Trispalve papuošto autobusiuko neįmanoma nepastebėti. Išvydęs jį dažnas atsisuka ir pagiria vairuotoją kilstelėdamas į viršų nykštį.
Pastarąsias savaites trispalvis automobilis dažniausiai važinėja po Alytaus apylinkes, tad viename miestelių, Pivašiūnuose, ir sutarėme susitikti su jo savininku ir vairuotoju A.Nedzinsku.
Kai sustojome prie Ilgio ežero, kur įrengta poilsio zona su apžvalgos aikštele, pavėsinėmis ir suoliukais, pamaniau, kad pokalbio įsitaisysime ant vieno iš jų.
Tačiau Antanas, atidaręs automobilio duris, pakvietė į vidų ir pasiūlė arbatos. Netrukus pakišęs virdulį po vandens čiaupu pripildė jį ir pastatė ant nedidelės dujinės viryklės kaisti.
„Ar jūs nealkani?” – staiga pasiteiravo atsisukęs. „Nealkani, bet smalsu, ko galėtumėte pasiūlyti?” – rūpėjo sužinoti.
„Galėtume išsivirti sriubos. Labai paprastos – makaronų su sultiniu – ir man to džiaugsmo užtenka”, – paaiškino Antanas, šeimininkaudamas savo automobilio virtuvėje.
Aistrą senovinėms transporto priemonėms jis jaučia seniai. Šis autobusiukas – penktas jo kolekcijoje.
Kaip ir ankstesnius, A.Nedzinskas naujam gyvenimui jį prikėlė savo rankomis.
Per trejetą metų automobilis pasikeitė neatpažįstamai. Kai Antanas pirmąsyk atsitiktinai išvydo jį prie sankryžos ties Ryliškių kaimo bažnyčia, automobilis buvo neprižiūrėtas, suklypęs, be variklio, degalų bako, vairo, prikrautas menkaverčių daiktų.
Savininkė jį Antanui pardavė už 300 litų – ne ką daugiau būtų gavusi ir iš metalo laužo supirkėjų.
A.Nedzinskas nepatingėjo pasidomėti ir automobilio istorija bei susirasti ankstesnį savininką – bendravardį stalių Antaną.
Šis autobusiuką „Barkas B1000” pirko iš vokiečio, juo vežiodavo ir savo sumeistrautus langus, duris bei baldus klientams, ir susisodinęs tris savo dukteris vykdavo grybauti.
Kai sugedo variklis, baigėsi ir automobilio gyvenimas. Tuomet jį pastebėjo Alytuje šventę sumanę Pasaulio galiūnų čempionato rengėjai ir sumanė, kad pakelti šį autobusiuką, prisodintą dailių merginų, bus puikus iššūkis stipruoliams.
Jį kilnojo ir stipriausiu pasaulio žmogumi tituluojamas Žydrūnas Savickas, ir galiūnas Vidas Blekaitis.
A.Nedzinskui prireikė daugiau nei dvejų metų, kad automobilis įgautų naują veidą ir vėl galėtų riedėti.
Prie jo politikas plušo savaitgaliais ir per atostogas – pats ruošė dažyti, ieškojo tinkamų detalių ir bandė jas pritaikyti. Antanui kiek galėdamas padėjo inžinieriaus išsilavinimą turintis jo tėvas.
„Dėl kai kurių detalių teko kaip reikiant pavargti. Pavyzdžiui, dėl gumų stiklams laikyti išardžiau šešis golfus – pasidarbuoti metalo lauže leido ten dirbantis bičiulis.
Ten išsilupau ir prietaisų skydelį”, – radiniais džiaugėsi A.Nedzinskas.
Praktiškumą mėgstantis Antanas įgyvendino svajonę turėti namelį ant ratų, kuriame galėtų ne tik išsivirti kavos, bet ir patogiai pernakvoti.
Dabar jam tereikia išskleisti sofą, pasiimti patalynę iš tam skirtos dėžės, nuleisti virš langų pakabintus roletus – ir gali ilsėtis ten, kur sustojo.
Žaismingas pagalvėles su kutais Antanas pasiuvo pats. Jam tai – vieni juokai, nes anksčiau yra susidorojęs ir su sudėtingesniais siuviniais, pavyzdžiui, pasiilginęs švarko rankoves ir kelnes.
Iš grindims kloti skirtos dangos Antanas sumeistravo spinteles, užrakinamas pašto dėžučių spynelėmis. Jose įmontuota kriauklė, dujinė viryklė, o šaldytuvą atstoja šaltkrepšis.
Šios vasaros pradžioje automobilis jau buvo visiškai parengtas važiuoti. Remontas jaunam politikui atsiėjo apie 12 tūkst. litų.
Per vabalais vadinamų „Volkswagen Beetle” automobilių sąskrydį A.Nedzinsko autobusas gavo Bužuko vardą: dzūkai vabalus vadina bužiais.
„Kai šveičiau rūdis, dažus ir skendau dulkėse, nebuvo nei lengva, nei malonu, bet paskui prasidėjo įdomiausias darbų etapas, kai rezultatas ima džiuginti.
O ką pasidarai, tą ir turi”, – galutiniu rezultatu džiaugėsi Antanas, traukdamas šalia sofos stovintį sulankstomą stalą ir kėdes.
Netrukus įsitaisėme pievelėje, o priešais akis atsivėrė Ilgio ežeras.
– Važiuodamas tokiu automobiliu nori nenori būsi pastebėtas, o sakėte, kad šiuo metu mažiausiai norite būti matomas, trokštate tik ramybės.
Neseniai internete pasirodė nuotraukų, kur jūs užfiksuotas su drauge Širvintų paplūdimyje. Tai vėl pakurstė kalbas, vedęs ar nevedęs esate, kas jūsų palydovė? – pradėjau pokalbį.
– Tiesiog žinojau, kad Širvintose yra gražus tvenkinys, sutvarkytas paplūdimys, tad važiuodamas iš Kernavėje vykusio festivalio pasiūliau vienai draugei prisidėti ir išsimaudyti.
Pamatytumėte, kokia buvo aplinkinių reakcija, kai paplūdimyje pasiūliau draugei sriubos ir netrukus į pakrantę grįžau su puodu garuojančių makaronų, lėkštėmis ir šaukštais!
Skaniai pavalgėme, o į fotografuojančius, nesvarbu – slapta ar viešai, nebekreipiu dėmesio ir neimu į galvą, jei paskui internete pasirodo paskalų. Man neįdomu skaityti apie save – aš save ir taip pažįstu.
– Nesinori pabėgti nuo gandų?
– Taip. Jei nuspręsčiau vesti, tai Baltarusijoje, kad smalsuoliai greitai vizų nepasidarytų. Aš esu „šposininkas” ir iš manęs visko galima tikėtis.
O Baltarusijoje, tarkim, Gervėčiuose, kur bažnytėlėje laikomos mišios lietuvių kalba, jautiesi lyg Lietuvoje.
Tas pats ir Lenkijos lietuvių kultūros centre Punske, kur labai gražiai kalbama dzūkiškai su lenkišku akcentu.
– Į politiką pasukę humoristai paprastai iš visų jėgų stengiasi demonstruoti solidumą, o žvelgiant į jus sunku nuspręsti, ar tebesate linksmuolis dainininkas, ar pokštaujantis Seimo narys.
– Man pokštai – būdas pabėgti nuo blogų dalykų ir emocijų. Esu daug kartų nusvilęs – gero nedavė nei realybės šou „Dangus”, nei Gran Kanarijos saloje filmuotas televizijos šou, kuriame dalyvavau.
Mane ėmė tapatinti ne tik su nekaip dainuojančiais žmonėmis ar šiaip išsišokėliais.
Bet tuo metu buvau studentas ir neturėjau darbo, todėl ir ėjau jo ieškoti į realybės šou. O darbas prasideda nuo pokalbio su darbdaviu.
Greitai perpratau, ko reikia laidos rengėjams, ir tai parodžiau. Juokaudamas galėčiau pasakyti, kad ir į Seimą ėjau ieškoti darbo.
– Ar nesigailite taip pasielgęs?
– Ne, nors buvo „brudo” ir žilų plaukų dėl streso atsirado. Bet kokią vagą arti Dievas davė, tokią ir ark.
Daug patyriau per gana trumpą laiką, tad neramu, ar nesu jau sugadintas žmogus, kuriam viskas įkalta į galvą, sąmonę. O gyvenimas tik vienas ir negali iš naujo jo peržaisti.
– O jei galėtumėte, tarkime, pastaruosius trejus metus, kaip peržaistumėte?
– Nežinau. Užsibrėžęs tikslą stengiuosi pasiekti jį nedelsdamas ir tvarkingai. Kantrybės man nestinga.
– O rezultatai visuomet džiugina? Jūsų vestuvės sukėlė daugybę klausimų, nestigo svarstymų, tikros jos ar ne.
Pirmoji žinia, kad vedėte partijos kolegę, pasirodė Alytaus laikraštyje ir buvo su užsakymo numeriu.
Nė vienas jūsų kolega neabejojo, kad tai – reklaminis triukas prieš savivaldybių rinkimus.
– Taip, apie mane tuomet kalbėjo ir rašė lyg apie mirusį žmogų – be mano paties komentarų.
– Tad kaip buvo iš tiesų?
– Gerai buvo. Labai gerai.
– Tačiau vestuvinio žiedo nenešiojate.
– Turiu.
– Ar esate vedęs?
– Tai asmeninis klausimas?
– Asmeninis.
– Taip, tai – asmeninis klausimas, – išsisukinėjo Antanas.
– Kodėl slepiate vestuvių, kad ir kokios jos būtų, detales? Juk tai – gražus gyvenimo įvykis.
– Visi gražūs dalykai gali atrodyti ir baisiai gražiai.
Kad taip neatrodytų, geriau iš viso jų nerodyti. Be to, aš mėgstu mėtyti pėdas, kai kalbama apie intymius dalykus.
– Bet jūsų šventė nebuvo asmeniška, o su aštriu politikos prieskoniu ir užsakymo numeriu šalia straipsnio bei nuotraukų.
– Visko buvo. Buvo ir šimtalapis, ir tortas.
– Ar tai buvo tik žaidimas?
– Visas gyvenimas yra žaidimas.
– Vengdamas aiškaus atsakymo ėmėte filosofuoti. Tuo skiriatės nuo savo mamos Stasės Nedzinskienės, pelniusios Lietuvos metų mokytojos vardą.
Ji, fizikos mokytoja, ir savo eilėmis nebuvo linkusi kalbėti aptakiai. Nors jos eilėraščiams nestinga melodingumo, jie turi aiškų ritmą, yra trumpi ir lakoniški.
– Mano mama eiles rašė nuo mažens. Sakyčiau, ji buvo profesionalė – pagaudavo mintį, emociją ir greitai, taikliai sugebėdavo ją išlieti.
Aš irgi labai racionalus. Net per daug. Viską gerai apmąstau, numatau, kas manęs laukia, ir stengiuosi tam pasiruošti. Kartais norėčiau, kad mane labiau valdytų emocijos.
Yra daug dalykų, kuriuos kol kas pasilieku sau, nors jau galėjau išmesti juos kaip pagrindines kortas.
Bet ne viską reikia išmėtyti. Kartais noriu pabūti vienas, atkurti savo vidinę harmoniją.
– Ar tokį laiką išgyvenate? Kaip paveikė mamos netektis?
– Kad tai neišvengiama, sužinojome prieš metus. Netektis nebuvo netikėta. Prieš pat mamos mirtį buvo pasirodę viešų svarstymų apie slogią mano nuotaiką, abejonių, ar mano būsena stabili.
Bet ar turėjau kam nors aiškinti, kodėl prastai jaučiuosi, ir guostis?
– Kokia liga pasiglemžė jūsų mamą?
– Baisi liga... Ji buvo Alytaus šviesulys. Rajone pažinojo ją daug geriau nei mane. Ne visada gerai jaučiausi dėl kelių, kuriuos pats pramyniau, bet ji – mama, suprato ir palaikė mane.
– Mokytojų vaikai linkę maištauti, siekia įrodyti bendraamžiams, kad nėra itin pareigingi.
– Mano protesto formos buvo labai originalios. Pavyzdžiui, per savivaldybių rinkimus prie mokyklos išklijuotų kandidatų plakatų pakabinau ir panašiai sumaketuotą saviškį.
Sunerimęs, kad manęs nėra saviveiklininkų garbės lentoje, šalia pakabinau savo portretą su užrašu „Garsiausias Panemunės vidurinės mokyklos mokinys”.
Mama buvo tolerantiška ir atvira naujovėms. Ji stengėsi pajusti, kuo kvėpuoja jaunimas, jos mokiniai, įsigilinti ir suprasti juos.
Ir į mano pokštus žiūrėjo tolerantiškai, suteikė laisvės saviraiškai ir neslopino.
– Ką jums reiškia ši netektis?
– Jau sužinojęs, kad mama serga, supratau, jog netenku jos ir koks tai didžiulis praradimas. Apie tai net sunku pagalvoti, tai užgniaužia kvapą...
Antano akyse ėmė tvenktis ašaros. Artimiausiuose jo planuose – mamos eilių vaikams „Mano širdelėje” išleidimas.
Vėliau į kitą knygą A.Nedzinskas norėtų sudėti visus likusius savo mamos eilėraščius.
Likusių vasaros dienų jis stropiai neplanuoja – džiaugiasi atostogomis ir keliauja. Jo kelionių maršrutai vingiuoja per gimtąsias apylinkes.
„Už Onuškio – mano mamos tėviškė, kitoje Nemuno pusėje – tėvo gimtinė, ten palaidoti seneliai. Užsuku į Rumbonis, kur ilsisi mama.
Turiu draugų Pivašiūnuose, Simne, kituose kampuose – per atostogas noriu juos aplankyti”, – sakė Antanas.
Ant trispalvio automobilio sėdynės padėtą Dzūkijos žemėlapį jis dažnai sklaido ne todėl, kad pamiršo kelią į bičiulių namus. Įdomūs vietovardžiai sugundo užsukti ir pasižvalgyti.
„Vakar aptikau Daukšių bažnytkaimį, nufotografavau. Nusiųsiu nuotraukų Seimo kolegai Kęstučiui Daukšiui. Gal sudominsiu jį apsilankyti savo vardo bažnytkaimyje?
Buvau Gražulių kaime. Įdomu, kokios jo ir Seimo nario Petro Gražulio sąsajos? Jo tėviškė – Lazdijų rajone.
Gyvenvietės būdavo pavadinamos pagal upes ir ežerus, o kaimelių pavadinimai duodavo pradžią pavardėms.
Gretimame Varėnos rajone yra panašiai kaip ir mano pavardė skambantis kaimas Nedzingė”, – apie neįprastą savo krašto pažinimo būdą pasakojo A.Nedzinskas.
Užkopęs į kalnelį greta Amalvos ežero jis aptiko mažas senas kapinaites. Jose pastebėjo Valinskų kapą. Jo nuotrauka pasieks parlamentarą Arūną Valinską.
„Galbūt tai kokios nors jo šaknelės”, – svarstė keliautojas.
Jį užsukti suvilioja ir linksmai skambantys kaimų pavadinimai: Mergalaukis, Pupasodis. Netoli Butrimonių Antanas aptiko Gerulių piliakalnį.
„Dabar aš kvėpuoju gamta, gėriuosi tuo, ką matau, ir semiuosi šios patirties”, – poilsiu džiaugėsi politikas A.Nedzinskas.