Vienturčiai dažniau lieka vienišiais

Vargu ar kas nors iš mūsų pamiršo vaikystės laikų kovas vaikų kambaryje! Ginčai su jaunesniuoju broliu dėl kaladėlių būdavo tokie audringi, kad net šviestuvas judėjo. Peštynės visuomet baigdavosi tuo, kad vienas iš mūsų verkdamas skuodė pas mamą.

Berlyno Maxo Plancko vaikų auklėjimo tyrimų instituto atliktos analizės duomenys byloja, kad beveik visi vaikai jaučiasi skriaudžiami, jų padėtį palyginus su jaunesniais broliais ar seserimis. Teigiama, kad vaikų gimimo seka ir tarpusavio santykiai formuoja jaunųjų atžalų charakterį ir net turi įtakos partnerio pasirinkimui.

Gimus pirmam vaikui, jo tėvams viskas, kas susiję su juo, svarbu. Pirmasis šypsnys, pirmieji žingsniai, pirmas žodis, sakinys. Pirmagimis be jokios konkurencinės kovos atsiduria šeimos dėmesio centre. Tai tęsiasi tol, kol į pasaulį neateina broliukas ar sesutė.

Iki šio momento vyresnieji mėgaujasi tokiu pat dėmesiu kaip vienturčiai, išmoksta greičiau vaikščioti, kalba ir vystosi dažniausiai paspartintu tempu.

Pirmagimiui keliami dideli reikalavimai. Suaugę, jie dažniausiai pasižymi kūrybingumu, iniciatyvumu, trokšta pelnyti sėkmę, jaučiasi pakylėti nuo žemės, kartais turi polinkį į perfekcionizmą. Jie mielai sau prisiskiria vadovaujantį vaidmenį, - tiek su partneriu, tiek vaikystės metais bendraudami su jaunesniais broliais ir seserimis.

Dviejų pirmagimių - vyro ir moters - santuoka gali tapti rimtu išbandymu. „Iš esmės paėmus, vyresnieji vaikai yra neproblemiški partneriai“, - teigia Hamburgo šeimos klausimų specialistė daktarė Angelika Kempfert. Jiems bereikia tik apibrėžti savo „valdas“ tam, kad neįsiveltų į kovą dėl lyderio pozicijos. Tuomet kelyje į laimę nėra jokių kliūčių.

Viduriniams vaikams šeimoje nėra lengva. Augdami tarp lyderių - vyresniųjų ir išlepintų jaunėlių, - jie laviruoja tarp dviejų frontų. Šitai vėliau tampa jų pranašumu: jie įgyja diplomatinių sugebėjimų, anksti tampa savarankiškais ir neretai pirmieji palieka šeimą.

Hamburgo šeimos klausimų specialistė A.Kempfert ypatingu vadina atvejį, kai sesuo auga su vyresniu ir jaunesniu broliais. Pasak ekspertės, „jau vaikystėje jai tenka kovoti prieš vyrų dominavimą“. Tokioje šeimoje išaugusios moterys neretai padaro karjerą srityse, kurios laikomos išimtinai vyrų dominijomis.

Ieškodami idealios šeimos, tokie vaikai neretai tuokiasi gan anksti, bet kartais išsiskiria dėl pretenzijų į tobulą partnerystę. Jie greitai pasijunta esantys nemylimi ir net nereikšmingiausią ginčą laiko partnerystės pabaiga. Tokioje šeimoje išaugusių vaikų santykiai su partneriu bus harmoningi, jei savo gyvenimą jie sujungs su jam panašiu. Kita vertus, daug kas priklauso nuo tarpusavio santykių su broliais ir seserimis.

36 metų Joana, kuri šeimoje buvo antras iš keturių vaikų, su jaunesne seserimi visuomet pykdavosi. Ji jautėsi globojama, tad nerado bendros kalbos su vyresniais broliais, taip pat ir partneriu, kuris šeimoje buvo vyresnis brolis. „Dabar myliu vyriškį (jauniausias brolis šeimoje), kuris turi dvi vyresnes seseris. Jis su didžiausiu malonumu suverstų man rūpinimąsi šeimos reikalais ir finansais, nes prie to jau buvo įpratęs. Bet dabar jam sakau tai, kas mane nervina“, - sako Joana.

Paskutiniajam šeimoje gimusiam vaikui jau gyvenimo pradžioje iš kelio pašalinama daug akmenų. Pagrandukas naudojasi vyresniųjų brolių ir seserų sukaupta patirtimi, lepinamas, nors kartais jų ir ujamas.

Turint omenyje, kad pagrandukams skiriamas didžiausias dėmesys, jie yra pasitikintis savimi ir turi puikią iškalbą. Į gyvenimą žvelgia pro rožinius akinius, ir dėl to jiems trūksta savarankiškumo ir patyrimo sunkumams įveikti. Dėl to lepūnėlis (ar lepūnėlė) ieško partnerio, - šeimos pirmagimio, kuris jį globotų ir jaustųsi už jį atsakingas.

Teiginys, kad vienturčiai išauga išlepintais egoistais, jau seniai pasenęs.

Bet vienturčiams trūksta patyrimo, sąjungininkų, su kuriais galėtų pasidalinti paslaptimis, jiems nereikia konkuruoti dėl tėvų meilės. Dėl to daug vienturčių nesukuria šeimų ir nesituokia. Jie garsėja individualizmu ir trokšta kuo daugiau laisvės. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad vienturčiai kategoriškai atsisako šeimos. Jie palaiko draugiškus ryšius ir džiaugiasi, kai tampa krikštatėviais. Šias pareigas atlieka su malonumu ir daugelį kartų.