Ramiai išklausiusi jo prisipažinimą, ji nebeištarė nė žodžio. Atsistojo,
nė akimirksniu nežvilgtelėjusi jo pusėn, pasiėmė rankinę ir aukštai
iškelta galva, nepraliejusi nė ašarėlės, visiems laikams paliko
vyrą, pasaulį, kuriame praleido daugelį metų.
Skamba neįtikėtinai, tiesa? Tokių scenų esama kino filmuose, romanuose,
scenoje, bet ne normaliame gyvenime. Juk nėra nieko sunkiau kaip
atsakyti į klausimą: pasilikti ar išeiti?
Šiuo atveju nėra jokio patentuoto recepto, jokių taisyklių, įstatyminių
normų. Nėra nei principinio motyvo išeiti, nei principinio motyvo
pasilikti.
Net vaikai - daugeliui rimčiausia, jei ne svarbiausia priežastis
pasilikti - gali būti dingstis nutraukti santykius ir išeiti. Juk
kartais kur kas geriau pasinerti su jais į naują ramų gyvenimą.
„Išeiti ar pasilikti?“ - nebylus klausimas. Ir keliamas jis dažniausiai
tik kartą. Atomazga visada tampa viena ar kita situacija. Tai gali būti
nešvankus įžeidimas ar užgauli pastaba, šiurkšti elgsena, aikštėn
iškilęs melas ar įniršio priepuolis, kurį įžiebia didesnis nei paprastai
alkoholio kiekis.
Šiuo atveju daugelis moterų reaguoja feministiniu refleksu: „Negaliu
taikstytis su tuo. Antraip negerbsiu savęs“. Iš tikrųjų, šis refleksas,
šis sudvasintas emancipacijos signalas yra labai naudingas. Jis apsaugo
silpnosios lyties atstoves nuo „kapituliacijos“, nusižeminimo, už kurių
slypi baimė likti vienai.
Daugelio moterų darbas taip stipriai įpintas į socialinį tinklą,
kad jos neturėtų baimintis staiga likti be vyro. Į klausimą „Išeiti ar
pasilikti?“ ypač negailestingai atsako tos, į kurias moteris kreipiasi
patarimo.
Jei moteris prisipažįsta draugei apie vyro neištikimybę, pastarosios
atsakymas aiškus: „Palik jį. Ir tuoj pat. Jokiu būdu negali pasilikti.
Juk to tau nereikia“.
Bet gali būti ir taip, kad ši draugė nežino visų aplinkybių. Juk
partnerystės „virtuvę“ žino tik tie, kuriuos tai liečia. Jis bjauriai
iškoneveikė ją, o pastarosios motina sužinojusi apie tai, negali leisti,
kad jos duktė kentėtų nuo žento. Jis esą kaip visada snūduriavo prie
televizoriaus. Bet būtent tą vakarą ji nusprendė pakalbėti apie jų
santykius. Ir tada jis paleido vulgarių užgaulių pastabų, kurių ji
niekada nebeužmirš. Ar tai priežastis išeiti?
Į šį klausimą atsakyti teigiamai nėra paprasta. Tarkim, jis turėjo
kitą, bet meilės romanas jau pasibaigė. Bet jai tenka užmerkti akis į
sutuoktinio melą ir kentėti iki žaizda užgis. Ar tai priežastis palikti
jį?
Į užgaulias pastabas moteris gali atsakyti storžievišku: „Užsičiaupk,
pasieškok kitos“. Tokia būna pirma jos reakcija. Bet moteris žino, kad
ji jau senai laikosi seksualinės susilaikymo politikos ir dažniausiai
pati kvailiausiais atsikalbinėjimais purtosi meilės žaidimų.
Ji nepagiria jo, niekada nesako, kad jai patinka tai, ką jis daro.
Vakarais vyrą pasitinka ne švelniu bučiniu, bet priekaištais. Jis
prisiekinėja, kad vis dar myli ją, apgailestauja taip pasielgęs,
tvirtina, kad šis meilės romanas buvo pirmasis ir liks paskutiniuoju.
Ir ši situacija negali tapti priežastimi išeiti. Juk tai, kas įvyko,
nebėra taip svarbu. Svarbiausia, kas bus ateityje.
Jis turi kitą. Negana to, nesigina, o priduria: „Man reikia to. Žinoma,
nevesiu jos, bet lovoje man reikia naujų įspūdžių, permainų. Susitaikysi
arba nekreipsi į tai dėmesio“.
Ar tai priežastis išeiti? Juk abi minėtos situacijos parodo tai, kas
nuodija partnerystę. Dėmesio stygius, dar daugiau - nepagarba ir
panieka kitam. Bet ji pasireiškia nebūtinai taip drastiškai.
Daug dažniau tai būna ne dramatiškos situacijos, ne apgavystė, mušimas
ar užgaulios įžeidžiančios pastabos. Kur kas skausmingesnės yra
nematomos kančios, kurios kaupiasi viduje ir sprogsta įsižiebus
mažiausiai kibirkščiai. Ir tada virš pelėsiais pasidengusios
partnerystės iškyla lemiamas: „Išeiti ar pasilikti?“
Ugnis įsiliepsnoja ne dėl tragedijų, kurių knibžda kino juostos, bet dėl
neapsakomos monotonijos, abejingumo. Jokio ginčo, bet taip pat jokių
pokalbių, dėmesio ir nė mažiausio švelnumo. Atrodo, kad jis nebesidomi
ja, problemomis jos darbe, rūpesčiais dėl sergančios motinos ar
stresinėmis situacijomis, kurios susijusios su vaikų auklėjimu.
Jis beveik nepastebi jos, nei jos pastangų dėl naujos plaukų spalvos ir
šukuosenos. Ji jau priprato, kad Kalėdoms dovanų gauna čekį arba
kvepalus, kurie nepatinka ir kurie buvo įsigyti likus kelioms
minutėms iki kosmetikos parduotuvės uždarymo švenčių dienoms.
Negana to, jis pamiršta jos gimtadienius ir viskas išsiveržia
į paviršių. Ar tai priežastis išeiti?
Didelį ir skausmingą žingsnį - išeiti yra prasmė žengti tada, kai
gyvenimas po vienu stogu susargdina. Tiesiogine šio žodžio prasme. Mes
negalime neįvertinti to, kokia svarbi mūsų sveikatai yra partnerystė.
Nauji tyrimai įrodė, kad du žmonės, kurių santuokinis gyvenimas nėra
laimingas, bet tik harmoningas, dvasiniu ir fiziniu požiūriais
sveikesni už tuos, kurie gyvena vieni. Lemiamas sprendimas - gyvenimo
ir gyvybingumo esmė.
„Žmogus yra gimęs jautriu ir švelniu. Po mirties tampa sustingusiu ir
sugrubusiu. Žolė ir medžiai - lankstūs ir švelnūs, nes jie mato
pasaulio šviesą. Kai miršta, tampa sausi ir išdžiūna. Negailestingumas
ir sustingumas yra tolygūs mirčiai. Švelnumas ir lankstumas - tolygūs
gyvenimui“, - teigė vienas išminčius.
Tas pats pasakytina ir apie partnerystę. Jei viskas sustingę, jei abi
pusės tapo kietaširdėmis, gal būt nebenori nieko keisti, - tokiu atveju
pribrendo laikas ištarti „Sudie“.
Jei abi pusės nieko nebeįstengia tik užsispyrusiai laikytis savo
požiūrio, partnerystė mirusi. Šiuo atveju nesvarbu, kas teisus.
Bereikia priimti domėn diagnozę: partnerių santykiai nutrūko. Tokiu
atveju kasdien taikstytis su tuo, kainuoja jėgų, nervų ir galiausiai
atima gyvenimo džiaugsmą. Ir visgi reikia pamėginti rasti sprendimą.
Paprasčiausiai pasikeisti vaidmenimis, pasinerti į vienas kito situaciją
taip, tarsi apsirengtumėt svetimo drabužiais. Tik tokiu atveju gali
atsiverti akys ir ryškėti partnerio požiūris. Galima pridurti banalų,
bet teisingą pasakymą: priežasčių ieškokime savyje.
Jei vienas sutuoktinių atvirai prisipažįsta, kad įsimylėjęs iki ausų ir
nori išeiti. Būtų gerai, jei mintyse jis pamėgintų susukti trumputį
filmą apie savo gyvenimą ateityje. Nauja rožinė spindinti alternatyva su
išsvajotu žmogumi - kaip tai atrodys po 10 metų? Ar naujoji meilė
atsilaikys prieš laiko audras? Ir kaip ilgai?
Tam, kuris išeina susižavėjęs gaiviu laisvės dvelksmu, laimės jausmas
išblėsta labai greitai. Juk partnerystė - tai įsipareigojimai, susiję
su pasirinkimo galimybių apribojimais kasdieniniame gyvenime. Meilę
reikia suvokti kaip tam tikrus suvaržymus.
Pasilikti - nereiškia būti silpna. Priešingai: dažnai tai rodo
silpnosios lyties stiprybę.
Išeiti ar pasilikti? Kaip nusprendžia moterys, apie tai byloja
apklausos duomenų rezultatai.
83 procentai gražiosios lyties atstovių mano, kad dėmesio stoka -
svarbiausias partnerystės žudikas. Jos išsiskirtų, nes partneris
negerbia jų.
82 procentai moterų mano, kad skyrybos yra paprasčiausias sprendimo
būdas. Pasilikti ir spręsti problemas - stiprybės požymis.
66 procentų silpnosios lyties atstovių nuomone, skyrybos kartais yra
vienintelė galimybė išsaugoti pagarbą sau, net jei partneris dar myli.
36 procentai moterų tuoj pat paliktų partnerį, jei šis apgaudinėja.
13 procentų padėtų tašką tuo atveju, jei seksualiniai interesai išblėstų
ir meilės žaidimai nebetenkintų.
˙