Ašaros kaipmat sužvilga L.Kazlauskienės akyse, vos tik ji pradeda pasakoti apie dieną, kai netikėtai susirgo ir per 13-ąjį gimtadienį nugaišo numylėtinė.
„Saros kūną įvyniojau į baltą drobulę, įdėjau į kartoninę dėžutę. Ten pat įdėjau jos mėgstamiausią žaisliuką – mažą pliušinį zuikutį. Palaidojau ją už namo giliai žemėje”, – kūkčiodama pasakojo kaunietė.
Kiekvieną rytą ji eina prie supilto kapo, kurį apdėjo akmenimis ir apsodino ryškiai raudonomis begonijomis.
Prie kauburėlio neseniai atsirado ir paminklas – betoninis stulpas su rutuliu. Ant kapo L.Kazlauskienė padėjo ir marmurinę šuns skulptūrą, prie kurios kone kasdien uždega žvakę.
Tvarkydama šuns kapą dainininkė kaskart prisimena turguje įsigytos Saros krėstas išdaigas ir begalinį meilumą.
„Ji buvo tokia smaližė, kad nesigėdydama nuo stalo čiupdavo ir ėsdavo saldainius.
Nuo sausainių kaskart nulaižydavo šokoladą ar glaistą.
O dabar sapnuoju, kad Sara man po pagalve slepia skanumynus”, – pasakojo sielvarto neslepianti L.Kazlauskienė.
Dainininkei neteko svarstyti, kaip pasielgti su nugaišusiu šunimi. Pudelis atgulė tarp dviejų anksčiau palaidotų L.Kazlauskienės šunų.
Prieš 17 metų dainininkė palaidojo vokiečių aviganių veislės šunį Džimį. Dabar virš jo kapo į dangų stiebiasi vijoklinė rožė.
Netoliese, šalia želiančios tujos, prieš ketverius metus L.Kazlauskienė užkasė ir vokiečių aviganių veislės kalę Džildą.
Dainininkė atviravo: šie šunys buvo gerai prižiūrimi, tačiau tiek džiaugsmo ir juoko kiek Sara moteriai jie neteikė.
Dėl jų karmėlaviškė liejo ir gerokai mažiau ašarų.
Siekdama išsklaidyti liūdesį dėl Saros netekties, moteris jau nutarė įsigyti naują šunį.
L.Kazlauskienės nusižiūrėta balta pudelių veislės kalė šunyčių turėtų atsivesti jau kitą mėnesį.
Kai tik keturkojį bus galima atskirti nuo motinos, jis lakstys po dainininkės namus.
Televizijos laidų vedėjos R.Mikelkevičiūtės namų kieme – taip pat gyvūnų kapinaitės. Jose ilsisi trys šunys – Plutas, Amsė, Mirta, du žiurkėnai ir du paukščiukai.
Šiose kapinaitėse žydi alyvos ir jazminai.
Prisiminusi mylimus augintinius, R.Mikelkevičiūtės dešimtmetė duktė Dominyka ten nuneša gėlių, uždega žvakučių.
Kiekvieno gyvūno netektis sukelia daug skausmo ir R.Mikelkevičiūtei, ir jos dukteriai. Netrūksta ir ašarų.
„Visa mūsų šeima, netekusi augintinio, išgyvena taip, lyg būtume netekę šeimos nario.
Galbūt kai kam tokios kalbos atrodo kvailos, bet mane supras visi, kurie augina gyvūnus ir juos pamilsta taip, kaip galima pamilti žmones”, – kalbėjo televizijos laidų vedėja.
Didelę meilę gyvūnams, ypač šunims, R.Mikelkevičiūtė paveldėjo iš tėvų, senelių.
Vilnietės močiutė anūkei dažnai kartodavo: „Bijok žmogaus, kuris nemyli gyvūnų, rinkis tą vyrą, kuris juos myli. Tuomet būsi tikra, kad jis – geras žmogus.”
Palaidoti nugaišusius gyvūnus Rūta išmoko vaikystėje, gyvendama pas senelius kaime. Taip ji atiduodavo jiems pagarbą.
„Galima kaip šiukšlę išmesti, užkasti ir niekam nepasakyti. Bet buvau auklėjama ir mokoma kiekvienai gyvybei jausti pagarbą”, – sakė televizijos laidų vedėja.
Todėl ji supranta ir palaiko tuos, kurie ieško, kur palaidoti nugaišusį gyvūną.
„Bet ką daryti tiems, kurie gyvena bute ir neturi kur palaidoti savo augintinio?” – retoriškai klausė R.Mikelkevičiūtė.
Dabar vilnietės namuose gyvena trys šunys, katė ir penki paukščiukai – amadinai.
Šunis ir katę televizijos žvaigždė laiko šeimos nariais ir draugais. Mažiems šunyčiams ji kurį laiką net buvo paskyrusi vieną namų kambarį.
R.Mikelkevičiūtei nėra svarbu, kad šuo ar katė būtų kilmingi, gražūs, ypatingos veislės. Moteris priima visus į savo namus priklydusius gyvūnėlius.
Kas kartą juokaudama dar sako: „Šitas tai tikrai gyvens būdoje.”
Bet po poros dienų atklydęs šunelis jau sukinėjasi koridoriuje, paskui – virtuvėje, svetainėje. Nepraėjus ir savaitei jau ropščiasi į lovą.
„Matyt, gyvūnai jaučia, kas juos priglaus. Astrologė Palmira Kelertienė kartą man sakė, kad atklydęs rausvaplaukis šuo – labai geras ženklas.
O pas mane per vieną pusmetį į namus buvo atklydę du gražūs rausvaplaukiai šunys”, – pasakojo R.Mikelkevičiūtė.
Vienas jų – Plutas, kuris nudvėsė beveik prieš dvejus metus.
Gražuolis šuo susirgo širdies nepakankamumu.
„Veterinarai skėsčiojo rankomis, kad Plutas serga kaip žmogus. Ir gydėme jį kaip žmogų, bet dienos buvo suskaičiuotos.
Puikus šunėkas buvo. Vos tik jam pasidarydavo geriau, iškart pas kales skuosdavo”, – prisiminusi šyptelėjo R.Mikelkevičiūtė.
Sutapimas ar ne, tačiau Pluto širdis sustojo kaip tik tą dieną, kai į namus atsikraustė humoristo Gintaro Ruplėno labradorų veislės kalės Dorės palikuonis Marsas.
Katė – tarsi geriausia draugė
Politiko Gedimino Kirkilo žmona Liudmila nugaišusią mylimą katę Miką palaidojo Vilniuje, netoli Televizijos bokšto, esančiose neįteisintose gyvūnų kapinėse.
Katė L.Kirkilienei net 25 metus buvo tarsi geriausia draugė, todėl nugaišusio ilgaamžio gyvūno moteris nenorėjo užkasti bet kur, miške ar sode.
Mikos palaikus ji įdėjo į dėžutę ir išvežė į gyvūnų kapines, kuriose jau buvo palaidota keliasdešimt gyvūnų.
Mylimos katės kapavietę L.Kirkilienė paženklino betono gabalu.
Po Mikos netekties politiko žmona kalbėjo: „Širdimi jaučiau, kad nelaimė netrukus užklups, todėl ruošiausi laidotuvėms. Iš anksto su sūnumi apžiūrėjome gyvūnų kapavietes ir apsisprendėme, kad laidosime Karoliniškėse.”
Palaikai – Ukrainoje, pakinktai – jūroje
Netikėtą mylimo gyvūno mirtį skaudžiai išgyveno raitelis, žemaitukų augintojas Vaidotas Digaitis. Jam taip ir nepavyko pagirdyti savo kumelės Alsetos Juodojoje jūroje.
Praėjusį rudenį istoriniame žygyje Vytauto Didžiojo keliais iki Juodosios jūros jojęs V.Digaitis ištikimos pakeleivės Alsetos neteko likus vos kelioms dienoms iki žygio finišo.
Manoma, kad žemaitukų veislės kumelę pakirto intoksikacija. Aštuonerių metų Alsetos gyvybė užgeso šeimininko akyse. Atsisveikindamas su kritusia kumele užsispyręs žemaitis iš Laukuvos negalėjo nuslėpti ašarų. Alseta buvo palaidota Ukrainoje, Baltos miesto gyvūnų kapinėse. Atiduodant pagarbą ištvermingajai Alsetai, jos pakinktai buvo įmesti į Juodąją jūrą.
Žemaitukų arklių augintojų asociacijos narys praėjusį pirmadienį su savo žirgais patraukė į naują kelionę – „Meilės žygį Valdovų keliu”.
Praradimai – skausmingi
Psichologė-psichoterapeutė, Jaunimo psichologinės paramos centro vadovė dr. Kristina Ona Polukordienė įsitikinusi: negalima lyginti žmogaus ir gyvūno mirties.
„Bet jausmai – skausmas, liūdesys, sielvartas, kuriuos išgyvename dėl netekties, kyla tie patys.
Paprastai netekus gyvūno liūdima trumpiau, ne taip intensyviai, kaip netekus artimo žmogaus. Tačiau stresas nugaišus šuniui ar katei gali sukelti net ir trumpalaikę depresiją”, – sakė psichologė.
Pasak jos, augintinis tampa geriausiu draugu tiems žmonėms, kuriems nesiseka sukurti svarbių ir labai reikalingų ryšių su kitais žmonėmis.
Gyvūnai suteikia meilės jausmą, kurio trūksta vis labiau svetimėjančioje visuomenėje.
„Jei katė ar šuo vienišam žmogui buvo vienintelis, artimiausias, ištikimiausias, nepakeičiamas, natūralu, kad gedima taip, lyg netekus paties svarbiausio artimojo”, – sakė K.O.Polukordienė.
Sunkiai su augintinių netektimi susitaikantys žmonės gali pasidalinti savo jausmais, prisiminimais apie mylimų gyvūną Jaunimo psichologinės paramos centro interneto puslapyje www.gedintiems.lt.
Jungtinėse Amerikos Valstijose net buriamos žmonių, gedinčių mylimų gyvūnų, grupės. Lietuvoje kol kas to nėra.
„Liūdniems jausmams mūsų visuomenėje lieka vis mažiau vietos. Nuolat turime būti puikiai nusiteikę, geros formos.
Bet liūdėti, verkti ko nors netekus – natūralu ir neišvengiama.
Netekties skausmo nereikėtų slopinti. Jį reikia išgyventi.
Netekus to, kurį myli, kyla poreikis jį įamžinti – kapaviete, paminklu, specialiai augintiniui sukurtu interneto puslapiu.
Taip lyg ir pratęsiama augintinio gyvastis. Juk gedulas po truputį gęsta ir lieka tik atminimas”, – aiškino psichologė.
Savotiška terapija gali tapti ir kitas gyvūnas – jis padeda sumažinti sielvartą. Tačiau kitas gyvūnas negali pakeisti ankstesnio.
Augintinio netektis vaikams dažnai būna pirmoji gyvenime. Taip jie sužino, kas yra mirtis.
Dažnai suaugusiesiems atrodo, kad tylėdami ir nieko nesakydami jie apsaugo vaikus nuo skausmo.
Bet yra atvirkščiai – vaikui tik sunkiau, jei jis lieka vienas su skausmu. Jis taip pat turi išreikšti savo liūdesį, kaip ir suaugusieji.
„Netektys – natūrali gyvenimo dalis. Nuo realybės niekur nepasislėpsi. To ir nereikia daryti”, – patikino K.O.Polukordienė.
Parengė Ernesta VINEVIČIŪTĖ