Širdgėlą dėl skyrybų dviejų mažylių motina malšina repeticijų salėje – netrukus aktorė ir režisierė E.Skrolytė-Liesienė ir jos šokių partneris Marius Gaižauskas suksis ant parketo televizijos projekte.
Eglė anksčiau niekada nešoko, todėl kvietimas dalyvauti šokių projekte tapo nauju iššūkiu.
E.Skrolytė-Liesienė jam ryžosi daug negalvojusi, nes jai patinka nerti į nuotykius.
Lankyti privačių šokio pamokų ji neturėtų laiko, o sutikusi dalyvauti konkurse prisivers lankyti repeticijas.
Šokiai dabar gydo po skyrybų kraujuojančias E.Skrolytės-Liesienės širdies žaizdas. Būdama itin užsiėmusi aktorė neturi kada ašaroti.
Ji negali sau leisti lieti ašarų ir prie vaikų – motina mažyliams nenori pasirodyti esanti silpna.
Tačiau verksmą ne visada pavyksta suvaldyti. Televizijos laidos „Mamyčių klubas” vedėjai E.Skrolytei-Liesienei kartais ašaros ima riedėti einant gatve.
Moteris jų netramdo, nes paašarojus šiek tiek palengvėja – galva išsivalo nuo slogių minčių, nuskaidrėja nuotaika.
Šiuo metu vilnietė laiką skaičiuoja minutėmis, nes turi spėti pasirūpinti vaikais, parepetuoti, pasigražinti. Ji keliasi šeštą ryto, gulasi apie pirmą valandą nakties.
„Mano vaikai – vyturiai. Nereikia nė žadintuvo – šeštą ryto pasigirsta šūksniai: „Mamyte!” Ir jie atšlepsi į mano lovą”, – kvatodama apie savo dienos pradžią pasakojo E.Skrolytė-Liesienė.
Prieš išeidama iš namų susitikti su žurnaliste žinoma moteris pavalgydino atžalas ir paliko jas auklei.
Kalbėjomės lauko kavinėje ir mėgavomės vėlyva rytine kava.
Staiga pašnekovės akys nukrypo į išsipusčiusią solidaus amžiaus praeivę.
E.Skrolytė-Liesienė neslėpė susižavėjimo nepažįstamąja: „Kaip man patinka pasitempusios moterys!”
„Jūs taip pat visuomet atrodote puikiai”, – pamaloninau pašnekovę komplimentu.
„Man patinka gražiai atrodyti. Nors stovėti prie veidrodžio laiko turiu tris minutes, išmokau jomis pasinaudoti. Greitai susuku plaukus į kuodą, paryškinu lūpas.
Anksčiau galėdavau ilgiau žvalgytis į veidrodį: dailiai pasidažyti, kelis kartus persirengti, kol pati sau patiksiu”, – prapliupo juoktis E.Skrolytė-Liesienė.
Kol moteris rengiasi, šukuojasi, dažosi, vaikai irgi „gražinasi”. Meilė matuojasi mamos aukštakulnius, po to prašo jos lūpų dažų. Rojus plaukus susiriša gumytėmis.
Skyrybas išgyvenančios moters niekas neišvys nesusitvarkiusios.
Aktoriaus ir režisieriaus diplomą turinti E.Skrolytė-Liesienė netgi išoriškai neišsiduos, kad dabar jai – nelengvas metas.
Ji randa laiko apsilankyti kirpykloje, pas manikiūrininkę.
„Esu moteris – negaliu neskirti sau dėmesio.
Nesu ta mama, kuri susitelkusi tik į vaikus ir neturi kitų interesų. Kaip aš tuomet atrodyčiau?” – retoriškai klausė televizijos laidos vedėja.
Po skyrybų moteris neapribojo savo biudžeto ir neatsisakė įpročio lankytis drabužių parduotuvėse bei atnaujinti garderobo.
Apsipirkti ji dažniausiai eina su vaikais. Šie jai bando patarti, kuris rūbas gražus, kuris – ne. Motina neabejoja, kad taip ugdomas ir jų skonis.
„Vaikams nereikia kurti kitokio pasaulio. Jie turi matyti suaugusių gyvenimą”, – įsitikinusi E.Skrolytė-Liesienė.
Kai šių metų pradžioje J.Liesis paliko šeimos namus, moteris iš pradžių sulaukdavo atžalų klausimų – kur tėtis? Motina neslėpė tiesos.
Ji sakydavo: „Tėtis turi savo namus. Galėsite pas jį nueiti.”
„Mudviejų meilė vaikams – besąlygiška.
Tikrai nemylime jų mažiau dėl to, kad gyvename atskirai ir neįsivaizduojame gyvenimo kartu.
Vaikai gimė iš meilės, buvo laukiami, todėl juos labai mylime ir jais rūpinamės”, – sakė pašnekovė.
Poros vedybinis gyvenimas iš šalies atrodė idealus. Tekdavo juodu, smagiai nusiteikusius, sostinės Senamiestyje matyti einančius su krykštaujančiais mažyliais ant rankų.
Tačiau gražios šeimos įvaizdis subliūško pasigirdus, kad J.Liesis po Naujųjų metų išsinuomojo butą.
„Sudėtinga atsakyti į klausimą, kodėl išsiskyrėme.
Tačiau žinau viena – esu iš tų žmonių, kurie negali gyventi kartu dėl to, kad taip būtų patogiau ir toks modelis labiau priimtinas visuomenei”, – sakė E.Skrolytė-Liesienė.
Likusi su dviem vaikais laidos vedėja sulaukė ne tik artimųjų bei draugų paguodos, bet ir psichologinio spaudimo. Visų reakcija buvo vienoda – aštri, smerkianti.
„Jaučiausi taip, lyg turėčiau visiems duoti ataskaitą: pasiaiškinti, ar tikrai apgalvojau savo situaciją.
Tuo metu norėjau nuo visų atsiriboti”, – dabar jau be paslapčių kalbėjo E.Skrolytė-Liesienė.
Audringa reakcija tarp porą pažinojusių žmonių kilo dėl to, jog daugelis nepatikėjo, kad viešumoje atrodžiusi darni šeima byra.
Atrodo, nebuvo ir trečio asmens, kuris griautų žinomos poros santykius.
Eglei prasitarus apie skyrybas artimieji ir bičiuliai pažėrė klausimų: kaip gali būti? Ką tu sau galvoji? Vaikai maži, kaip užauginsi?
Daugelis Eglę spaudė susigrąžinti vyrą į šeimą.
Tačiau ji nepasidavė. Pati geriau negu aplinkiniai juto, kad atgaivinti meilės nebeįmanoma.
Jųdviejų ryšys su vyru likęs, nes abu rūpinasi vaikais, bet jis tapo visai kitoks.
Vienu metu Eglė ir Juozas pasijuto tarsi bendrabučio kambario draugai, gyvenantys atskirus gyvenimus ir nebeturintys nieko bendra, išskyrus jųdviejų vaikus.
– Prisimenu, jums dar draugaujant santykiai trūkinėjo – buvote išsiskyrę metams. Ar po to atnaujinę draugystę ir suskubę žengti prie altoriaus neabejojote vienas kito jausmais? – paklausiau E.Skrolytės-Liesienės.
– Per tą išsiskyrimo laiką suvokiau, kad Juozą labai myliu, kad jis – mano žmogus, su juo noriu kurti šeimą. Tekėdama neabejojau dėl savo jausmų.
– Ar vyrui išėjus iš namų pajutote tuštumą, vyriškos pagalbos stoką?
– Jeigu kalbėtume apie vidinius išgyvenimus, galėčiau atsakyti: skausmas niekur nedingo, jo niekas negali nuslopinti. Nuo emocijų niekur nepabėgsiu.
Galiu jas slėpti nuo aplinkinių, tačiau vis vien turiu išgyventi. Aš savo emocijų niekada neslėpiau ir neketinu to daryti.
O buityje esu labai savarankiška moteris. Man nereikia šalia žmogaus, kad jis man nupirktų produktų, paruoštų valgį ar įkaltų vinį.
O jeigu ir prireikia pagalbos, galiu išsikviesti meistrą.
Man reikia vyro ne tam, kad jis man padėtų, mane aptarnautų ir vykdytų mano nurodymus. Man reikia visko viename žmoguje – sielos draugo, bendraminčio, meilužio.
Buitis – trečiaplanis dalykas. Mes, moterys, daug ką galime pačios nuveikti.
Žinoma, kai kurioms patogu būtų susidėti rankas ir papūsti lūpas: „Hm, aš negaliu įkalti vinies. Ką man dabar daryti?” Aš niekada nesinaudojau tokia pozicija.
– Kas jums dabar padeda spręsti šeimos rūpesčius?
– Man daug padeda dvylika metų jaunesnė sesuo Neringa, šiuo metu studijuojanti Vilniuje. Mes labai gerai sutariame.
Jeigu staiga atsiranda nenumatytų reikalų, žinau, kad sesuo man juos padės sutvarkyti.
Jaučiu, kad ji dėl manęs atiduotų paskutinius marškinius.
Mane labai palaiko ir Jonavoje gyvenantys tėvai. Jie pasakė: „Skambink, mes atvyksime.” Taip yra buvę.
Vieną rytą Meilė atsikėlė sirguliuojanti, be ūpo.
Matau, tuoj pravirks. Klausiu, ko patempė lūpą.
Išgirstu: „Labai pasiilgau senelio.” Darbo dieną skambinu savo tėvui ir dėstau Meilės norus.
„Supratau, būsiu”, – girdžiu telefono ragelyje senelio žodžius. Po poros valandų jis – jau pas anūkus.
Taip pat turiu daug gerų draugių, kurios pasakė: dieną ar naktį gali skambinti, jeigu reikės pagalbos. Man iš aplinkinių reikia supratimo, bet ne užuojautos, komentarų.
– Ką atskleidė jūsų santuokos griūtis?
– Skyrybos – itin didelis sukrėtimas. Juk sukūrusi šeimą jaučiausi saugi, turinti patikimą žmogų šalia, planavome gyvenimą. O staiga šeima sugriuvo.
Tuomet supratau, kad buvau susikūrusi daug iliuzijų. Bet dėl to nebuvau saugesnė, tik jaučiau, kad esu saugi. Tam saugumo jausmui išgaravus užklupo panika, sutrikau.
Bet turėdama du mažus vaikus negalėjau būti silpna – bijoti, drebėti dėl to, kas dabar bus. Kas už mane bus drąsesnis?
Nėra kito pasirinkimo, todėl einu į priekį ir nerodau vaikams savo liūdesio, ašarų.
Negaliu sau leisti namuose drybsoti ir nieko neveikti, nenoriu, kad mane vaikai matytų nesipraususią, apimtą depresijos.
Nors kartais pagalvoju, gal ir reikėtų vienai pabūti, pagedėti.
Bet verkiu mažai, nes retai būnu viena, kai galėčiau į valias raudoti niekam nematant.
– Kodėl nebandėte sulaikyti namus paliekančio vyro?
– Toks buvo mudviejų susitarimas. Jis pats susikrovė daiktus. Būtų labai keista, jei būčiau jį stabdžiusi ar jis mane. Nesustabdysime to, kas jau nesustabdoma.
Kas tas daiktų išsinešimas? Kaip juos išsinešė, taip gali ir atsinešti. Bet ne tai yra esmė. Ji glūdi širdyje. Mes esminius dalykus jau pražiopsojome.
– Lietuvoje griūva nemažai santuokų. Ar „Mamyčių klube” sulaukiate žiūrovų klausimų, kaip auginti vaikus iširus šeimai?
– Be abejo, tai labai specifinis dalykas. Reikia žinoti, kaip vaikus parengti skyryboms, kaip nesukurti jiems papildomos įtampos, juk jie ir taip patyrė stresą.
Yra tam tikrų būdų, kaip vaikus paruošti šeimos permainoms. Jie pamažu priprato prie to, kad gyvenimas pasikeitė.
Meilė ir Rojus su tėvu susitinka ir savo, ir jo namuose.
Žino, kad vienur – vienos taisyklės, kitur – kitos. Jie po truputį priprato prie tokio bendravimo. Vaikai netapo mūsų manipuliavimo objektu.
– Ar dar kartą norėtumėte sukurti šeimą?
– Šeimą jaučiuosi turinti, nes ji – mano vaikai. Jeigu klausiate, ar dar kada nors tekėčiau, atsakysiu: „Ne!”