Susiruošusi į kelionę Vilniaus miesto universitetinės ligoninės akušerė-ginekologė V.Eringytė nesinaudoja troleibusu ar autobusu, o kviečia taksi.
Vilnietė visuomet sėdasi ant galinės sėdynės, tačiau prisisegti saugos diržo negali – tiesiog nėra tokio ilgio diržo, kuris apglėbtų nestandartinio dydžio figūrą.
O važiuoti neprisisegus diržo – rizikinga. Tai gydytoja jau patyrė.
Moteris iki šiol negali staigiai pasukti galvos į dešinę pusę, todėl kartais nespėja linktelėti žmonėms, kurie su ja sveikinasi. Jos judesius apribojo pavojinga trauma.
„Pirmąkart man pasisekė, kad esu stora”, – praėjusio rudens įvykius prisiminė V.Eringytė.
Vėlų lapkričio vakarą važiuodama taksi gydytoja pateko į avariją.
Taksi vairuotojas, sukdamas į kairę pusę, nepristabdė automobilio ir padarė apmaudžią klaidą.
Priešpriešiais atskriejęs kitas automobilis rėžėsi į taksi – tiesiai į tą pusę, kur sėdėjo V.Eringytė. Nuo smūgio gydytoja įstrigo tarp sėdynių – jeigu būtų buvusi lieknesnė, būtų nuskriejusi ir galva atsitrenkusi į durelių stiklą.
Tuomet pasekmės būtų buvusios daug liūdnesnės.
Kai V.Eringytė atsikvošėjo, nejautė nei rankų, nei kojų, kaip pati juokauja, trumpam buvo virtusi „kalbančia galva”. Tokia būsena truko keletą minučių.
Gydytoja negalėtų pasakyti, ar taip atsitiko dėl patirto streso, ar dėl to, kad lūžus kaklo slanksteliui buvo užspausti nervai.
„Klykiau, kad mirštu, o sutrikęs vairuotojas nežinojo, kaip mane išvaduoti”, – prisiminė pašnekovė.
Nuo minties, jog gali likti neįgali, jai pasidarė baisu.
Greitosios pagalbos medikai nukentėjusiąją nugabeno į ligoninę. Laimei, neurochirurginės operacijos neprireikė, ir po penkių parų moteris buvo išleista į namus.
V.Eringytės laukė ilgi sveikimo mėnesiai. Dėl sutrenktos galvos, žandikaulio pažeidimo moteris iš pradžių negalėjo net kramtyti.
Sunkiausia gydytojai būdavo naktį, kai kaklo įtvaras trukdydavo apsiversti ant kito šono.
„Apkūniems žmonėms labai sunku rasti tinkamą įtvarą, nes kaklas dažniausiai būna labai trumpas, bet storas”, – guodėsi pašnekovė.
V.Eringytė įsigijo net tris kaklo įtvarus. Vienas, kaip pati sako, buvo paradinis, nes pats gražiausias.
Šio iš silikono pagaminto įtvaro gydytoja negalėjo ilgai nešioti, nes jis buvo per mažas ir ji imdavo dusti.
Kitas įtvaras buvo plastikinis, o trečias pagamintas iš porolono.
Po avarijos pasveikusi gydytoja nesiruošia mokytis vairuoti, nes tai draudžia jos motina, garsi onkologė profesorė Elena Eringienė.
„Mama nuogąstauja, kad po naktinių budėjimų ligoninėje nėra protinga sėsti prie vairo, o aš jos visada klausau”, – prisipažino medikė.
Tik Vaivos seseriai motina buvo nuolaidesnė, todėl ji išmoko vairuoti.
Visą gyvenimą su antsvoriu kovojusi medikė pagaliau nusiramino, ji netgi jaučiasi laiminga, kad yra stora.
Jaunystėje Vaiva krimtosi, kad yra kitokia nei bendraamžės, kad parduotuvėje neranda tinkamų drabužių.
Taip pat nebuvo daug gerbėjų, kurie rėžtų sparną apie apkūnią gydytoją.
„Jaunystėje storumas – labai bjaurus dalykas”, – prisimindama studijų metus atvirai kalbėjo V.Eringytė.
Gerbėjai Vaivos šalindavosi gal dar ir dėl to, kad ji niekada neieškojo žodžio kišenėje, mėgdavo pasišaipyti ir iš savęs, ir iš kitų.
„Turėjo praeiti nemažai laiko, kol susitaikiau su mintimi, kad niekada nebūsiu kitokia, kol pamilau save.
Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad esu laiminga, nebelaukdama, kol atjos princas ant balto žirgo. Kiekvienas kilogramas yra mano ir niekam jo neatiduočiau”, – juokavo vilnietė gydytoja.
O kiek iš tikrųjų sveria V.Eringytė? Tai – paslaptis, kurios gydytoja nepanoro atskleisti.
„Bijau, kad susipainiosiu, nes sunkiai įsimenu skaičius”, – išsisukinėjo vilnietė.
Lieknėjimo virusui atsispyrė ir žinoma humoristė V.Mičiulienė. Ji pamilo save tokią, kokia yra, ir nė už ką nesutiktų lankyti sporto klubo, nes nemėgsta fizinio darbo ir žliaugiančio prakaito.
Violeta nepritartų ir griežtoms dietoms, kai per dieną leidžiama suvalgyti vos saujelę kruopų. Tai, pasak moters, savęs žalojimas.
Subačiaus (Kupiškio r.) kultūros namų vyriausioji režisierė, bendradarbiavusi su įvairiomis televizijos laidomis, nealpsta iš laimės, kai tenka dirbti fizinius darbus, pavyzdžiui, užsiimti daržininkyste.
Humoristė anksčiau turėjo daržą, šiltnamį, sodą, bet suprato – tai skirta ne jai.
Diena, kai tekdavo išsiruošti į daržą, V.Mičiulienei būdavo viena liūdniausių – kaip nuosprendis žmogui, kuris turi iš anksto pasirūpinti, ką valgys per Paskutinę vakarienę.
Geras apetitas moterį lydėjo nuo vaikystės.
Tuo nesiskundžia ir daugelis Violetos giminaičių.
Nuo vaikystės putlius žmones įpratusi matyti V.Mičiulienė įsitikinusi, kad tokios figūros žmonės yra atlapaširdžiai ir nepikti.
Humoristė norėtų ir toliau gyventi be svarstyklių ir įkyrių minčių apie storumą.
Tik tuomet, kai per keletą metų priaugo daugiau nei 30 kilogramų, ji susiruošė pas gydytoją.
„Cukraligė, sutrikusi skydliaukės veikla, dėl kurios nevaldomai didėja svoris, būtina operacija”, – tokie išgirsti žodžiai iš gydytojos lūpų privertė renginių vedėją ir komikę rimtai susimąstyti. Ji suprato, kad atėjo metas save stabdyti.
Gydytojai patarė V.Mičiulienei mažinti svorį, todėl kurį laiką į renginius ji vykdavo su maisto krepšeliais.
Aukštaitės organizmas turėjo priprasti prie griežto mitybos režimo, tiksliai žinoti, kada gaus maisto, o kada galės ilsėtis.
„Nereikia idealizuoti kovos su antsvoriu.
Norėdamas greitai sulieknėti žmogus alina ir prievartauja save. Iš to nieko gera nebūna – tai žinau iš savo patirties”, – atsiduso pašnekovė.
Šiuo metu ji dalyvauja projekte, kurio tikslas – išmokyti moksleivius kovoti su patyčiomis, atsispirti joms.
V.Mičiulienė siekia įskiepyti požiūrį, kad pirmiausia būtina pamilti save.
Žmogus negali būti smerkiamas ar niekinamas už storumą, jis turi būti vertinamas pagal poelgius.
Susitikimuose su paaugliais ir jų tėvais V.Mičiulienė išgirsta ir atvirų išpažinčių, kurios ją sukrečia.
„Man baisiausia, kai trylikamečiai paaugliai, ypač berniukai, išjuokti bendraamžių dėl storumo, nustoja valgyti ir suserga psichikos ligomis – anoreksija ar bulimija.
Taip jie žaloja ne tik savo kūną, bet ir sielą”, – apgailestavo V.Mičiulienė.
Didelis svoris nekliudo, kol tai netrikdo sveikatos.
Tuo tvirtai tiki pramogų verslo atstovas V.Cololo. Jis niekada nesiskundžia nei prislėgta nuotaika, nei papildomais kilogramais.
Vitalijus neslepia ir savo kūno svorio. Atvirkščiai – į svarstyklių padalą šią vasarą žvilgčioja vis dažniau.
Šuolis parašiutu – tokiam eksperimentui šį rudenį ruošiasi vyras, šiuo metu sveriantis 116 kilogramų.
Jeigu atsitiktų taip, kad priaugtų dar bent 5 kilogramus, šį sumanymą tektų atidėti vėlesniam laikui.
120 kilogramų – riba, kurią peržengęs storulis gali nebeišvysti padangių grožio.
Tiek sveriančio žmogaus prie parašiuto neprileistų nė vienas instruktorius. Pernelyg didelė rizika.
Tai – ne vienintelė Vitalijaus užgaida, noras pajusti adrenalino kutenimą. Ir papildomi kilogramai vyrui niekada nebuvo kliūtis.
Kadaise sverdamas 148 kilogramus jis drąsiai nardė, leidosi su akvalangu į 19 metrų gylį.
Antsvoris V.Cololo – ne kliūtis išbandyti jėgas.
Patogiai sėdėti ant sofos ir žiūrėti televizorių jam – pernelyg nuobodu.
„Aš tiktai tada būnu nelaimingas, kai nieko neveikiu.
Man nesvarbu, kiek kilogramų sveriu, man judėjimas būtinas kaip vanduo”, – prisipažino Vitalijus, niekada nesigėdijęs savo didelio kūno.
V.Cololo nuomone, kiekvienas žmogus turi daug energijos, tačiau ne visi moka ją tinkamai išlieti.
Šią vasarą vyras turėjo daug darbo ir nelankė treniruočių, todėl jaučiasi šiek tiek apsileidęs.
Tačiau nusivylęs ir pralaimėjęs dvikovą su kilogramais jis jaustųsi nebent tada, jeigu mažinant svorį jam prireiktų chirurgų pagalbos.
Mat ant skrandžio uždėtas žiedas – svetimkūnis, kurį žmogus privalo nešioti visą gyvenimą.
„Tačiau ne žiedas žmogų padaro judrų, vikrų, liesą ir sveiką, o jis pats, išmokęs pažaboti savo apetitą ir alkį”, – įsitikinęs V.Cololo.
Jo manymu, didžiausia stambių žmonių problema, kad jie nesugeba kontroliuoti savo veiksmų ir minčių. Galvojimas apie kilogramus gali išvesti iš proto.
„Sugebėk nesisieloti dėl figūros – tada galėsi mėgautis gyvenimo malonumais”, – laimės formulę išvedė televizijos laidų vedėjas V.Cololo.
Net ir sirgdamas mėgavosi malonumais
Dainininkas ir atlikėjas Alvydas Lukoševičius-Obuolys niekada nesivaržė savo storumo, netgi sugebėdavo juo tinkamai pasinaudoti.
„Gero žmogaus turi būti daug”, – mėgdavo sakyti lietuvių muzikos atlikėjas, kulinaras, Vilniaus restorano „Obuolio respublika” savininkas, kuris mirė 2008-ųjų birželį būdamas 52 metų.
Atviras žvilgsnis, plati šypsena, šmaikštus liežuvis, spinduliuojanti nuotaika padėdavo jam prisidurti pajamų iš reklamos.
Tik nedaugelis draugų žinojo, kad didesnę dalį dienos A.Lukoševičius dėl lėtinių ligų vis dažniau praleisdavo lovoje. Daugiau nei 20 metų cukriniu diabetu sirgęs A.Lukoševičius vengdavo kalbų apie ligas, nesiskųsdavo prasta savijauta dėl podagros, sąnarių, širdies ir kraujagyslių problemų.
140 kilogramų sveriantis vilnietis galėdavo nueiti tik nuo lovos iki vonios kambario ar tualeto.
Kartais dainininkas truputį pasivaikščiodavo po kiemą su šunimi, bet prašydavo žmonos užrišti jam batų raištelius – jis nebegalėdavo pasilenkti. Tačiau ir tuomet juokaudavo.
„Storas tapau prasidėjęs su moterimis. Nevalgiau jų, bet laižiau ir bučiavau. Medumi tepdavau ir laižydavau. Prisilaižiau”, – kalbėjo humoro jausmo nestokojęs A.Lukoševičius, kuris net ir sirgdamas mokėjo mėgautis gyvenimo malonumais ir savo aistra uždegdavo kitus.