Kendo trenerė R.Strazdienė: „Moterys išsigąsta savęs, kai pamato, kokios jos gali būti stiprios“

„Kendo reikia nugalėti save – susitvardyti, išlaukti ir tada pasiekti savo tikslą, tačiau ne besaikiu kapojimusi“, - pasakoja R.Strazdienė. Dažnai pergalė kendo kovose būna psichologinė: kas tvirčiau atstovės savo poziciją. Apie kitas kendo subtilybes, moters galimybes ir per šį kovos meną atrastą japonišką arbatą kalbamės su kendo trenere R.Strazdiene.

- Kendo mane atrado, o ne aš jį. Neieškojau šito užsiėmimo, net nežinojau, kas tai yra, tiesiog atsitiktinai treneris – tada dar nebuvo treneris, tiesiog pažįstamas – pakvietė ateiti į treniruotę. Kvietė ilgai ir nuobodžiai, kol vieną dieną nusprendžiau ateiti, kad bent iš mandagumo pasižiūrėčiau, kas tai yra. Atėjau: man buvo labai gražu, įdomu ir estetiška. Taip ir pasilikau.

- Mūsų interneto svetainėje yra toks šūkis: „Kendo – tai gyvenimas gyvenime“. Kendo tapo labai didele ir svarbia mano gyvenimo dalimi. Gyvenimo būdu. Aš tik gailiuosi, kad to nebuvo daug anksčiau Lietuvoje. Turiu poreikį būti toje salėje.

Po dvikovų patiri didžiulę iškrovą – emocinę ir fizinę. Tampu rami, niekas nebeerzina. Kendo moko gebėjimo kontroliuoti save: kai reikia susitvardyti, kai reikia – nesitvardyti. Kovos principai – išlaukti vieno tinkamo momento, per kurį atliktum kažką lemiamo, o nesidraskyti be reikalo – galioja ir gyvenime.

- Reikėtų klausti kitų, bet gal atsirado drąsos priimti sprendimus, tvirčiau apsispręsti kažką daryti, tačiau negaliu pasakyti, ar čia tik kendo įtaka. Metai bėga, o žmonės keičiasi ar su kendo, ar be kendo, bet kendo gali būti vienas iš tų pokyčių veiksnių. Nori ar nenori, nesąmoningai kažkas tavo viduje keičiasi.

Tikroji šio užsiėmimo prigimtis – gyvybės ir mirties klausimas. Kas gali būti svarbiau už gyvybę ar mirtį? Turbūt nėra nieko svarbesnio. Šiuo matu galima viską išmatuoti – argi kažką daryti yra gyvybės ir mirties klausimas. Gal taip požiūris ir keičiasi.

- Atrodo, kad nieko ten sudėtingo. Iki trečio dano nesudėtinga, jeigu tuo užsiimi ir treniruojiesi, nors būna to ir nepasiekusių. Kai pamatai sąrašus, kad buvo žmonių, net ir pačių japonų, kurie šio lygio neapgynė, tai tik po to susimąstai, kad galėjau ir aš atsidurti tame sąraše, tačiau jokio paaiškinimo, kodėl taip įvyko, negausi. Su teisėjais niekas nesiginčija ir nesiaiškina.

Danų nesureikšminu, nes tai ne visada atspindi žmogaus realius gebėjimus, tiesiog labiau įpareigoja žmogų tinkamai elgtis su turimu titulu. Aišku, tai yra siekiamybė, bet anaiptol ne pagrindinis dalykas. Žmogus, neturintis nė vieno dano, gali kovoje nugalėti tą, kuris jau turi antrą, trečią ar ketvirtą. Aš nekalbu apie penktą, šeštą ar septintą, kurių atsitiktinai niekas nepelno. Jei žmogus jau taip toli nuėjo, tai reiškia, kad jis tikrai buvo to vertas, daug dirbo.

- Žmonės manęs dažnai klausia: „O kur tu tai panaudosi, kam tau to reikia?“. Aš ir nesiruošiu to niekur naudoti, nes esu visiškai tikra, kad net kovos meno mokęsis žmogus, užpultas iš pasalų su šaunamuoju ginklu, neapsigins – taip tik filmuose rodo. Sakoma, kad žmonės, kurie net ir nešiojasi ginklą rankinėje, juo nesugeba pasinaudoti, nes nesusivokia laiku, ką daryti. Kendo moko greitos reakcijos, tačiau kaip ten būtų, negaliu pasakyti. Ačiū Dievui, man dar taip niekada nebuvo nutikę.

Svarbiausia, ko moko kendo, tai stengtis pačiu gyvenimo būdu ir apskritai viskuo išvengti tokių situacijų, kad išvis reikėtų veltis į tokius dalykus. Gyventi taip, kad tau nereikėtų naktį tamsiais skersgatviais vaikščioti.

Mes ir su tėvais vienąkart kalbėjome, kad yra vaikų ar suaugusių, prie kurių kažkodėl niekas nekimba. Jie tiesiog gyvena: nei prie jų priekabiauja, nei iš jų tyčiojasi, o yra ir tokių, kuriems nuolat kas nors nutinka. Jie už ko nors užsikabina, kažkas juos užkabina, mokykloje prie jų lenda. Manau, kad gyvenime – ne tiktai kendo – reikia mokytis gyventi taip, kad nekibtų prie tavęs, kad tu būtum tvirtas viduje, kad pro tave praeitų ir nenorėtų kabintis. Tai yra vidiniai, nematomi dalykai, bet gali juos pajausti su kitu žmogumi susitikęs.

- Daug. Iš pradžių atrodo, kad lydi pradedančiojo sėkmė. Šį pradžios sėkmės etapą lydi kitas, kai viskas labai blogai, nesiseka. Aš pati galvoju, kad tik po kokių trejų metų pradėjau susivokti, kas čia vyksta ir kaip elgtis su tuo, ką aš turiu, perprasti kai kuriuos kendo niuansus ir šio kovos meno filosofijos esmę. Kai tik pradėjau užsiiminėti kendo, skaičiau knygą „Nesupančiotas protas“, tačiau joje nieko nesupratau. Tik prabėgus maždaug trejiems metams pradėjau suvokti knygos prasmę. Tam reikia laiko.

- Kai tik pradėjau lankytis treniruotes, mane dėl būsimos kovos apimdavo nerimas, baimė, kaip dabar bus, jausdavau pakilusį adrenaliną, bet šios emocijos egzistuoja tik prieš kovą. Kai jau kova prasidėjo, tada ji tiesiog vyksta – jausmams nebėra vietos. Esi toks tuščias, visiškai tuščias: nė viena tavo mintelė negali nukrypti kažkur į šalį, nes tu iškart pamatysi rezultatus tų savo besiblaškančių minčių. Kovodamas galvoji tik apie tai, kas vyksta tuo metu. Vėliau tos baimės, kaip būdavo pačioje pradžioje, nebėra, bet aišku, išlieka susikaupimas ir kylantis adrenalinas. Baimę pakeičia smalsumas, ką dabar galėsiu padaryti, kaip aš tai padarysiu, ar aš tai padarysiu, kokią taktiką pasirinksiu, kokią taktiką pasirinks mano priešininkas.

Dažnai net nežinai, su kuo kovosi, su kokio lygio žmogumi, nes danai nežymimi jokiais diržais. Tu, neturėdamas nė vieno dano, gali išbandyti save ir netgi laimėti, nugalėti – padaryti savo kirtį tam ketvirtam danui.

- Norint lankyti kendo nereika būti drąsiam. Ta nepamatuota drąsa dažnai kiša koją žmonėms ne tik kendo, bet ir apskritai gyvenime. Tie, kurie labai drąsūs, niekur dažniausiai ir neina. Gal kendo kaip tik skirtas žmogui nedrąsiam, kad jis taptų drąsesniu prieš save? Kendo ir renkiesi tam, kad sustiprintum savo asmenybę.

- Manau, kad tai vienas saugiausių kovos menų. Daugiausia, ką gali gauti, tai mėlynę. Ir tai dažniausiai iš mažiau patyrusių kolegų. O kuo žmogus labiau patyręs, tuo jis mažiau pataiko ten, kur nereikia pataikyti.

- Pradžioje turėjau labai daug jų, o paskui ne – kažkaip mažėja jų skaičius.

- Iaido yra užsiėmimai su plieniniu japonišku kardu, kuriuose labai svarbi judesių kontrolė, kai dirbi vienas, dirbi pats su savimi. Iaido keliamas savitvardos, savikontrolės tikslas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo gan paprasta, bet iš tikrųjų sudėtinga tiksliai atkartoti judesius. Tikslumas yra sunkiai pasiekiamas. Išvis japonų kultūroje reikia viską atkartoti tiksliai, improvizuoti čia nėra kur, svarbu laikytis taisyklių, normų, nusistovėjusių per daugybę šimtmečių.

- Tai nėra svarbu, užsiėmimų metu „nėra lyčių“. Dažnai užsidėjęs apsaugas, kaukes, jei nepažįsti tų žmonių, kartais ir neatskirsi su kuo stovi – su vyru ar su moterimi. Žinoma, jei nėra ryškių skiriamųjų ženklų.

Aišku, kai vyksta čempionatai, įvairiai būna – būna tik moterų, būna mišrūs, bet dažniausiai neišskiriama lytis.

- Man pačiai nekyla tokių problemų, kaip tai suderinti. Aš manau, kad kendo moteriškumą gali netgi sustiprinti ir parodyti tas moters savybes, kurių ji anksčiau net neįtarė turinti. Kendo stumteli moterį baigti dangstytis po šydu: „Ne, aš negaliu, esu labai švelni, aš esu labai moteriška.“ Yra vieta, kur tu gali parodyti ir tą savo kitą pusę, o mes ją visi tikrai turime. Moteriškas trapumas gali būti labai stiprus.

- Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje kendo nėra tas užsiėmimas, į kurį masiškai plūsta žmonės. Man tik gaila, kad kendo taip mažai moterų. Ateinančių, pabandančių moterų yra, bet liekančių – mažai. Dažnai būna, kad ateina moteris, kuri, atrodo, viską turi, ir galėtų lankyti kendo, net ir matosi, kad šis užsiėmimas jai tinka, tačiau nežinau, kodėl, bet jos išeina. Pabūna pabūna kažkiek laiko, o po to žiūriu – jau nebėra. Kartais galvoju, kad gal moterys išsigąsta pačios savęs: „Ne ne, čia ne aš – aš ne tokia.“ Kodėl gi ne?

Ir mergaičių nedaug – tik keletas. Aš labai jomis džiaugiuosi. Mergaitės atlieka tą patį, ką ir berniukai. Jos stropios, labai įsiklausančios, darančios taip, kaip iš jų prašoma ir reikalaujama, jos atkaklios, nors atrodo tokios mažutės ir smulkutės. Ir mergaitės, ir moters išvaizda dažnai apgaulinga. Kartais gali atrodyti: „Kokia maža trapi mergytė, ką ji ten padarys?“, o ji gali neįtikėtinai daug.

Mane tuo ir žavi kendo, kad tos mergaitės ar moterys ateina tokios smulkutės, palyginus su vyrais, ir kartais pamatai, kiek daug jos turi tos vidinės stiprybės, niekur neišreikštos, kurią jos galėtų parodyti, tačiau dažnai jos išsigąsta pačios savęs, kokios gali būti stiprios.

- Manau, kad taip. Išsigąsta ne tik jos, kad yra tokios stiprios, bet ir tie kiti žmonės, kurie yra šalia jų. Žmonės bijo pokyčių, bijo išeiti iš savo saugios zonos, net joje vaikšto ant stiklo šukių.

- Aišku, iš pradžių buvo visokių minčių, ką aš čia darau, kam man to reikia, ypač tada, kai pradėjo nesisekti, o trenerio reikalavimai vis kilo. Mane drąsino ta mintis, kad aš, kai atėjau į pirmą treniruotę, pamačiau daug jau vieną ar du mėnesius besitreniruojančių žmonių. Man atrodė, kad jie labai daug pasiekę, toli pažengę, o aš tokia žalia. Užsispyriau užsibrėždama sau tikslą: „Jei jūs taip galit, galiu ir aš!“ Jeigu ne ši mintis, gal kažkada ir būčiau metusi.

- Man išvis tas žodis „trenerė“ nepatinka, nors ir suprantu, kad nėra kito atitikmens, vis tik aš labiau norėčiau būti trenerio padėjėja vadinama. Kad taptum tikru kendo treneriu ar instruktoriumi, reikia daug metų tai daryti, o Lietuvoje nėra daug žmonių, besitreniruojančių kendo ilgą laiką.

Taip, aš tapau trenere, bet puikiai suprantu, kad man pačiai reikia įgyti daug daugiau patirties. Aš daugiausia dirbu su vaikais, su suaugusiais – retai, kai reikia pavaduoti trenerį.

Vieniems mano auklėtiniams sekasi labai gerai, kitiems sunkiau, o treti išvis neužsilieka – išeina. Tai normalu, nes žmonės ieško savo kelio. Dažnai tėvai nerimauja, kad jų vaikas nenori lankyti kendo. Jei nenori, tai ir nebūtina jam čia eiti, yra daugybė kitų sričių, kur jis gali atrasti save.

- Praverčia vaikų amžiaus tarpsnių ir tam tikrų subtilybių juose supratimas: ką jie gali, ko iš jų tikėtis, ko nereikalauti. Manau svarbiausia įžvelgti kitame daugiau, nei jis mato pats savyje, ir elgtis taip, kad pats žmogus tuo pagaliau patikėtų.

- Žodžiu „hiperaktyvumas“ lengvai švaistomasi. Tai jau yra diagnozė. Dažnai tėvai atveda vaikus ir sako: „Mano vaikas hiperaktyvus“, tačiau nieko panašaus. Jis yra sveikas vaikas, tiesiog kur jam bėgioti? Mokykloje bėgioti negalima, darželyje negalima, namuose negalima, ką jam daryti? Kendo moko visus vaikus laisvės reikštis ir susikoncentravimo dirbti. Yra laikas žaisti, yra laikas vėl susikoncentruoti ir dirbti. Aišku, hiperaktyviems vaikams sunkiau susikaupti ir jie to mokosi treniruotėse. Labai mažais žingsneliais, tačiau išmoksta.

- Nelabai skiriasi, tik tiek, kad suaugusiųjų treniruotėse daugiau dirbama su apsaugomis, o vaikų treniruotėse – mažiau. Vaikas negali tik atėjęs į treniruotes iškart dėtis apsaugų, turi pasitreniruoti, kad galėtų dėvėti apsaugas ir su jomis ruoštis kovai. Mažiausiai metus laiko vaikas turi dirbti, kad turėtų teisę jas dėtis ir bandyti treniruotis su jomis.

- Per kendo. Į Lietuvą atvažiavo japonai, tarp jų buvo ir dabartinė, tada dar tik būsima mano arbatos mokytoja Yamada Sensei. Iki jos Lietuvoje arbatos ceremonijos ritualo nebuvau gyvai mačiusi. Arbatos gėrimo ceremonija kaip ir kendo man buvo labai graži – manau, kad daug dalykų gyvenime sprendžiu pagal tai, ar man gražu, ar ne.

Yamada Sensei gyveno pas mane namuose, tarp mūsų užsimezgė ryšys, tada ar aš galėčiau atvažiuoti pas ją mokytis arbatos ceremonijos. Nėra taip, kad jie – japonai – priimtų mokytis kiekvieną, tiksliau, nepriima išvis baltųjų užsieniečių. Mokytoja pasakė, kad jai reikia pagalvoti.. Po mėnesio gavau laišką, kad galiu pas ją atvykti – ji priims mane mokytis. Taip prie kendo kelio dar ir arbatos kelias prisidėjo.

- Tai reiškia: sėdėk, stebėk, kartok tai, ką aš darau, ir mokykis. Mokaisi tiesiogiai, gyvai. Nedaug kalbų, tiesiog žiūri žiūri ir kartoji.

- Viskuo. Tai labai estetiškas renginys – gražus ir dvelkiantis ramybe. Tai primena meditaciją. Nors kartais žmonės man sako, kad jiems pritrūktų kantrybės, bet tai ir teikia šiam ritualui grožio, nes viskas vyksta ramybėje, meditacijoje, tyloje. Procesas sudėtingas tam, kuris daro, bet čia kaip ir visur, kaip ir kendo: kai jau išmoksti tuos judesius taip, kad jau nebereikia galvoti, ką toliau daryti, tada ir pajauti pasitenkinimą tuo, ką darai. Aišku, ir pati arbata yra labai ypatinga, nepaprasta.

- Darau, kai yra proga, kai žmonės nori, kai kažkas paprašo. Tai labiau yra toks širdžiai mielas užsiėmimas. Sau pasidarau dažnai, o kai atsiranda kas nors, kas nori, kad padaryčiau, tai visada labai smagu ir su kitais pasidalinti.

- Taip, visiškai teisingai.