Dabar atliekami nauji tyrimai turi išaiškinti, ar molis gali apsaugoti
nėščiąsias nuo apsinuodijimų.
Rytų Afrikoje esančios Pembos salos gyventojai džiaugiasi, kuomet jauna
moteris valgo žemę. Toks keistas pomėgis išduoda jos paslaptį: po
širdimi jau mezgasi nauja gyvybė.
„Kasdienį tokių mėgėjų racioną sudaro maždaug 25 gramai žemės“, -
tvirtina amerikiečių antropologė Sera Young, kuri tyrimų keliu stengiasi
išsiaiškinti, kodėl gyvuoja paprotys valgyti žemę.
Visų žemynų gyventojai, išskyrus Antarktidos, valgo kreidą, molį ar
mergelį (nuosėdinė uoliena, susidariusi iš karbonatų ir molio mineralų;
cemento žaliava).
Bet tik dabar 30-metė antropologė ir kiti tyrėjai pradeda suprasti,
kodėl žmonės į burną deda tai, ko veikiausiai ir nederėtų.
„Akivaizdu, kad gamtinio ar vaistinėse įsigyto gydomojo molio smaližiai
paklūsta archaiškam, evoliucijos eigoje susiformavusiam pomėgiui“, -
sako S.Young.
Įdomu tai, kad ne tik žmonių, bet ir papūgų, galvijų, žiurkių, dramblių,
šimpanzių valgiaraštyje esama tam tikros porcijos molio, žemės ar
mergelio.
Šis pomėgis buvo būdingas net pirmykščiam žmogui: vienoje Afrikos
archeologinių kasinėjimų vietoje buvo rasti molio milteliai, kurie jau
prieš du milijonus metus buvo privaloma karo žygių dalyvių maisto dalis.
Mokslininkams beliko atsakyti į klausimą: kodėl?
Antropologė S.Young, pabuvojusi Pembo saloje nustatė, kad žemę
pirmiausia valgo nėščios moterys, kurioms šis pomėgis tapo kone liguistu
potraukiu. Bet jokiu būdu ne pirmą pasitaikiusią - nuo gatvės.
Kūdikio besilaukiančios moterys įdeda nemažai pastangų, kad rastų joms
tinkamą: kantriai lupa molį nuo joms žinomų šulinių ar atsineša iš tam
tikrų vietų, esančių už gimtojo kaimo ribų.
Pasak S.Young, molis ar žemė negali būti purvini.
Prieš 200 metų dabartinėje Venesueloje lankęsis gamtos tyrinėtojas,
geografas Alexanderis von Humboldtas atkreipė dėmesį į tai, kad žemės
valgytojai yra išrankūs.
Vokietis savo kelionių užrašuose rašė, kad vietos indėnai dideliais
kiekiais valgo molį, o išdžiovintus jų rutuliukus vartojami tuomet,
kai ateina sunkūs laikai - nėra maisto.
Iš tikrųjų, per badmetį žmonės itin dažnai valgo žemę, kaip tai buvo
2004-aisiais Haityje; lūšnynų gyventojai valgė paplotėlius, iškeptus
iš sviesto, druskos, vandens ir molio.
Įdomiausia tai, kad ir gerai besimaitinančių žmonių valgiaraštyje esama
žemės. Dėl to daugelis tyrėjų mano, kad molis veikia kaip gamtos
vaistas: jo sudėtyje esama magnio, natrio, kalcio, kalio, geležies ir
nemažo kiekio silikatų.
Ekspertai įsitikinę, kad esant sunkios formos viduriavimui, keli
arbatiniai šaukšteliai molio gali atstatyti prarastas mineralines
medžiagas.
Bet dirvos tyrinėtojas iš Didžiosios Britanijos Peteris Hooda sukaupė
įrodymų, kad iš žmogaus organizmo molis atima daugiau, nei jam duoda.
Ši stulbinama išvada patvirtino ir tai, ką būdama Pembos saloje
pastebėjo antropologė S.Young: didžioji dalis molio gerbėjų buvo
anemiškos, jų kraujyje buvo stebėtinai mažai geležies.
Amerikietė mano, kad esant tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, molio
savybė šalinti druskas veikiausiai padeda organizmui atsikratyti
nuodingų medžiagų.
Tad nieko nuostabaus, kad maži vaikai ir nėščios moterys, kuriems
dažniausiai gali iškilti apsinuodijimų pavojus, itin dažnai valgo gamtos
turtą.
Iki šiol buvo manoma, kad nėščiąsias varginantis vėmimas yra evoliucijos
procesų sąlygotas mechanizmas, kuris padeda apsaugoti kūdikį nuo
kenksmingų mitybos medžiagų. Vadinasi, pomėgis valgyti žemę - antroji
strategija?
Šiai hipotezei patvirtinti, antropologė S.Young tiria 30 molio pavyzdžių
iš Pembo salos, Kirgizijos, Indonezijos ir kitų pasaulio vietovių tam,
kad nustatytų, ar šie turi cheminių galimybių pašalinti nuodingas
maistingąsias medžiagas.
Molio pavyzdžių analizė galėtų moksliškai patvirtinti tai, ką daugelis
žemės valgytojų jau seniai yra sakę: žemė išvalo skrandį.