Dainininkė Aistė Smilgevičiūtė visa širdimi atsidavusi savo profesijai. Jei ne kas keleri metai užgriūvantys motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai, vargu ar ji rastų laiko ilgesnėms atostogoms.
Nedaug yra scenos įžymybių, kurios sėkmingai derina muzikinę veiklą ir šeimą, nieko dėl to per daug neaukodamos.
Vilnietė atlikėja Aistė savo gyvenimu puikiai liudija, kad įmanoma būti žinomai, atrodyti jaunatviškai ir žaviai net pagimdžius kelis vaikus, neprarasti kūrybinio įkvėpimo, būti mylimai vyro, su kuriuo daugiau kaip dešimtmetį tenka būti ne tik šeimoje, bet ir scenoje.
A.Smilgevičiūtė su grupe „Skylė” rugsėjo pabaigoje surengė paskutinį šiais metais koncertą ir ramia širdimi išėjo kūrybinių atostogų. Muzikinė pauzė reikalinga susitelkti ties gyvenimo pokyčiais.
Aistės ir Roko šeimoje jau auga du sūnūs – dešimtmetis Rapolas ir šešiametis Ugnius.
Nedidelio ūgio, smulkutė atlikėja saulės nutviekstą spalio rytmetį pravėrė kavinės duris ir kartu atsinešė minkštą rudeninių lapų kvapą, ramybę ir švytėjimą akyse, kokį tik motinystė gali suteikti.
Atsiprašiusi už pavėlavimą pusiau juokais pasiteisino, kad nėštumas išderino jos biologinį laikrodį. Švelniais judesiais apgaubė savo platų juosmenį minkštu šaliu ir atsisėdo priešais.
„Pagaliau atostogos, – šyptelėjo A.Smilgevičiūtė. – Jaučiu poreikį pabūti su savo mintimis ir manyje augančia gyvybe.
Noriu susitelkti prieš svarbų gyvenimo įvykį. Mano gyvenimo ritmas natūraliai sulėtėjo ir tarsi prisiderino prie melancholiškai rudenėjančios gamtos.”
Aistė šypsojosi, bet jaučiau, kad ji sutrikusi. Uždaroko būdo menininkė nelinkusi lengvai atsiverti. Jos esybė geriausiai atsiskleidžia scenoje ir šeimoje, artimųjų rate.
Atlikėja neserga žvaigždžių liga, ji santūri, išoriškai labiau panaši į valiūkišką merginą nei į solidžią scenos liūtę, publiką kerinčią galingu plataus diapazono balsu.
Lietuvos muzikos padangėje A.Smilgevičiūtė – viena įdomiausių ir žaviausių vokalisčių.
Dainininkė nebijo epizodinių pauzių gyvenime. Ji įsitikinusi, kad nėštumas ir gimdymas – laikinas stabdys koncertinėje veikloje, nes jei viską tinkamai sudėlioji, šeima neužveria durų karjerai.
„Visi gyvenimo potyriai – tai vertingas lobis, kurį reikia atsakingai saugoti”, – kalbėjo Aistė.
A.Smilgevičiūtės gyvenime tai – trečioji pauzė.
Visi nėštumai buvo lengvi, todėl Aistė nuo scenos nulipdavo likus mėnesiui ar dviem iki gimdymo – nesidrovėjo koncertuoti su apvaliu pilvu, nesureikšmino tuomečio savo nejudrumo ir niekada nemanė, kad dainavimas gali pakenkti kūdikiui.
Vos spėjusi atgauti jėgas po gimdymo ji vėl įsiliedavo į grupės „Skylė” veiklą.
Vestuves R.Radzevičius ir A.Smilgevičiūtė atšoko prieš trylika metų.
Su būsimuoju vyru Aistė susipažino Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Istorijos fakulteto studentas rengėsi lotynų kalbos įskaitai, tačiau mokslai nelindo į galvą. Jis bibliotekoje vartė knygas ir beviltiškai bandė mokytis.
Vienas bičiulis Roką supažindino su tuo metu į biblioteką atėjusia pirmakurse klasikinės filologijos studente Aiste. Ši nusiminusiam istorikui padėjo iš lotynų kalbos išversti tekstą.
Dėkingas Rokas žavią merginą pakvietė į kavinę arbatos. Ir buvo labai nustebęs, kai Aistė nuoširdžiai prisipažino, jog per vienerius studijų metus Vilniuje ją pirmąkart vaikinas pakvietė į kavinę.
Kurį laiką biblioteka tapo jų susitikimų vieta – studentai kalbėdavosi apie muziką, Aistė padėdavo Rokui versti tekstus iš lotynų kalbos.
Draugystė darėsi vis artimesnė. Po poros metų Aistė ir Rokas atšoko kuklias vestuves. Kitą dieną po ceremonijos jaunavedžiai su svita išsirengė į mišką grybauti – rinko žaliuokes.
Buvo vos porą mėnesių susituokę, kai paklausti apie atžalas R.Radzevičius ir A.Smilgevičiūtė išpranašavo: „Būsime daugiavaikė šeima. Turėsime bent tris vaikus.”
Kaip pasakė, taip ir padarė. Dėl šeiminio krūvio sutuoktiniai nesiskundžia. Auklių sūnums niekada nesamdė. Kai prireikdavo pasprukti iš namų, Aistė ir Rokas prašydavo draugų pagalbos, daug yra padėjęs R.Radzevičiaus tėvas.
A.Smilgevičiūtė džiaugiasi, kad didysis tupinėjimo aplink mažus vaikus vargas jau praeityje, sūnūs ūgtelėję.
A.Smilgevičiūtė netiki prietarais, kad iki kūdikio gimimo negalima kaupti kraitelio. Ji su vyru pasirengė naujos gyvybės atėjimui, supirko būtiniausius daiktus.
Vyresnieji sūnūs pirmuosius gyvenimo metus miegojo Roko tėvo darytoje medinėje, iš vytelių pintoje lovelėje. Aistė mano, kad trečiasis vaikas irgi ten įsitaisys, tik lovą reikės paremontuoti.
– Kaip „Skylės” muzikantai išlydėjo jus motinystės atostogų? Ar daug linkėjimų sulaukėte? Ar nepajutote tylių priekaištų, kad dėl nėštumo bus stabdoma grupės koncertinė veikla?
– Išskirtinių linkėjimų nebuvo. Mes nuolat vieni kitiems linkime gero, visada po pavykusio koncerto šiltai apsikabiname.
Laikomės ritualų. Grupės muzikantai prieš eidami į sceną sustoja ratu ir susikabina už rankų. Kartais vieni kitų paprašo suteikti energijos. Tada visi giliai tris kartus įkvepia ir eina į sceną.
Manau, kad visiems grupės nariams laikina pauzė bus į gera, nes iki tol turėjome intensyvų koncertinį grafiką, gyvenimas virte virė. Dabar visi turės progą pailsėti, pamąstyti, sukurti ką nors nauja.
Šiandien sunku prognozuoti, kiek laiko atostogausiu. Geriausiu atveju noriu per pavasario lygiadienį bent viename koncerte pasirodyti. Vaikui bus pusmetis, jau įmanoma derinti dainavimą ir šeimą.
– Beveik iškart po vestuvių kalbėjote apie norą turėti gausią šeimą. Savo ateitį išpranašavote lyg aiškiaregiai.
– To labiau norėjo mano vyras Rokas. Aš niekada nesvarsčiau, kiek vaikų turėsiu. Viską sudėliojo likimas.
– Nedaug pažįstu sutuoktinių porų, kurios sėkmingai koncertuotų vienoje scenoje ir nebijotų nešti šeiminės atsakomybės su būriu vaikų. – Taip, krūvis nemažas. Kai nespėjame visų kampų apeiti, prašome draugų, artimųjų pagalbos.
– Laisvalaikiu rašote eiles, iš kurių anksčiau ar vėliau gimsta dainos. Ar kūdikio laukimas kaip nors atsispindi jūsų kūryboje?
– Esu iš tų žmonių, kuriems reikia atsiriboti, kad galėtų susikaupti kūrybai. Bet dabar tam mažai skiriu laiko. Kiek ištaikau laiko sau, tiek ir turiu.
– Kaip sudėliotumėte pareigas: motina, dainininkė, žmona?
– Džiaugiuosi, kad man pavyko rasti balansą tarp pašaukimų ir pareigų.
Buvo laikas, kai atrodė, kad pirmoje vietoje turi būti šeima, po to – kad dainavimas ir kūryba. Bet tada nesijaučiau gerai.
Bėgant laikui viskas susistygavo. Dabar gyvenu tokį etapą, kai tarp visų savo esminių pareigų galiu padėti lygybės ženklą.
Šeimoje, santuokoje, grupėje „Skylė” jaučiuosi visavertė asmenybė. Niekas nespaudžia pasirinkti: ar sėdėti namuose prie puodų, ar dainuoti scenoje.
– Kokia esate motina – liberali ar griežta? Gal taikote vaikams tam tikrų apribojimų?
– Iš patirties galiu pasakyti, kad disciplina reikalinga. Vaikai žino, kad yra tam tikros taisyklės ir tam tikri rėmai, kurių reikia laikytis. Kartais bando tuos rėmus pastumti.
Namuose vaikai jaučiasi laisvai. Stengiamės jiems skirti pakankamai dėmesio. Savaitgalį sugalvojame įvairių pramogų.
Televizorių namuose turime, bet neturime antenos. Vaikai vakare per DVD gali pasižiūrėti animacinį filmą arba ne ilgiau kaip pusvalandį pažaisti kompiuteriu.
Tačiau kompiuterinės bičiulystės vengiu. Pastebiu, jog ir pusvalandis berniukams taip sumaišo protą, kad kitą kartą sąmoningai užbėgu įvykiams už akių ir vietoj kompiuterinių žaidimų siūlau pažiūrėti filmuką.
– Ar daug muzikos jūsų namuose?
– Vyresniajam sūnui atsirado poreikis klausytis tokios muzikos, kokios klausosi draugai. Tokios namuose mes neturime, bet jos pilna per prastesnes radijo stotis. Vaikui prasideda paauglystė ir nieko nepadarysi. Manau, vietoj draudimų naudingiau pasiūlyti alternatyvą.
Rimtesnės muzikos su šeima klausomės važiuodami automobiliu.
Kartais namuose padainuoju savo malonumui, Rokas pagroja. Vaikai prie to įpratę, reaguoja ramiai, nesureikšmina. Nors nelabai mėgsta, kai garsiai uždainuoju.
– Ar nėštumas suteikė kokių nors naujų potyrių? Gal atsirado kokių nors įpročių?
– Teigiamiausia nėštumo pusė yra tai, kad visi labai gerai su tavimi elgiasi.
Stengiuosi daugiau ilsėtis, miegoti. Ritualų neatlieku – neklausau specialios muzikos, nesirenku maisto, net knygų apie motinystę šį kartą nevarčiau.
Turėjau minčių užsirašyti į sporto klubą besilaukiančioms mamoms, bet atėjo vasara ir pastebėjau, kad noriu išvažiuoti paatostogauti, tad sportą teko pamiršti.
Pirmasis nėštumas buvo ramiausias. Tuomet apie jį nieko neišmaniau. Kūdikio laukimas buvo nauja patirtis. Perskaičiau įvairių knygų apie nėštumą, gimdymą. Išmokau daryti kvėpavimo pratimus. Labai atsakingai ruošiausi gimdyti.
Visi mano nėštumai panašūs, nors dabar jaučiu, kad man per trisdešimt metų.
Neįprastų maitinimosi įpročių neįgijau. Net pačiai šiek tiek keista, kad nepasidariau išranki. Kai ateinu į kavinę ir svajoju, kad išsirinksiu ką nors ypatingo, dažniausiai užsisakau bulvinių blynų su grietine. Noriu paprasto maisto.
Kai laukiausi pirmojo vaiko, Rokas nupirkdavo putpelių kiaušinių, ožkos pieno. Tada reikėjo valgyti visokias nesąmones.
– Sakoma, kad moters nėštumas tiesiogiai ir netiesiogiai veikia ir vyrus. Vieni pastambėja, kiti tampa sentimentalesni, lyriškesni.
– Rokas nepasikeitė. Man atrodo, kad jis dabar šiek tiek sulysęs, nusilakstęs. Bet svarbiausia, kad šeimos narių nuotaika puiki, visi tolerantiški, atsirado daugiau pakantumo.
– Jūs nuolat kartu. Kaip pavyksta sutarti ir sėkmingai eiti į priekį?
– Nėra lengva, bet susideriname. Tarpusavio santykiuose reikia daug tolerancijos. Svarbu kuo daugiau laiko praleisti kartu, jausti artimo žmogaus gyvenimo pulsą.
Kartais abu norime atsiriboti. Tada neriame į atskiras erdves, kur pabūname kiekvienas su savo mintimis.
Vienintelis skirtumas, kad Rokas gali kurti ir šurmulyje, apsuptas žmonių. Judėjimas jam netrukdo – jis lengvai atsiriboja nuo trukdžių.
O man reikia tylos, kad galėčiau susikaupti.
– Kokia jūsų šeiminės laimės formulė?
– Kiekviena pora turi išrasti savo formulę. Nėra bendros, tinkančios visais atvejais. Šeima – komandinis darbas, tad svarbu turėti bendrą tikslą. Mūsų santykių jungiamoji medžiaga – draugystė, gebėjimas žvelgti ta pačia kryptimi. Šeiminė laimė neįmanoma be tarpusavio supratimo, pasitikėjimo, atlaidumo.
– Jūsų vestuvės buvo netipiškos, kitą dieną išvykote grybauti. Gal nuo to laiko kasmet per vestuvių metines tradiciškai keliaujate į mišką?
– Spalio 2 dieną minėjome tryliktąsias vestuvių metines. Nešventėme. Tiesiog prisiminėme. Ta data mūsų šeimoje nėra sureikšminama.
Dešimties metų proga Rokas man padovanojo sidabrinį žiedą, išraižytą pagoniškais-baltiškais imboliais, auskarus ir apyrankę. Apyrankę pamečiau. Auskarai yra. Žiedas irgi jau antras, nes originalą vaikas žaisdamas sugebėjo pamesti. Teko pas juvelyrą užsakyti naują.
Spalis mūsų šeimoje labai proginis – švenčiame Roko, mano ir antrojo sūnaus gimtadienius.
Roko Zodiako ženklas – Svarstyklės, o aš – Skorpionas.
– Kaip sutariate?
– Aš tikriausiai netipiškas, minkštas Skorpionas. O Rokas – netipiškas Svarstyklių atstovas: kategoriškesnis, punktualus, greitai apsisprendžiantis.
– Didelė laimė be ilgų blaškymųsi ir nusivylimų sutikti savo žmogų. Jūs ištekėjote būdama 21 metų. Rokas buvo penkeriais metais vyresnis. Ar nekilo abejonių, kad nepasiseks, gal tai ne jūsų žmogus, gal ne visam gyvenimui?
– Charakterius abiem teko gludinti – tai švelniau, tai aštriau vienas prie kito taikėmės, gludinome kampus. Tačiau man iš pat pradžių buvo aišku, kad tai – mano žmogus.
Buvau jauna, neturėjau patirties apie šeiminį gyvenimą. Tačiau beprotiškai norėjau būti su mylimu žmogumi, laiminga ir padaryti jį laimingą. Tai – svarbiausia, o visa kita išmokstama.
– Kokios Roko savybės jus labiausiai sužavėjo? Ar negąsdino vyro polinkis į meną, filosofiją, juk tokie ne visada būna šeimyniški?
– Gerąja prasme buvau nustebinta jo šeimyniškumo, nes tiek daug paramos ūkyje nesitikėjau. Visi mano lūkesčiai pasiteisino su kaupu.
– Kokios vyro savybės labiausiai imponavo?
– Aš esu jį įsimylėjusi iki šiol. Užsidėjau rožinius akinius ir nenusiimu. Labiausiai žavi jo atsakomybės jausmas, šeimyniškumas, energingumas, kūrybingumas.
– Viename interviu prieš dešimtmetį sakėte, kad meilė gyva, kol ja tiki. Ar tikėjimas meile niekada nesusvyravo?
– Ne. Įdomiausia tai, kad bėgant metams mano meilė Rokui tik stiprėja. Bet tą jausmą reikia nuolat puoselėti ir auginti. Reikia kantrybės, nuolat kalbėtis.
Nesakau, kad nepatyrėme krizių, buvo pykčių, nesusipratimų.
– Kada susidūrėte su didžiausiais santykių išbandymais?
– Gal labiausiai tai buvo susiję su vaikų gimimu. Tuomet būna nelengva, esi pavargusi, mažiau dėmesio gali skirti vyrui.
Net darniausia šeima neišvengia krizių. Bet visus santuokinius išbandymus vertinu kaip galimybę partneriams pasitikrinti vertybes, jausmus, paklausti savęs, ar vis dar nori būti su antrąja puse.
Žmonės gyvendami padaro ne vieną klaidą. Svarbu atleisti. Atlaidumas yra didelė vertybė ir stiprybė. Kartais to mokomės visą gyvenimą.
– Net darniausių porų aistringumas bėgant laikui išblėsta. Kaip netapti apatiškiems, neatsibosti vienas kitam?
– Reikia nuolat judėti visomis kryptimis. Nebūna taip, kad nieko nedarant viskas vyksta gerai ir sklandžiai.
Sulaukus vyresnio amžiaus, kai vaikai palieka namus, kyla skaudus klausimas, ką veikti dviese ir nenusibosti. Mums šis etapas dar toli, bet kartais pagalvoju, kad toks metas ateis, tuomet dviese turėsime draugauti.
– Sakoma, kad meilę sunaikina rutina. Ar kovojate su kasdienybe?
– Nekovojame. Rutina kartais užslenka, po to išgaruoja. Atsikratyti rutinos padeda bendras kūrybinis darbas. Muzikinė veikla mus abu uždega. Mėgaujamės tuo, ką darome.
– Kažkada esate sakiusi, kad jus kartais stebina vyro akibrokštai: reikia kur nors eiti, apsiaunate batus, o Rokas staiga čiumpa gitarą ir prisėdęs groja keletą minučių.
– Seniai tai buvo. Metams bėgant keičiasi įpročiai. O gal ir aš jau prie daug ko pripratau, mažiau stebiuosi arba nepastebiu.
– Ar esate kūrusi meilės eilių savo vyrui?
– Esu sukūrusi kelis eilėraščius draugystės pradžioje. Padovanojau.
– Ar jums vyras yra ką nors sukūręs?
– Jis sako, kad visą kūrybą dedikuoja man. Tačiau kadangi apie tai kalba pusiau su šypsena, nežinau, ar taip yra iš tiesų. (Šypsosi.)
– Ko niekada neatleistumėte?
– Nemoku pykti. Jeigu mane kas nors stipriai įskaudina, įsijungia loginis mąstymas, ir svarstau, kaip iš tos situacijos išeiti ir protingiau pasielgti. Nesu linkusi isterikuoti.
– O neištikimybė?
– Būtų labai skaudu, jei taip nutiktų, bet vertinčiau pagal situaciją. Nors gal tokiu atveju geriausia išeitis – nutraukti ryšį.
Dabar modeliuoti tokį scenarijų sudėtinga. Tačiau tai būtų signalas, kad tarpusavio santykiai nėra labai geri.
– Jūsų vyras ilgą laiką buvo vegetaras. Pradėjusi artimai bendrauti su Roku jūs taip pat tapote vegetare.
– Na, taip, buvo toks etapas, tačiau prieš kelerius metus pakeitėme įpročius ir dabar valgome įprastą maistą, nors mėsa nepiktnaudžiaujame.
Rokas buvo vegetaras gal penkiolika metų, aš – šešerius. Net kai laukiausi pirmojo vaiko mitybą subalansavau taip, kad išsiversčiau be mėsos. Tačiau vegetarais lengva būti, kol nėra vaikų.
Kai sūnus pradėjo eiti į vaikų darželį, atsirado problemų. Jokia virėja vienam vaikui negamins maisto pagal specialų užsakymą. Kurį laiką į darželį nešiojau namuose pagamintą vegetarišką maistą, bet dėl to kilo nemažai problemų – sugaišdavau daug laiko, stebindavau kitus.
Pirmasis iš mudviejų Rokas neatlaikė ir ėmė valgyti mėsą. Po to – ir aš.
– Minėjote, kad šeiminio gyvenimo pradžioje nemokėjote gaminti. Kaip šiuo metu sekasi virtuvėje?
– Išmokau.
– Ko dar jus išmokė šeiminis gyvenimas?
– Išmokau planuoti. Megzti, siūti, siuvinėti moku nuo paauglystės. Tik seniai to nedariau. Manau, jei šeimoje būtų mergaitė, rankdarbiais užsiimčiau dažniau.
– Gal šįkart laukiate gimstant mergaitės?
– Nežinau, mes neklausėme gydytojų apie būsimo kūdikio lytį. Tai nėra svarbiausia.
– Ar sunkiau būti gera atlikėja, ar gera mama?
– Abu vaidmenys labai sunkūs, jų mokaisi kasdien ir vargu ar tobulai kada nors išmoksi.