Miestelyje Floridoje prie parduotuvės nešūkauja girtuokliai, nes čia parduotuvės apskritai nėra. Nėra nė girtuoklių. Savaitė, kurią praleidau atokiame Šiaurės Floridos miestelyje, man prilygo stebuklui.
Jei kas paklaustų, ką norėčiau iš JAV parsivežti į Lietuvą, atsakyčiau, jog pirmiausia parsigabenčiau amerikietišką Floridos miestuką.
Su gražiais namais, palmėmis, pušimis, po langais laigančiomis voverėmis, gerais orais. Tik gyvates barškuoles, kurių čia netrūksta, palikčiau.
Tokio kaimo pavyzdžiu man tapo Sani Hilsas. Saulėtosios kalvos. Taip lietuviškai skambėtų šios gyvenvietės pavadinimas. Jei šio miestuko gatvelėse sutiksi žmogų, gali būti, kad jis, užkalbintas lietuviškai, lietuviškai ir atsakys.
Sani Hilsą rasti ne taip paprasta – jo pavadinimo nėra ne tik JAV, bet ir smulkiame Floridos žemėlapyje.
Tarp Panamos ir Čiplio miestų Šiaurės Floridoje esantis Sani Hilsas stebina čia gyvenančių lietuvių gausa. Tiesa, dabar čia bažnyčioje dažniau skamba „Rekviem” nei „Ilgiausių metų”. Ir suolai bažnyčioje sparčiai tuštėja.
„Miršta gyvenvietė”, – dūsauja vietiniai. Dar prieš dešimtmetį čia galėjai suskaičiuoti daugiau nei 100 lietuvių. Dabar liko vos 38. Bet žmonės čia – ilgaamžiai. Jų amžiaus vidurkis – aštuoniasdešimt metų.
Kitose apylinkėse gyvenantys lietuviai Sani Hilsą kartais pavadina Senių Hilsu. Mat žodžiai „sunny” ir „seniai” skamba panašiai, kaip juokauja lietuviai, ypač tarp neprigirdinčiųjų.
„Ne senių, o tik aštuoniasdešimtmečių”, – atšauna optimizmo nestokojantys Sani Hilso gyventojai.
Tačiau į gyvenimą šio miestuko žmonės žiūri ne pro rožinius akinius – vis dažniau skambanti laidotuvių muzika gyviesiems primena ir jų gyvenimo saulėlydį.
Dažnas Sani Hilso lietuvis jau turi išsipirkęs ir vietą kapinaitėse. Mat prieš kelerius metus buvo išpardavimas ir tokia vieta atsiėjo tik kelis šimtus JAV dolerių (apie 700 litų).
Kodėl šie lietuviai ne apsigyveno populiariuose Amerikos miestuose, bet susitelkė atokiame pakraštyje?
Kaip pasakojama, maždaug prieš keturias dešimtis metų Sani Hilsą netikėtai atrado nekilnojamuoju turtu besiverčiantis lietuvis.
Prikalbinęs vieną, kitą šeimą čia persikelti, vėliau verslininkas atrado ir daugiau lietuvių, panorusių apsigyventi atokioje Amerikos vietoje.
Šiame kampelyje buvo neįtikėtinai mažos nekilnojamojo turto kainos. Anuomet namą su sklypu galėjai įsigyti už 10 tūkstančių JAV dolerių.
Pensijos sulaukę žmonės čia rado ramybę ir poilsį.
Juolab kad beveik kiekvienas pensininkas čia vairuoja automobilį, tad pasiekti už 14 mylių (apie 22 km) esantį Čiplio miestą jiems nėra sunku.
Didesnis Panamos miestas nuo Sani Hilso nutolęs maždaug 40 mylių (apie 64 km).
Į Panamą tenka važiuoti ne tik tuomet, kai prireikia apsilankyti didesnėse parduotuvėse, bet ir norint nusipirkti alkoholinių gėrimų.
Mat visose Čiplio apylinkių parduotuvėse alkoholiu neprekiaujama. Tokia vietos valdžios valia.
Sani Hilse lietuviai rado galimybę oriai praleisti senatvę. Jiems nereikia skaičiuoti paskutinio cento duonos kąsniui.
Per gyvenimą jie užsidirbo ne tik pensiją, kiekvienas turi santaupų ar nekilnojamojo turto.
Sulaukę septyniasdešimties ar daugiau metų lietuviai laiką leidžia pramogaudami, keliaudami, bendraudami ir užsiimdami kitokia širdžiai miela veikla. O kartais susirinkę išlenkia ir po vieną kitą taurelę.
E.Žebertavičienė, jau daug metų gyvenanti Sani Hilse, yra našlė. Ji vadovauja lietuvių bendruomenei.
Moteris, kaip ir visi kaimo lietuviai, kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Mišios Sani Hilso lietuviams – šventas reikalas. Jas žmonės praleidžia tik dėl labai svarbių priežasčių.
Todėl čia esančiam lenkų klebonui, regis, neliko nieko kita, tik išmokti lietuviškai – jau keleri metai mišios čia laikomos lietuvių kalba.
Bažnyčia užjūrio lietuviams – ne vien maldos namai, bet ir susitikimo vieta, kultūros židinys, nes bažnyčios salėje vyksta įvairūs renginiai.
Septyniasdešimtmetės–devyniasdešimtmetės moterys ant galvos nesiriša skarelės ir nesineša kelių dešimtmečių senumo rankinių.
Jos pasidaro šukuoseną, jų rankas puošia ilgi lakuoti nagai, ant pirštų ir kaklo – papuošalai. Negana to, našlėms ir našliams nesvetimas flirtas.
Dievaži, šiems žmonėms galima pavydėti tokios senatvės.
E.Žebertavičienė nustebino namuose parodžiusi muzikos aparatūrą: stiprintuvą su vokalo efektais, garsiakalbius ir mikrofoną. Visa tai Elena įsigijo, kad namie galėtų padainuoti.
„Metus nedainavau. Mirė mano vyras Vinculis. Ir dainuoti visą tą laiką nesinorėjo”, – vis dar gedi Elena.
Tačiau ar žaviai atrodanti moteris gyvenimo saulėlydį pasitiks viena? O gal yra našlys, su kuriuo Elena galėtų praleisti likusį gyvenimą?
Ne, tvirtino ji. Nes tokio, koks buvo, nebebus. Be to, kas žino, gal jos Vinculis iš anapus ją stebi?
Trumpam nutilusi Elena ėmė ir uždainavo. Po beveik metų tylos. Į jau spėjusį apdulkėti mikrofoną. Garsiai. Skambėjo lyg koncertų salėje.
Oria senatve džiaugiasi ne tik gyvenantys už Atlanto.
Ukmergiškiui F.Lapieniui – 82-eji, tačiau optimizmo ir energijos jam galėtų pavydėti ir dviem ar trimis dešimtimis metų jaunesni.
F.Lapienis mėgaujasi senatve – ne tingia ir nuobodžia, o sklidina geros nuotaikos, kelionių ir įspūdžių.
Ilgai dirbęs fizikos ir rusų kalbos mokytoju, vasaromis ukmergiškis nedykinėdavo. Tęsdamas šeimos tradiciją, vyras atostogas skyrė bitėms.
Išėjus į pensiją, bitininkystė jam ėmė duoti daugiau pelno nei pedagogo darbas anksčiau. Ukmergiškis pirmasis Lietuvoje savo produkciją ėmė tiekti parduotuvėms, o vėliau ir dideliems šalies prekybos centrams.
Prieš ketverius metus didžiulį bityną pardavęs kitam kraštiečiui, dabar vyras santaupas skiria nenumaldomai gyvenimo aistrai – kelionėms.
„Niekada nevažiuoju į poilsines keliones – tik į pažintines. Iki nepriklausomybės su žmona važinėdavome po Sovietų Sąjungą. Kartais pavykdavo ištrūkti ir toliau. 1985 metais keliavome į Indiją”, – šiam vyrui apsukrumo niekuomet nestigo.
Dabar jis daugiausia maišo Europą: Austriją, Italiją, Graikiją, Ispaniją, Prancūziją, Belgiją. Du kartus pensininkas buvo Egipte, leidosi į kruizą Nilo upe, viešėjo Turkijoje, Izraelyje.
Liepos pabaigoje F.Lapienis keliaus po Norvegiją ir Švediją.
„Judėjimas yra gyvenimas. Nors kojų skausmai neaplenkia ir manęs, stengiuosi į tai nekreipti daug dėmesio.
Mano žmonai sudėtingiau – rūpesčiai dėl kojų sąnarių jai nebeleidžia keliauti.
Ir mane ji atkalbėtų nuo kelionių, bet nepasiduodu. Pasakau, kad išvažiuoju, likus trims dienoms iki išvykimo, ir nebelieka nieko kita, tik išleisti”, – gudrybę atskleidė F.Lapienis.
Turistų grupėse, į kurias įsilieja, jis visuomet vyriausias.
Nors vyras jau nebesuspėja su pačiais sparčiausiais, ramesniu žingsniu F.Lapienis aplanko dominančias vietas, pabendrauja su vietiniais, fotografuoja, įsigyja suvenyrų.
„Nors nesimokiau anglų kalbos, tik rusų ir vokiečių, keliaudamas įsiminiau būtiniausias angliškas frazes.
Pavyzdžiui, „How much?” (išvertus į lietuvių k. – kiek kainuoja)”, – energingumu stebina į devintąją dešimtį įžengęs ukmergiškis. Garbus amžius jam netapo kliūtimi išmokti naudotis skaitmeniniu fotoaparatu ir kompiuteriu.
F.Lapienis džiaugiasi esąs optimistas – šis būdo bruožas lyg skydas saugo jį nuo gyvenimo negandų.
Kai prieš devyniolika metų vyrui staiga suglebo raumenys, gydytojai kalbėjo apie blogiausią scenarijų. Tačiau ukmergiškis nepasidavė ir išsikapstė – neprireikė invalido vežimėlio, kurį išleisdami iš ligoninės patarė įsigyti medikai.
„Nors ligos liekanų liko, skųstis negaliu – vaikštau, vairuoju automobilį, keliauju po svečias šalis”, – pasakojo F.Lapienis.
Vienintelis jo patarimas norintiems gyventi ilgai ir maloniai – judėti. Tuomet nereikės nei stebuklingų mankštų, nei ypatingų dietų.
Dažną dieną jis traukia į netoli namų esančią sodybą pasimėgauti ramybe ir apžiūrėti 26 avilių.
Vyras priklauso ir medžiotojų būreliui. Vaikštinėdamas po mišką jis į valias prisisportuoja – tenka nueiti ne vieną kilometrą tai perlipant šakas, tai lendant pro jas.
Tik varstyti gydytojų kabinetų duris jam – ne prie širdies.
„Esu medžiotojas, todėl kas penkerius metus reikia gydytojų pažymos, kad galėčiau turėti ginklą. Tenka nueiti pasitikrinti. Bet jei vaikščiočiau dažniau, neabejoju, ir ligų surastų, ir vaistus saujomis tektų gerti.
O aš organizmą stiprinu tik vitaminais”, – džiaugėsi ukmergiškis.