Vilniuje gyvenančią V.Katiliaus dukterį Gintarę Kutkienę (25 m.) ramina tik žinia, kad tėvas mirė būdamas laimingas.
„Mudu nuolat bendraudavome, kalbėdavomės apie gyvenimą, kūrybą, anūką Gabrielių. Tėvas prieš septynerius metus rado gyvenimo pilnatvę. Jis apsidžiaugė supratęs, kad jo pašaukimas – ne tik kurti, bet ir mokyti vaikus muzikos”, – pasakojo G.Kutkienė.
Duktė buvo viena iš nedaugelio, su kuria bendravo Čikagoje gyvenęs vienišas muzikantas.
Vienu talentingiausių Lietuvoje solinės gitaros meistrų laikomas šiaulietis pastaruosius metus gyveno svajone – baigs studijas Čikagos koledže, grįš į gimtinę, suburs muzikantų grupę ir įsteigs nemokamą estrados mokyklą nepasiturintiems talentingiems vaikams.
Tačiau šių metų pabaigoje numatytas sugrįžimas nebeįvyks.
Liepos 29-ąją V.Katilius išėjo iš namų pasivaikščioti po karščio kepinamą Čikagą, bet pasijutęs blogai grįžo ir prigulė.
Lovoje jį ir rado aplankyti atėję draugai.
Greitosios pagalbos medikai dar nuvežė muzikantą į ligoninę, bet padėti nebegalėjo. Gydytojai konstatavo – vyrą pakirto infarktas.
„Kaip ir dauguma vyrų, jis niekada net neužsiminė apie menkiausią ligą, kartodavo: „Esu sveikas, kupinas energijos ir jėgų”, – atsiduso po tėvų skyrybų su motina augusi muzikanto duktė.
„Jo gyvenimo draugė, moteris ir meilužė buvo gitara”, – taip tėvo netekusią Gintarę guodė Čikagoje gyvenantys Jūratė ir Edmundas.
Juodu gerai pažinojo muzikantą, dažną naktį praleisdavusį su gitara.
Muzikantui išvykus gyventi už Atlanto, bendravimas su vienturte dukterimi Gintare nenutrūko.
Siuntiniais dukterį lepinęs V.Katilius pastarąjį kartą ją buvo apkabinęs prieš dešimtmetį, kai Gintarė buvo atskridusi į JAV.
Kelias dienas juodu dviese keliavo automobiliu.
„Dabar atrodo, kad ši kelionė buvo visai neseniai – viskas išliko taip artima ir sava.
Jis man buvo daugiau nei tėvas, todėl jaučiuosi netekusi ir labai gero draugo”, – skausmo neslėpė G.Kutkienė.
Nebeįvyks nei šį rudenį planuota jos šeimos kelionė pas tėvą, nei ilgai lauktas jo paties sugrįžimas.
Metų ir trijų mėnesių Gabrielių auginanti vilnietė prisimena ir tėvo pažadą, kuriam nebelemta išsipildyti.
„Aš išmokysiu Gabrielių groti gitara. Pamatysi, koks geras jis bus muzikantas”, – dukteriai vis žadėjo V.Katilius.
Gimus Gintarės pirmagimiui, muzikantas dukterį linksmindavo save vadindamas seneliuku, o „Skype” programoje prie V.Katiliaus adreso iki šiol yra išlikęs įrašas: „Mano anūkui 3 mėnesiai.”
Dukteriai muzikantas siųsdavo įvertinti ir savo naujausius kūrinius. Jei daina nepatikdavo, V.Katilius dažniausiai nesiginčydavo – vėliau savo mylimiausiai klausytojai ir kritikei atsiųsdavo patobulintą jos versiją.
Tėvas nuo dukters neslėpė ir užgyvento turto – vyriškis su pasididžiavimu rodydavo jai įsigytas gitaras.
Socialiniu darbuotoju pastaraisiais metais dirbusio muzikanto namuose jų buvo net aštuonios.
Po V.Katiliaus mirties JAV gyvenantys draugai visą jo turtą sukrovė į konteinerį. Jame parkeliaus ir muzikos aparatūra, ir laikmenos su niekada neskelbta V.Katiliaus kūryba.
„Niekas negali pasakyti, kiek tėvas, visą gyvenimą skyręs muzikai, iš tikrųjų sukūrė. Draugai sakė, kad archyve labai daug kūrinių”, – sakė G.Kutkienė.
Prieš šešiolika metų duodamas interviu „Lietuvos rytui” V.Katilius neslėpė susižavėjimo amerikiečių grupe „Eagles”, o labiausiai – jų kūriniu „Hotel California”.
„Parašęs ir sugrojęs tokią dainą galėčiau ramiai mirti”, – tada šypsodamasis kalbėjo muzikantas.
Ar jam pavyko sukurti tokį kūrinį? Atsakymo į šį klausimą iš jo paties lūpų nebeišgirsime.
Niekam ne paslaptis, kad į profesionaliąją sceną šiauliečių grupė „Vairas” įžengė energingojo V.Katiliaus dėka.
1982-ųjų kovą grupės vadovu tapus šiam ambicingam muzikantui „Vairo” muzika ir dainos išpopuliarėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
V.Katiliaus sukurti hitai „Broliai”, „Gimiau pačiu laiku” iki šiol skamba „Vairo” koncertuose, nors ši grupė per penkiasdešimt gyvavimo metų pasikeitė ne kartą.
Dabartinėje šiauliečių grupėje – vienintelis kartu su V.Katiliumi grojęs muzikantas, į „Vairą” neseniai sugrįžęs gitaristas Sigitas Orūnas.
Bičiuliai šį birželį buvo susitikę Čikagoje, kur šiauliečių grupė buvo pakviesta gastrolių.
Pora laisvadienių pasirūpinęs V.Katilius pats susirado svečius iš Lietuvos ir pakvietė į savo namus.
„Ne namai, o muzikos parduotuvė”, – tokį įspūdį muzikanto būstas paliko dabartiniam „Vairo” grupės vadovui Rolandui Janušui.
Į namus įžengusius šiauliečius nustebino ne tik solinių gitarų kolekcija, koncertams skirta įgarsinimo ir įrašų studijos aparatūra, bet ir kitų instrumentų gausa.
V.Katilius buvo nusipirkęs net ir mušamuosius – grįžęs į Lietuvą jis ketino suburti naują grupę.
„Bet koks muzikantas pas jį galėjo ateiti tuščiomis rankomis ir išsyk imti groti”, – stebėjosi R.Janušas.
Dabartinis grupės „Vairas” vadovas kalbėjosi su V.Katiliumi ir apie galimybę groti kartu.
Draugiškai pabendravę muzikantai rankomis dėl bendro projekto tąsyk nesukirto – viską paliko ateičiai.
„Vytas pažadėjo viena – grįžęs į gimtinę jis gros”, – neseną pokalbį prisiminė R.Janušas.
V.Katilius svečiams iš Lietuvos papasakojo ir apie baigiamas grojimo gitara meistriškumo studijas Čikagos koledže.
Tiek R.Janušas, tiek ir kiti muzikantai tada stebėjosi V.Katiliaus veiklumu ir energija. Vyriškis nieko neprasitarė nei apie kokias nors sveikatos problemas, nei apie varginantį darbą.
„Tokį jį ir prisimenu – žmogų švytinčiomis, energingomis akimis, – pasakojo šiaulietis muzikantas. – Mintyse jis viena koja jau buvo čia, Lietuvoje.”
R.Janušui įstrigo ir tai, kad buvęs „Vairo” vadovas vengė vaikščioti į išeivių šventes, rengiamas baruose.
Gimtinės ilgesio neslėpusiam V.Katiliui tokie sambūriai nebuvo prie širdies – laisvalaikiu jis brązgino gitarą ir kūrė.
Automobilis, kavos puodelis, cigaretė ir gitara – šie dalykai buvo neatsiejami nuo V.Katiliaus.
Tokį kolegą atsimena senas jo bičiulis Virgis Stakėnas.
Šiaulietis dainininkas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kuris ryšį su emigravusiu V.Katiliumi palaikė visus 15 metų.
Išsiskirsčius grupei „Vairas”, jos vadovas V.Katilius ieškojo naujų muzikantų, subūrė kolektyvą „Obuolys”, kuris dabar tapo „Crazy Crow”.
„Vytas velniškai gerai grojo soline gitara, jis buvo labai talentingas kompozitorius ir aranžuotojas.
Nedvejodamas įvardyčiau jį geriausiu Lietuvoje kantri muzikos gitaros meistru. Jis – neatsitiktinis žmogus muzikoje”, – sakė V.Stakėnas.
Per šiaulietį kantri atlikėją V.Katilius gaudavo trokštamų žinių iš gimtinės.
Taksi vairavęs, vėliau donorų kraują į ligonines išvežiojančioje įmonėje dirbęs muzikantas bičiuliui dažniausiai skambindavo, kai Čikaga jau skendėdavo tamsoje.
„Dieną dėl spūsčių nuvežu kraujo tik į penkias ligonines, o naktį – į septynias”, – pasakojo emigrantas, tačiau nesiskundė alinamu naktiniu darbu.
Naktimis muzikantas godžiai klausinėdavo, kas vyksta Lietuvos estrados pasaulyje, kaip sekasi jo pažįstamiems.
Bičiuliai keletą kartų buvo susitikę JAV. V.Stakėnas iki šiol atsimena dieną, kai V.Katilius nusivežė jį į gitarų parduotuvę Čikagoje.
Joje lietuviai muzikantai praleido kelias valandas.
V.Stakėnas prisimena ir naktinį pasisėdėjimą V.Katiliaus namuose.
Šeimininkas tąkart uždėjo svečiui ausines, pats griebė į rankas gitarą ir ėmė groti.
„Mane net šiurpas krėtė”, – komplimentų anapilin iškeliavusiam bičiuliui negailėjo V.Stakėnas.
Paskutinių draugo kūrinių šiaulietis girdėjo ir daugiau – atsiradus galimybei bendrauti internetu, V.Katilius jam pagrodavo ir gyvai.
Ilgi bičiulių pokalbiai kartais net virsdavo ginču.
Šiaulietis prisipažino pavydėjęs energijos, kai V.Katilius tobulino grojimo gitara įgūdžius: „Jis visą laiką ėjo pirmyn, įvaldė sudėtingiausias grojimo technikas, apie kurias Lietuvoje mažai kas yra girdėjęs.”
Sutapimas, tačiau žinia apie kolegos mirtį V.Stakėną ir „Vairo” grupę pasiekė po to, kai jie pirmąsyk koncertavo kartu – liepos 29-ąją.
Klaipėdoje koncertavę šiauliečiai naktį grįžo namo, o paryčiais sužinojo – Vytauto nebėra.
„Po koncerto buvau apimtas džiugios nuotaikos, nes labai jaudinausi, ar pavyks.
Iš už Atlanto atskriejusi žinia pribloškė – Vytautas mirė, kai visi buvome scenoje”, – atsiduso V.Stakėnas.
Čikagos lietuvių bendruomenė gražiai atsisveikino su charizmatiškuoju muzikantu.
Surengtos pamaldos, per atsisveikinimą buvo rodomos asmeninės nuotraukos, kamera įamžintos akimirkos, dainavo choras, skambėjo V.Katiliaus kurti „Vairo” hitai.
Atsisveikinimą su grupės „Vairas” legenda surengė ir namiškiai, buvę bendražygiai, praėjusią savaitę sulaukę iš JAV atkeliavusios urnos. Kartu atkeliavo ir mėgstamiausia muzikanto gitara.
Simboliška, bet atsisveikinimas surengtas ten, kur V.Katilius buvo įkūręs paskutinę studiją – dabartinėje koncertinėje įstaigoje „Saulė”.
Apie sugrįžimą į gimtinę svajojusio muzikanto pelenai palaidoti greta gyvenimo kelionę baigusio jo tėvo.
Pusšimtį metų gyvuojančio „Vairo” muzikantų bendruomenė neteko nebe pirmo grupės nario – amžinojo poilsio vienas po kito iškeliavo trys buvę populiarios grupės vokalistai Loreta Motuzaitė, Vilius Onaitis ir Edmondas Čivinskas.
„Dievulis į savo orkestrą jau subūrė labai gerą muzikantų grupę”, – atsiduso V.Stakėnas.
Persekiojo juoda lemtis
Šių metų kovo mėnesį 51 metų sukaktį atšventusios grupės „Vairas” istoriją paženklino net kelios netektys.
Buvusi grupės vokalistė Loreta Motuzaitė žuvo per avariją.
Atlikėją Vilių Onaitį 2006 metais pasiglemžė vėžys. Tuo metu jam buvo 48 metai.
2010 metų vasario 24 dieną užgeso ilgamečio grupės „Vairas” lyderio Edmondo Čivinsko gyvybė. Atlikėjas sirgo sunkios formos hepatitu B.