Žvelgiant iš evoliucijos teorijos pusės, mes turėtumėme patirti tokias emocijas tik tų žmonių atžvilgiu, kurie padėtų perduoti mūsų genus palikuonims. Tačiau pasiaukojanti meilė neretai atsiranda ir tų žmonių atžvilgiu, su kuriuo žmogus neturi jokių ryšių. Kodėl?
Norėdamas tai išsiaiškinti mokslininkas pakvietė dalyvauti tyrime žmones, patyrusius stiprią pasiaukojančią meilę - mažai apmokamas slaugytojas ir socialinius darbuotojus, kurie rūpinasi sergančiais žmonėmis ar patyrusius sunkumų.
M.Beauregard’as paprašė jų prisiminti pasiaukojančios meilės jausmą ir fiksuoti ją pasąmonėje, kai buvo atliekama jų smegenų analizė tomografu. Iš septynių smegenų sričių, kurios tuo metu stipriai suaktyvėjo, trys buvo analogiškos romantiškai meilei. Likusios skyrėsi tuo, kad priklausė kitam meilės tipui.
Mokslininko atradimas parodė, kad kai kurios iš tų suatyvėjusių smegenų sričių, atsiradus pasiaukojančiai meilei, didelį vaidmenį suvaidino ir dopamino hormonas, taip pat aktyviai stimuliavęs malonumų centrus smegenyse. Mat šis hormonas tiesiogiai susijęs su apdovanojimo jausmu ir net euforija.