Livorno miesto kunigas nusprendė, kad vėlavimas – bjaurus visuomenės įprotis, ir paskelbė jam kovą.
Tiesa, kova prasidėjo gana netikėtomis aplinkybėmis – bažnyčioje tuoktuvių ceremonijos metu. Santuokos sakramento apeigos Toskanos regiono uostamiesčio bažnyčioje turėjo prasidėti lygiai vienuoliktą valandą.
Išmušus vienuoliktai paaiškėjo, kad bažnyčioje yra tik viena poros pusė – jaunikis. „Kur nuotaka?” – pasiteiravo kunigas. Nuotaka vėluoja.
Tėvu Nike jaunimo pramintas populiarus Livorno dvasininkas Maurizio De Santis gūžtelėjo pečiais ir pasiūlė susirinkusiems laukti. Praėjo dešimt minučių, ketvirtis valandos.
Vaikai pradėjo nuobodžiauti, kai kas ėmė žiovauti. Nuotakos vis nėra.
Praėjo dar penkios minutės. Tada nutaisęs griežtą veidą kunigas pakvietė jaunąjį užimti vietą prieš altorių ir davė ženklą vargonininkui. Santuokos apeigos prasidėjo. Be nuotakos.
Apstulbęs jaunikis ir vestuvių svita iš pradžių nesuprato, kas vyksta. Bet tėvas Nike ryžtingai tęsė tuoktuvių ceremoniją. Sielvarto apimtas jaunasis prie altoriaus klūpėjo vienas.
Tąkart Livorne viskas baigėsi laimingai. Į bažnyčią galiausiai įlėkė sukaitusi jaunoji.
Ji atsiklaupė greta jaunojo ir spėjo ištarti priesaiką, užmauti jam žiedą, pasibučiuoti ir išklausyti Mendelssohno maršo.
Vėliau pamokslo metu kunigas priminė nedrausmingai porai, kad punktualumas yra dora. O vėlavimas, suprantama, – nuodėmė.
„Rojus laukti negali, mišios ir Santuokos sakramentas – taip pat”, – pareiškė kunigas. Kalbama, kad po šio įvykio Livorne šis tas pasikeitė. Dabar jaunavedžių poros į tuoktuvių ceremoniją pas tėvą Nike atvyksta gerokai anksčiau nei sutarta.