Mat dauguma dabartinio padoraus vyrų elgesio su moterimis taisyklių, kurių jau pasiilgstama ir kuriomis vis dar žavimasi – praleisti moterį pirmą, atitraukti jai kėdę sėdant prie stalo, sumokėti už jos valgį ar panešti jos nešulį – atsirado dar viduramžiais.
Nepaisant pirmykštėse visuomenėse klestėjusio matriarchato, senovės Graikijoje ir Romoje moterys galutinai prarado įtaką istorijos raidai.
Ir po Romos imperijos žlugimo barbariškoje Europoje nuotakas vyrai masiškai pradėjo grobti iš kitų genčių. Beje, ir terminas „medaus mėnuo” yra kilęs iš tų laikų tradicijos: jei per tą laiką, kol pasikeičia visos Mėnulio fazės, t.y. mėnesį, pagrobtosios nuotakos gentis nesugeba jos rasti ir atimti, „jaunavedžiai” išgeria iš medaus pagaminto gėrimo, galutinai sutvirtinančio jų „santuoką”.
Civilizuotuose miestuose dažniausiai būdavo tuokiamasi kitų žmonių valia dėl politinių ar ekonominių motyvų. Pavyzdžiui, tokios buvo Lietuvos valdovų santuokos.
Maždaug tais laikais, kurie vėliau istorikų buvo pavadinti kurtuaziniu periodu (pagal dvaro manierų atsiradimą), Pietų Prancūzijoje dėl įvairių politinių priežasčių pradėjo formuotis bendras dešimties punktų tenykščių riterių garbės kodeksas, sukurtas Dešimties Dievo įsakymų pavyzdžiu.
Iš to kodekso galima išskirti tris kertines padoraus vyro elgesio ir požiūrio nuostatas, apibrėžusias ir dabartinę šių dienų vyrų elgesio motyvaciją.
Pirma, ištikimai ir garbingai tarnauti savo valdovui. Antra, ginti Bažnyčią ir tikėjimą. Trečia, ginti ir globoti silpnesnius už save – senelius, vaikus ir moteris. Vaikai ir seneliai, žinoma, glaudėsi jiems skirtose patalpose, o štai moterys nuolat būdavo šalia, todėl joms ir buvo skiriama daugiausia dėmesio.
Būtent tai ir lėmė, kad moteris civilizuotos visuomenės narių pasąmonėje tapo silpnąja lytimi, nors, tiesą sakant, tais laikais ji tokia ir buvo.
Silpna dėl vaikų gimdymo, ligota dėl prastų sanitarijos ir higienos sąlygų, užguita, beraštė ir dažniausiai kvaila. Nepajėgianti mosuoti kuoka ar šaudyti iš lanko, o ką jau kalbėti apie jodinėjimą. Moters gyvenimo trukmė neviršijo trisdešimties metų. Kas nors turėjo ja pasirūpinti, ir tai padarė riteriai.
Riteriai anais laikais, beje, buvo šiek tiek kitokio sudėjimo ir mentaliteto nei mes. Jie buvo išpuvusiais dantimis ir utėlėta galva. Randuoti nuo nesibaigiančių karų, nes iki XII amžiaus jie buvo tiesiog bastūnai ir kariai samdiniai. Nesiprausę ir nuolat garsiai gadinantys orą (šį garsą buvo pradėta slėpti tik XIX amžiuje).
Tačiau jie buvo ir narsūs, melodramatiški, pasiryžę dėl savo mylimosios padėti galvą (o ne pabėgti tamsiame skvere susidūrę su girtų chuliganų gauja ar išvydę filmavimo kameras).
Feoduose ir dvaruose sutelktų riterių elgesys moterų atžvilgiu tapo romantiškas kaip natūrali organizmo ir pasąmonės reakcija į ligi tol turėtas vedybas su nemylimomis moterimis ir siekiu pagyventi prasmingai.
Taip vakardienos bastūnai rado sielos ramybę riteriškoje poezijoje ir meilėje. Gyvenimas, leidžiamas karo žygiuose, įgavo prasmę, nes tiesiog atsirado ko ilgėtis.
Poezijos meno ir galantiškų manierų studijos atimdavo beveik visą riterių laisvalaikį, tad nelikdavo laiko medžioklei, pagrindinei to meto vyrų veiklai.
Seksas su mylimąja tais laikais nebuvo didžiausia riterių siekiamybė, juos motyvavo tauresni ir platoniški tikslai – ilgėtis, garbinti ir idealizuoti. Moters nekaltybė ir garbė buvo laikoma dorybėmis.
XII amžiuje prancūzų vienuolis Andreas Capellanus išleido pirmąją pasaulyje knygą, skirtą vyro meilei moteriai.
Toje knygoje buvo apibrėžta 31 esminė šių santykių taisyklė. Iš jų beveik visos dar aktualios ir šiandien: „Vedęs žmogus gali mylėti kitą moterį”, „Kas nėra pavydus, negali mylėti” (pavydą autorius aukštino kaip būtiną sąlygą meilei išreikšti), „Viešai rodoma meilė retai ilgai trunka”, „Geras meilužis galvoja tik apie tai, kaip pamaloninti savo mylimą moterį”. Man pati mieliausia yra ši: „Vien geras charakteris daro vyrą vertą meilės.”
Čia ir glūdi paaiškinimas, kodėl šiandien elgiamės taip, kaip elgiamės. Būtent europietiška riteriška tradicija ir reikalavo, kad vyras dominuotų santykiuose kaip stiprioji jų pusė, tačiau jo pastangos yra skirtos mylimosios poreikiams patenkinti.
Tikras vyras visada pirmas parodo dėmesį moteriai – šypsena, komplimentu, galvos linktelėjimu, tiesiu kvietimu į pasimatymą (modernieji lepšiai slepia savo jausmus).
Nors viduramžiais pasimatymas su moterimi buvo suprantamas kaip dainavimas po langais ir žemyn numetama rožė, ir tais laikais jau buvo žinoma, kad vyrai kviečia ir organizuoja.
Koks apgailėtinas vaizdas, kai vyras, susitikęs su siekiama moterimi, elgiasi neryžtingai – nežino, kur eiti, ką veikti ir apskritai ką kalbėti.
Iš tiesų moterys myli ausimis. Taip jau myli ištisus devynis amžius, per kuriuos tikri riteriai suokdavo joms į ausį pačius gražiausius visatoje žodžius.
Suokdavo vyrai joms, kokios jos nuostabios, o ne apie save, kaip populiaru šiais laikais, nes, dabartinio patino nuomone, kas gali būti svarbiau šiame pasaulyje už jį patį, nejaugi „kažkokia boba”?
Nejaugi ji gali turėti lūkesčių, jausmų, vilčių, minčių ar ko nors, kas sudomintų vyrą?
Todėl atminkite – leiskite savo moteriai kalbėti apie save, pats kalbėkite apie ją, klauskite ir jos klausykitės – tai tiesiausias kelias į moters palankumą. Ir jokių užuominų apie kūnišką meilę – ne vien dėl to, kad riteriai nebuvo gašlūnai (savo seksualinę energiją jie išliedavo su žemesnės klasės moteriškėmis).
Tikri vyrai moteris vertina ne už tą turtą, kuris „su ja yra visą laiką”, bet už jos moteriškumo stebuklus ir savo, kaip vyro, gyvenimo prasmingumą.
Jūs galite būti turtingiausias pasaulyje, gražiausias visatoje, šauniausias žmonijos istorijoje, tačiau pats suvokiate, kad tai nieko verta, jei šalia jūsų nėra moters, kurios vienintelės palankumui pasiekti jūs ir leidžiate savo niekingo gyvenimo dienas.
Susitikote su moterimi ir nežinote, kaip elgtis? Šiandien niekas joms nebesilanksto, nebučiuoja rankos, nesiklaupia ant vieno kelio. Tačiau tiesus žvilgsnis į akis, pasisveikinimo žodžiai ir komplimentas – privalomi. Parodykite moteriai, kad ji jums svarbi, o jos pastangos pasipuošti ir pasigražinti einant į pasimatymą su jumis buvo pastebėtos ir įvertintos.
Komplimentas galbūt atstos dovaną – gėles, saldainius ar šiaip kokį niekutį.
Dovanoti dovanas mylimosioms irgi buvo riteriška tradicija, nes viduramžiais moterys dažniausiai tūnodavo savo dvaruose, niekur nevykdavo (o slavų ar musulmonų šalyse uždarytos bokštuose ir niekam nesirodydamos).
Riterio pasakojimai apie tolimus kraštus (tokiais atvejais galima kalbėti apie save ir savo žygdarbius) ir koks įmantrus suvenyras – arbatinis šaukštelis ar bulvė – buvo damai bene smagiausia pramoga ir galimybė pažinti pasaulį (juk jos buvo beraštės).
Dama, pasipuošdama riterių įteiktomis ar atsiųstomis dovanomis, tiesiogiai siųsdavo signalą, kad priima jo dėmesį ir skatina jo iniciatyvą. Tai veikia ir šiandien.
Patys juk žinote, kad vyras turi atsikelti nuo kėdės, kai moteris įeina į patalpą. Viduramžių dvaruose tai reiškė: „Moterie, tu čia esi laukiama.” Atsistoti, kai moteris nueina nuo stalo ar išeina iš patalpos, reiškė: „Aš dengiu tavo užnugarį.”
Ginklų psichologija yra nulėmusi daugelį mūsų elgsenos refleksų. Pavyzdžiui, tradiciją praleisti moterį į priekį žengiant į patalpą. Viduramžiais tai reiškė „aš neturiu ko slėpti” arba „mano menė yra tavo menė”. Tačiau tokia nuostata neatsirado iš karto.
Iš pradžių riteriai žengdavo į patalpą prieš moteris – kad savo kardu išvalytų damai kelią ar įvertintų, ar jai negresia koks pavojus.
Tokios taisyklės ir šiandien yra laikomasi įeinant į restoraną.
Egzistuoja kelios versijos, kodėl moteris turi eiti pirma.
Klajoklių genčių moterys ir vaikai pirmieji įsikurdavo pasirinktose vietose – kad su-
tvarkytų aplinką ir paruoštų komforto zonas vyrams, kurie tokiems niekams neturėdavo laiko, nes visi darniai išbėgdavo medžioti mamutų.
Džiunglėse moterys ir paaugliai atlikdavo tarano funkciją, nes pramindavo kelią iki dantų ginkluotiems kariams ir turto nešikams. Taip pat manoma, kad pagal anų laikų kovos logiką, kuri buvo pagrįsta tik pasalų taktika, moterys ir vaikai atlikdavo masalo ar avangardo vaidmenį, kad ginkluoti vyrai nebūtų užklupti pirmieji.
Tradicija atitraukti kėdę prie stalo priėjusiai moteriai – iš viduramžių, kai baldai buvo nepalyginti sunkesni (masyvūs krėslai arba suolai, ant kurių susėsdavo keliolika žmonių) ir jiems stumdyti reikėjo nemažai fizinės jėgos.
Atitraukdamas kėdę moteriai jūs visada signalizuosite, kad esate stiprus.
Prieš moteris riteriai sėdėdavo tiesiai, o ne susikūprinę ar užsikvempę ant stalo. Dėl poros priežasčių. Pirmiausia, kitaip ir nebuvo įmanoma sėdėti prie stalo šarvuotam ar su kardu prie šono. Antra, žmonės nesėdėdavo taip laisvai kaip šiandien – prie stalo jų grūsdavosi kur kas daugiau ir užimti daugiau vietos nebuvo taip paprasta.
Riteriška mada lėmė ir esminę vyriškos aprangos detalę – kaip mes sagstome savo drabužius. Iš kairės pusės, skirtingai nei moterys. Anksčiau kovotojai, nešiojantys skydus ir šarvus, į ataką eidavo atstatę kairįjį petį, todėl šarvai būdavo susagstomi dešinės pusės link, kad barbaro lietuvio ietis nepraslystų pro jų susegimo plyšį.
Nosinaitė švarko kišenėlėje ties krūtine taip pat atsirado riterių turnyruose – ten vyrai segdavo prie šarvų savo mylimosios nosinaitę – prie širdies, kaip palankumo ženklą.
Vyras ar moteris turi sumokėti už gėrimus, pietus ar bilietus į kiną?
Bet kuris anų laikų riteris į bet kurią moters užuominą pasidalinti išlaidas turėjo tik vieną atsakymą: „Ne.” Riterių kodeksas įpareigojo kiekvieną jo besilaikantį duoti išmaldą ir „pasirūpinti tais, kuriems reikia globos”.
Beje, net vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo duotoje monarcho priesaikoje taip pat yra minimas pasižadėjimas „rūpintis našlėmis ir našlaičiais”. Tai ir reiškė, kad vyras visada sumoka už moterį, nes išties ko verti tie keli grašiai prieš moters šypseną ir žavesį?
Tokie buvo laikai, toks buvo vyrų elgesys. Šiek tiek jo epizodų dar išlikę, tačiau turbūt išties nebeliko jokios būtinybės elgtis taip, kaip elgėsi viduramžių vyrai, kurie neskuto nuo savo kūno plaukų, nesivalė dantų ir prausdavosi tik kelis kartus per visą savo gyvenimą, kuris trukdavo vos 40 metų.
Tačiau jie turėjo sakmes apie Lanselotą ir karalių Artūrą, turėjo prasmę ir galimybę pabūti tikrais šio pasaulio valdovais. Ne politine, o emocine prasme – tiesiog garsiai išreikšdami meilę ir pagarbą švenčiausiai šio pasaulio būtybei – moteriai.
Ką gi, mums, besididžiuojantiems padavimais apie Tadą Blindą, tai gal ir sunkiau suvokiama. Ir belieka pasidžiaugti feminizmo pergale – galbūt vieną dieną man moteris atidarys duris, pridegs cigaretę, sumokės už pietus ir visą vakarą suoks gražiausius žodžius, koks aš nuostabus. Joms jau nebereikia riterių laikų? Bet reikia man.