Penkeriais metais už vyrą jaunesnė E.Maksvytienė juokėsi, kad dviejų kambarių bute Kauno Vilijampolės rajone greitai nebeliks vietos Kazio iškovotiems trofėjams.
Iš Latvijos šią savaitę parsivežtas pasaulio čempionato aukso medalis atgulė prie svarbiausių apdovanojimų ant spintelės šalia televizoriaus. Ne tokie svarbūs dulka rūsyje.
Reikėtų nuosavo namo, tačiau apie jį jauna šeima, auginanti pusantrų metų dukrelę Godą, kol kas gali tiktai pasvajoti.
Tai, kad svajonės ne visuomet sutampa su realybe, jaunuosius krepšininkus į krepšinio olimpą atvedęs treneris puikiai žino.
Jam tapti krepšininku nebuvo lemta. Nors tai buvo didžiausia su oranžiniu kamuoliu nuo mažų dienų nesiskyrusio K.Maksvyčio svajonė.
Iš Darbėnų (Kretingos r.) kilusio trenerio motina Onutė kartą juokavo, kad sūnus ir daug pieno gėrė, ir varškę valgė, ir miegojo išsitiesęs, bet aukštesnis nei 1 metro 80 centimetrų taip ir neišaugo.
Tik atvykęs studijuoti į Kauno kūno kultūros akademiją Kazys suprato, jog svajonei išsipildyti nepakaks to, kad jis iki išnaktų su draugais mėtydavo į krepšį.
„Neturėjau gero pradinio parengimo. Į Kauną atvažiavau, kai galbūt jau buvo šiek tiek per vėlu. Gal ir ūgio Dievas pagailėjo.
Pamatęs, kad galiu būti tik vidutinio lygio krepšininkas, nusprendžiau tapti treneriu”, – pasakojo magistro laipsnį įgijęs K.Maksvytis.
Dirbti Kauno krepšinio mokykloje jis pradėjo dar studijuodamas akademijoje.
Simboliška, kad jo pirmosios treniruojamos grupės berniukai buvo gimę 1992-aisiais. Tais pačiais metais gimė ir praėjusį sekmadienį pasaulio čempionais tapę jo auklėtiniai.
Mokykloje gerai mokęsis Kazys išbandė ir įvairias veiklas – žaidė futbolą, šaškėmis. Iki šiol jis su draugais iki paryčių pliekia jomis.
Tėvai, troškę, kad sūnus taptų dainininku, trejus metus Kazį vežiojo į Kretingos meno mokyklą. Tačiau pianino ir chorinio dainavimo pamokos vaiko nesužavėjo.
„Kiekvieną kartą, kai važiuodamas į muzikos mokyklą kieme matydavau krepšinį žaidžiančius draugus, norėdavau iššokti per automobilio langą”, – prisiminė K.Maksvytis.
Gal dėl iki gyvo kaulo įgrisusio dainavimo vaikystėje dabar treneris prieš varžybas negieda Lietuvos himno?
„Aš dainuoju mintyse. Saugau balsą. Bet po laimėto finalo Rygoje nebebuvo kur trauktis. Rėkėme visa gerkle”, – prisipažino himną su vaikinų komanda traukęs strategas.
Gerą klausą ir balsą turintis K.Maksvytis per draugų susiėjimus mėgsta uždainuoti. Tačiau kurį laiką pergalės dainos iš trenerio lūpų neskambės.
Vyras tausoja pertemptas balso stygas. Medikai dar prieš čempionatą perspėjo kuo mažiau garsiai kalbėti.
Dėl to gal paslapčia džiaugėsi jo treniruojami krepšininkai – su paaugliais ir jaunuoliais dirbti nelengva.
Jis ekipos žaidėjus ir išbara, ir paglosto. Kartais išklauso ne tik vaikinų išpažintis, bet ir atsikalbinėjimus.
„Šie žaidėjai tikrai nėra šilkiniai, užtat aikštėje – tikri kovotojai. Kiekvienas turi savo nuomonę, charakterį.
Juos visus pažįstu nuo mažens, todėl žinau, su kuriuo kalbėdamas galiu pakelti balsą, kurį reikėtų paglostyti, kuriam viską pasakyti iš karto, o kuriam tik tuomet, kai atslūgsta emocijos.
Krepšinis verčia mane imtis griežto trenerio vaidmens”, – tarsi teisinosi pasaulio čempionų strategas.
Trenerio žmona Eglė džiaugėsi, kad namuose Kazys nėra valdingas, dažniau – sentimentalus.
Draugų būryje jis – kompanijos siela. Visuomet linksmas, turintis gerą humoro jausmą. Būtent tuo Kazys labiausiai ir sužavėjo kaunietę Eglę.
Prieš ketverius metus pora susipažino vienoje Kauno kavinėje. Pakako poros žvilgsnių, kad Kazys išdrįstų užkalbinti į akį kritusią Eglę.
Santūriai dėmesį rodęs treneris greitai užkariavo Eglės širdį. 2009-ųjų birželio 6-ąją pora prisiekė amžiną meilę Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
„Mano mama džiaugėsi, kad susiradau gražią ir tvarkingą „kaimo mergelę”. Šeimoje man reikia ramybės. Nenoriu dramų”, – sakė K.Maksvytis.
Po kurio laiko gimė duktė Goda.
K.Maksvytis tvirtino, kad džiaugsmas iškovojus net ir pačius aukščiausius titulus neprilygsta jausmui, kurį patyrė stebėdamas pirmosios atžalos gimimą.
„Gerai, kad auginame dukrelę. Turiu kam atiduoti krepšinio aikštėje nepanaudojamą švelnumą”, – juokėsi treneris.
Vis dėlto vyras pasvajoja ir apie sūnų ar du. Treneris norėtų, kad sūnūs įgyvendintų jo neišsipildžiusią svajonę – taptų gerais krepšininkais.
O Godai krepšininkės kelio jis nelinki.
„Tikiuosi, kad bus šokėja”, – šypsojosi pati šokėja svajojusi tapti E.Maksvytienė.
Vienoje didelėje bendrovėje klientų aptarnavimo specialiste dirbusi Eglė krepšiniu domisi nuo vaikystės. Bet susipažinusi su Kaziu šiai sporto šakai ji skyrė vis mažiau dėmesio.
Eglė nuoširdi – dabar jos gyvenime krepšinio yra per daug. Kai Kazys namuose, per televizorių nuolat žiūrimos tik sporto varžybos.
„Krepšinis mūsų niekada nepalieka. Bet tai – Kazio gyvenimas. Jis – ambicingas”, – sakė trenerio žmona.
Net jos rankos Kazys paprašė per krepšinio varžybų ilgąją pertrauką.
„Valentino dieną namuose per televizorių stebėjome krepšinio rungtynes. Per ilgąją pertrauką Kaziui pasiūliau apsikeisti dovanomis.
Tuomet jis manęs ir paklausė, ar būsiu jo vaikų motina. Kazys man visuomet sakydavo, kad tuoksis su ta moterimi, su kuria norės susilaukti vaikų”, – prisimena E.Maksvytienė.
Eglė pripažįsta, jog jai dažnai tenka konkuruoti su krepšiniu dėl vyro dėmesio. Bet moteris žino – geriausias būdas yra kantriai laukti savo valandos.
Vakarais Kaziui – treniruotės, savaitgaliais – varžybos. Jei namuose reikia įkalti vinį, Eglei tenka kelis kartus vyro prašyti, kol šis randa laiko paimti į rankas plaktuką.
„Kol ruošiasi varžyboms, mano darbas – kuo mažiau lįsti vyrui į akis.
Po varžybų dar kurį laiką Kazys irgi būna itin įsitempęs. Tada geriau palikti jį ramybėje”, – įsitikinusi Rygos arenoje vyro triumfą stebėjusi E.Maksvytienė.
Per pasaulio čempionato finalą Rygoje ji nesuvaldė džiaugsmo ašarų.
Tačiau E.Maksvytienė nemėgsta puikuotis sutuoktiniu.
Tik kai po finalo prie arenos susibūrę darbėniškiai ant rankų kilnojo savo kraštietį, prie sutuoktinio besibraunanti Eglė visiems sušuko: „Aš Kazio žmona – leiskite man jį pasveikinti.”
Į Lietuvą grįžusį vyrą Eglė su dukterimi pasitiko kartu su miestiečiais prie Kauno rotušės.
Kai pernai su ta pačia jaunuolių komanda K.Maksvytis iškovojo Europos čempionato auksą, jį namuose pasitiko būrys draugų su dainomis, balionais ir trispalve.
„Šiemet ramiau. Matyt, išlepinau pergalėmis”, – šyptelėjo K.Maksvytis.
Ramybės ir tylos – tik to paprašė Kazys vėlų pirmadienio vakarą grįžęs į namus.
Trenerio žmona žino, kad tas Kazys, kurį ji pamilo, į šeimą sugrįš tik po poros savaičių – kai pailsės.
„Po kiekvieno čempionato ar turnyro šeimos gyvenimas išsiderina. Prireikia laiko, kol vėl stojame į gyvenimo trise vėžes”, – sakė E.Maksvytienė.
Akimirkos, kai jie laiką leidžia trise, Eglei – didžiausia dovana. Tačiau šiemet šios dovanos gali tekti palaukti.
Eglė baiminosi, kad dėmesio centre atsidūrusiam Kaziui laiką reikės dalinti ne tiktai draugams, giminaičiams, bet ir gerbėjams.
Eglės močiutė po pasaulio čempionato jau keliskart perspėjo anūkę: „Saugok savo vyrą – dabar jau kitos gali bandyti jį nuvilioti.”
Šiuo metu Maksvyčiai su Kazio kolegomis ir jų šeimomis ilsisi Lietuvos pajūryje.
„Viskas gerai, jei net po čempionato su kitais rinktinės treneriais norime kartu atostogauti”, – šypsojosi čempionų treneris.
Maudynės jūroje Kaziui – vienas geriausių būdų pailsėti.
Likusias atostogas jis su šeima ketina praleisti gimtuosiuose Darbėnuose. Ten iki šiol gyvena dabar jau pensininkai tėvai Onutė ir Kazimieras, dvi vyresnės seserys Diana ir Snieguolė.
Visa giminė didžiuojasi Kaziuku – taip jį vadina ir artimieji, ir vaikystės draugai.
„Džiaugiuosi, kad savo tėvams suteikiu džiaugsmo”, – sakė K.Maksvytis.
Buvo momentų, kai džiaugsmo Maksvyčių namuose ypač stigo.
Tuomet parduotuvės vedėjos O.Maksvytienės ir vairuotoju dirbusio jos vyro Kazimiero vyriausioji duktė Diana, būdama vos vienų metų, po plaučių uždegimo komplikacijų tapo psichiškai neįgali.
„Mamai ir dabar labai sunku. Dianai greitai bus 44-eri, bet ją reikia prižiūrėti kaip mažą vaiką – ir pamaitinti, ir tris kartus per dieną paduoti vaistų. Sunku visiems, tačiau Diana suvienijo mūsų šeimą.
Girdėjau šnekų, kad mūsų šeimai teko daug skausmo, tačiau ne mažiau ir džiaugsmo”, – kalbėdamas apie neįgalią seserį susigraudino šeimos pasididžiavimas Kaziukas.
Paauglystėje jis prižiūrėdavo neįgalią seserį. Tačiau treneris išdrįso prisipažinti – kartais jos gėdydavosi. Mat dėl neįgalios sesers mokykloje girdėdavo nemažai pašaipų.
Gal dėl to K.Maksvytis išsiugdė kovotojo charakterį ir dabar labiausiai vertina šeimos vienybę.
– Treneri, ar šeimos palaikymas svarbus siekiant profesinių aukštumų?
– Be abejo. Per varžybas man ramiau, kai žinau, kur sėdi artimieji.
Prieš rungtynes visada susimojuojame, o paskui jų net nebematau.
Šeima mane mato visokį – ir po gerų akimirkų, ir po prastų. Žino, kada geriau nelįsti prie manęs.
– Ką darote, kai po pralaimėtų rungtynių būna liūdna?
– Įsijungiu kompiuterį ir internete susirandu vaizdų su savo komandos pergalingomis akimirkomis. Esu sentimentalus.
– Profesinėje srityje jau pagavote sėkmės paukštę.
Ar jaučiatės ją sučiupęs ir asmeniniame gyvenime?
– Taip, kuo toliau, tuo viskas klojasi tik geriau.
Pavyko sutikti gerą moterį, susilaukti sveiko vaiko. Tik džiaugtis per daug nenoriu, kad neprišaukčiau bėdų.
– Ar dar liko neišsipildžiusių svajonių?
– Svajoju susilaukti daugiau atžalų, pasistatyti namą.
Žinoma, kiekvienas kareivis svajoja tapti generolu, o aš svajoju dirbti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.
Jonas Kazlauskas, Rimas Kurtinaitis, Kęstutis Kemzūra, Ramūnas Butautas – treneriai, į kuriuos norėčiau lygiuotis.