinės įrašas su S.Jakubėnaitės balsu, įdainavusiu tiek melodiją, tiek tekstą.
O dainininkė žodžius atkartojo gyvai. Į sutartinę įsiliejo visi septyni instrumentai, improvizuodami kaip jiems patinka.
Visa tai virto nepakartojamu beveik dešimt minučių trukusiu džiazo ir lietuvių folkloro viesulu.
„Man įdomu, kad į programą įtraukėme sutartinę, o muzikantai grojo, ką nori. Viskas vyksta ekspromtu, rezultatas kiekvieną vakarą – vis kitoks.
Žinoma, spalva lieka ta pati, bet aš net pati iš anksto nežinau, kaip kada sugalvosiu dainuoti”, – pasakojo S.Jakubėnaitė.
Kitą vakarą po pasirodymo Kennedy centre oktetas koncertavo garsioje Vašingtono scenoje džiazo klube „Bohemian Caverns”, kur yra pasirodžiusios tokios žvaigždės kaip kaimynystėje gimęs Duke’as Ellingtonas, Billy Holiday, Louis Armstrongas, Milesas Davisas ir kiti.
„Smagu, kad per koledžą įmanoma pasirodyti rimtose scenose. Lietuvėlė maža, todėl atvažiavus į JAV sunku įrodyti, kad ką nors gali.
O dabar malonu įsirašyti į biografiją, kad koncertavau, pavyzdžiui, Kennedy centre Vašingtone”, – šypsojosi S.Jakubėnaitė.
Kai ji laimėjo stipendiją studijuoti Berklee muzikos koledže, iš džiaugsmo ilgai šokinėjo „Umbria Jazz” festivalio scenoje Italijoje, kur 2007-ųjų vasarą buvo surengta muzikos stovykla.
Tačiau dainininkė abejojo, ar galės pragyventi iš 12 tūkst. JAV dolerių (per 28 tūkst. litų) per metus siekiančios stipendijos, todėl ilgai svarstė, ar verta mesti sėkmingą popmuzikos karjerą Lietuvoje.
Tuo metu ją atpažindavo gatvėje, žiniasklaida aptarinėjo jos meilės romaną su L.Adomaičiu, o jųdviejų projektas „UAB Music” rado savo klausytoją.
Tačiau būtent žvaigždės gyvenimą Simonai buvo lengviausia palikti.
„Man buvo didelė laimė atvažiuoti į Bostoną, kur niekam nieko neturiu sakyti. Buvau labai pavargusi nuo dėmesio.
Su Linu buvome išsiskyrę, duetas baigėsi, namuose auginau šuniuką ir norėjau paprasto gyvenimo”, – pasakojo buvusi „Eurovizijos” dalyvė.
Simona tapo eiline studente, nes JAV „Eurovizija” niekam neįdomi, o Lietuvos žvaigždės šviečia tik vietos rinkoje.
S.Jakubėnaitė apsigyveno paprastame merginų bendrabutyje Bostono centrinėje Niuberio (Newbury) gatvėje, kurioje stovi XIX amžiaus namai iš rudų akmenų, pilna prabangių parduotuvių ir meniškų butikų.
Nuo čia iki koledžo – penkios minutės kelio pėsčiomis.
„Aš niekada iki tol nesimokiau universitete, todėl man patiko, kad turiu daryti namų darbus, eiti į paskaitas”, – pasakojo S.Jakubėnaitė.
Tačiau ji norėtų kitą semestrą išsinuomoti butą kartu su draugais ir pabandyti gyventi kiek kitaip.
„Man labai patinka gaminti, o bendrabutyje yra viena viryklė, todėl daug neprigaminsi.
Būtų gerai turėti normalią virtuvę”, – pasakojo S.Jakubėnaitė, Bostone radusi kur nusipirkti lietuviškų maisto produktų.
Šiame mieste yra nemaža Amerikos lietuvių bendruomenė, kuri rengia susiėjimus. Simona ne kartą lietuviams yra dainavusi, o kartu ji gavo tai, ko labai pasiilgo.
„Ten ir cepelinų, ir kitokio lietuviško maisto prisikertu”, – šypsojosi dainininkė.
Atlikėja gali visą save skirti muzikai. Nebe tokiai, kuri uždirba pinigus ir įtinka masėms, o tai, kurią norėjosi kurti.
Prestižiniame koledže vokalo skyrius yra didžiulis. Žmonės iš viso pasaulio čia suvažiuoja mokytis ne tik džiazo dainavimo, bet ir ritmenbliuzo, gospelo ir net kantri.
„Prieš atvažiuodama maniau, kad tai bus genijų mokykla. Ką man reikės daryti? – šyptelėjo viena iš vos trijų lietuvių, besimokančių Berklee muzikos koledže. – Bet tikrai talentingų yra mažiau nei pusė.
Kiti moka pinigus ir studijuoja kaip ir bet kuriame kitame universitete. Tačiau jei parodysi tikrą susidomėjimą, dėstytojai su tavimi dirbs ir po paskaitų.”
Naujokė ne iš karto, bet po truputį buvo pastebėta talentų minioje.
Praėjusį rudenį ji pasirodė 1200 vietų koledžo koncertų salėje su žinomu Jungtinių Valstijų džiazo gitaristu Kevinu Eubanksu.
Jis grojo su grupe studentų, improvizuojančių fleita, trimitu, saksofonu, o S.Jakubėnaitė pasitelkė savo balsą. Tai buvo pirmasis jos bandymas naudoti savo balsą kaip melodiją.
„Ten buvo daug žmonių, dėstytojų, kurie apie mane iki tol nieko nežinojo. Tas koncertas daug ką nulėmė.
Vėliau gavau pasiūlymą koncertuoti su kita koledže viešėjusia žvaigžde bosininku Victoru Woodenu, kuris kažkada yra grojęs ir Kauno džiazo festivalyje, – pasakojo Lietuvos atlikėja. – Daug kas manęs klausė, kur aš buvau anksčiau.
Bet nesu iš tų, kurie lipa per galvą. Viskas išsirutuliojo natūraliai.”
Ne per perklausą, kas yra įprasta, bet pagal kvietimą S.Jakubėnaitė atsidūrė ir Pasaulio džiazo oktete, su kuriuo koncertavo Vašingtone.
Paprastai studentai jame išbūna tik semestrą, bet lietuvė jau pakviesta pasilikti ilgiau.
Kuo toliau, tuo labiau Simona supranta, kad ne tik genijai gali pasirodyti kadaise tik per televizorių matytose scenose: „Dažnai klausydavausi garsenybių įrašų. Jie pasirodo taip virtuoziškai, kad supranti, jog gali groti kiek nori valandų per dieną, vis tiek nepasieksi tokio lygio.
Supratau ir tai, kad ne visiems lemta būti genijais ir virtuozais. Svarbiausia stengtis viską daryti taip gerai, kaip gali.”
Jai liko dar dveji metai studijų Bostone. S.Jakubėnaitė anksčiau neįsivaizdavo, kad vieną dieną kurs tokį džiazą, kur vokalas tampa instrumentu. Kur ji – ne standartinė džiazo dainininkė.
Bet dabar ji tai ir daro. Per kompoziciją atlikėja ieško kitokių kelių nei jau yra nuėjusi.
„Norisi naujų vėjų”, – sakė S.Jakubėnaitė.