Pievelėje priešais garsiojo Oksfordo (Didžioji Britanija) universiteto gamtotyros muziejų prie ilgo šventinio stalo sėdi grupė žmonių.
„Pone ambasadoriau, ar galėtumėte man paduoti lėkštę druska pagardintų kirmėlių?” – Kolumbijos ambasadoriaus Didžiojoje Britanijoje Mauricio Rodriguezo Muneros mandagiai paprašo žymus britų mokslininkas seras Davidas Kingas.
„Bet, sere Davidai, būtinai paragaukite ir gardžiųjų skruzdėlių!” – pasiūlo diplomatas.
Po to abu išgeria po taurelę tekilos – meksikietiškos agavų degtinės, užkąsdami vienos peteliškių rūšies lervomis.
Šiais žinomos britų virtuvės meistrės Thomasinos Miers paruoštais neįprastais delikatesais mėgavosi bebaimiai gurmanai, rašo Vokietijos žurnalas „Der Spiegel”.
Į renginį, pavadintą Didžiuoju atogrąžų miško vabzdžių pokyliu, pakvietė Londone gyvenanti menininkė Angela Palmer.
Savo valgiaraščiu iš vabzdžių ji siekia atkreipti dėmesį į atogrąžų miškų apsaugą.
Nejaugi valgyti skruzdėles, laumžirgius ar skėrius yra naudinga aplinkosaugai?
Manoma, kad iki 2030 metų pasaulio gyventojų skaičius perkops 8 milijardus, o mėsos bus suvartojama vis daugiau.
Auginant galvijus ir kiaules teršiamas geriamasis vanduo, skatinamas atmosferos dujų, didinančių šiltnamio efektą, kaupimasis, sparčiau kertami atogrąžų miškai.
„Vabzdžiuose esantys baltymai – ne tik maistingi. Jų vartojimas pirmiausia tausoja gamtą”, – aiškina menininkė A.Palmer.
Vabzdžiams laikyti ir veisti nereikia pievų, koncentruotųjų pašarų, mėšlo duobių. Tačiau jų mėsa ne mažiau skani nei kiaulės ar galvijo.
Tuo galėjo įsitikinti ir kiti kviestiniai pokylio svečiai, kurie, ragaudami neįprastus patiekalus, neslėpė ir smalsumo, ir pasibjaurėjimo.
„Mintis, kad nurytas vabzdys dar kruta, – siaubinga”, – sakė Didžiosios Britanijos televizijos transliuotojo BBC laidų vedėja Martha Kearney.
Daugiau apdoroti vabzdžiai jai patiko labiau.
Filmų apie poną Byną prodiuseris britas Peteris Bennettas-Jonesas taip stipriai nesusižavėjo naujaisiais patiekalais.
„Manau, kad svarbiausias šios puotos prieskonis – meksikietiškas alkoholinis gėrimas „Mezcal”, – sako jis, stebėdamas, kad butelio dugne plūduriuojantis riebus vikšras neįkristų į jo taurelę.
Kino prodiuserio veide pastebėjęs pasišlykštėjimą, Kolumbijos ambasadorius patarė: „Paragaukite štai šių skruzdėlių.” Ir pasėmė saują tamsiai rudų rutulėlių.
Pasak M.R.Muneros, jam ir jo bičiuliams vaikystėje visuomet būdavo didelė šventė, kai per liūtis atsirasdavo labai daug šios rūšies skruzdėlių. Jas vaikai rinkdavę plikomis rankomis, dėdavę į popierinius maišelius ir kepures.
Paskui jas apiberdavę druska, kepdavę ir valgydavę. Jų skonis – tarsi žemės riešutų.
Seras D.Kingas, dar būdamas moksleivis, Pietų Afrikos Respublikoje valgė gyvus termitus.
Taip jis stengėsi sužavėti savo klasės mergaites.
Dabar jis, jau garsus mokslininkas, kone į padanges kelia šliaužiojančius gardumynus, nes vabzdžiai, skirtingai nei galvijų auginimas, į atmosferą neišmeta šiltnamio dujų.
„Koks skirtumas tarp krevečių ir skėrių? Tik tas, kad krevetės gyvena vandenyje, o skėriai – ant žemės”, – sako virtuvės vadovė Th.Miers.
Ši moteris yra keturių Londono restoranų „Wahaca” bendraturtė, kulinarijos knygų autorė ir kulinarijos laidų vedėja.
Smagūs pietūs, kai ant stalo puikuojasi neįprasti patiekalai, tapo Oksfordo tradicija.
Prieš 150 metų zoologas Francis Trevelyanas Bucklandas nusipelnė visuomenės dėmesio savo kulinarinėmis ekspedicijomis.
Tai buvo metas, kai žmonija baiminosi pranašysčių dėl artėjančio badmečio ir žmonių skurdo.
Tuomet manyta, esą žemės ūkis negalįs augti taip, kaip sparčiai daugėja pasaulio gyventojų.
1860-aisiais F.T.Bucklandas įkūrė vadinamąją „Aklimatizacijos bendruomenę” („Acclimatisation Society”) – kad britų virtuvę praturtintų šilkaverpių vikšrai, bebrų ir papūgų mėsa.
Nors niekas nepasekė zoologo pavyzdžiu, idėja liko.
Iš tiesų gal ir neįprasta valgyti vabzdžius. Tačiau, vertinant globaliai, dar labiau neįprasta jų nevalgyti.
Pastaruosius žodžius patvirtina ir skaičiai.
Du trečdaliai iš visų 1,5 milijono žinomų gyvių rūšių – šešiakojai.
2,5 milijardo žmonių, pirmiausia įsikūrusių atogrąžų kraštuose, įvairiausi ropinėjantys gyviai yra normalus maisto produktas.
Centrinės Afrikos šalyse per liūtis vabzdžiai žmogui tampa svarbiausiu baltymų šaltiniu.
Tailandiečiai lipniomis lazdomis renka laumžirgius, Nepale bičių lervos yra spaudžiamos audeklo gabalu, o ištekėjęs skystis kepamas kaip kiaušinis.
Afrikoje termitai net akylai saugomi. Juose yra daugiau baltymų nei vištienoje. Šiame regione labai mėgstamos ir peteliškės.
Ekspertų nuomone, lyginant su galvijais, vabzdžiai yra dešimt kartų naudingesni ir aplinkosaugos požiūriu. Juk dėl jų nereikia kirsti medžių.
Todėl zoologai įsitikinę: gardumynai iš vabzdžių suteikia galimybę žmonėms pagalvoti apie tai, kad galima atsisakyti kiaulių ir galvijų mėsos.
Daugelio ekspertų manymu, patiekalai iš ropinėjančių gyvių galėtų išspręsti problemą: gyventojų pasaulyje daugėja, maisto produktų kainos kyla, o gyvulininkystė kelia grėsmę ir miškams, ir geriamajam vandeniui.
Todėl vabzdžiai – puikus alternatyvus baltymų šaltinis.
Juose yra pakankamai vitaminų, mineralinių medžiagų, nesočiųjų riebalų rūgščių.
Daugelyje vietovių vabzdžiai, vikšrai ir kitokie gyviai nėra užteršti, nes veisiasi regionuose, kuriuose nevartojama pesticidų.
Be to, šių gyvių veisimas laikomas savotiška pagalba kai kurioms šalims.
Štai Tailande daugiau nei 15 tūkst. valstiečių, rinkdami skėrius, užsidirba iki 900 dolerių per mėnesį.
Olandų entomologo Arnoldo van Huiso nuomone, yra keletas užkardų, kurios stabdo pasaulinį vabzdžių eksportą. Vis dėlto kai kuriuose vabzdžiuose aptinkama pesticidų pėdsakų.
Be to, dalis žmonių gali alergiškai reaguoti į chitiną, esantį nariuotakojų skelete.
Tad ar vabzdžiai galėtų tapti įprastu patiekalu?
„Manau, kad tikriems vegetarams tai nepriimtina”, – sako bestselerio „Tinkamai valgyti” autorė Karen Duve, nors jai pačiai vabzdžių valgymas labiau priimtinas nei veršiukų, vištų ar paršelių skerdimas.
Tačiau pirmasis žingsnis jau žengtas. Kai kuriose Londono parduotuvėse atsirado paruoštų valgyti vabzdžių ar tarantulų.
Jos parduodamos gurmanams skirtų prekių skyriuose.
Parengė Ona KACĖNAITĖ