Virgilija laikosi šios taisyklės jau ne vieną dešimtmetį – lepina sutuoktinį tylomis, niekada daug neklausinėdama, laukdama, kol jis pirmas prabils apie tai, kas jam tuo metu būna svarbiausia.
Gal todėl vilniečių pora kartu – jau beveik penkis dešimtmečius.
Sutuoktiniai vienas kitą supranta iš žvilgsnių.
Makačinai užaugino vienturtį sūnų Virgilijų, kuriam dabar – 46-eri. Jis tapo interjero dizaineriu.
Žvėryne, netoli Kompozitorių namų, dviaukščiame kotedže gyvenantys Makačinai turi nedidelį žemės sklypelį. Jame stovi stalas su kėdėmis. Virš šio stalo mėgsta sukti ratus vapsvos, užuosdamos saldžius kvapus.
11 valanda – priešpiečių metas, kai sutuoktiniai šiltesnę dieną čia geria kavą. Tai – šeimos ritualas, be kurio rudens dienos prarastų savo žavesį.
Kepdama „Vilniaus širdele” vadinamą pyragą, kurį gaminti išmoko dar būdama paauglė iš vienos prieškario ponios, Virgilija negaili nei savo laiko, nei kakavos ar brendžio.
Šis pyragas – lyg smegenų maistas jos vyrui. Kad galėtų rašyti muziką, jam reikia tam tikros emocinės būsenos ir nusiteikimo.
Įkvėpimas neateina kasdien, tačiau nėra tokio ryto, kad atsikėlęs T.Makačinas neužsidarytų savo kambaryje ir nerašytų natų. Bent tris valandas – šventa tyla, jo niekam negalima trukdyti.
15 metų estradai skyręs kompozitorius dabar redaguoja anksčiau išleistų savo dainų klavyrus.
Praturtinusios lietuviškos estrados lobyną melodijos buvo ypač populiarios XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje.
Pritariant Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestrui jas traukė Liutauras Čeprackas, Stasys Povilaitis, Vladas Daugintis, Tomas Balčytis, Aleksas Lemanas, Danutė Neimontaitė.
„Vėjas man pasakė” – neseniai išleistas naujas kompaktinis diskas, kuriame surinktos T.Makačino gražiausios dainos tarsi kužda, kad jo jaunystė buvo audringa.
– Nė vienos dainos neskyrėte savo žmonai Virgilijai, su kuria kartu pragyvenote jau beveik pusę amžiaus.
Kodėl taip atsitiko? – pasiteiravau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus T.Makačino.
– Iš meilės jai esu sukūręs kamerinės muzikos kūrinių – žmonai dedikavau dažnai atliekamą populiarią siuitą „Trys šokiai”.
O mano estradines dainas, kurių sukūriau apie 120, dažniau atlikdavo vyrai.
– Ar dėl tos priežasties, kad vyrų balsai yra seksualesni nei moterų, žemesni, juose girdėti daugiau obertonų?
– Mano melodijos – plačios apimties. Ne visiems patogu jas atlikti. Man reikėjo atlikėjų, kurių balsai būtų plataus diapazono.
Turiu prisipažinti, kad mėgstamiausios dainos neturiu, nes visos jos – mano kūdikiai.
– O skambi daina „Pašauki mane”, kuri buvo tapusi ansamblio „Nerija” vizitine kortele?
– Gal neminėkite man jos, – įsiterpė į pokalbį Virgilija. – Ji tarsi koks radijo šaukinys, kuris gali greitai įkyrėti.
– Paprastumas nėra dainos trūkumas, – patikslino T.Makačinas. – Melodiją „Lili Marleen” pašvilpavo kažkoks austrų tarnautojas Pirmojo pasaulinio karo laikais, kažkas tą dainą pasigavo, ir greitai bus 100 metų, o jos niekas neužmiršta.
Nemėgstu klausytis tik elektroninių kompozicijų, nes jose mažai vietos atlikėjui. Čia kompozitorius ir garso režisierius sukuria negyvą garsų debesį.
Mano tokia profesija – ieškoti trūkumų muzikoje. Tik retais atvejais mane muzika taip užburia, kad užsimirštu.
Iš tikrųjų turime daug gražių lietuviškų dainų. O kur jų natos? Be jų negali išsiversti nei muzikos tyrinėtojas, nei mėgėjas.
Ištrynei gerą įrašą, ir viskas dingo, o užrašytos natos suteikia erdvę interpretuoti.
Į Lietuvą dabar atkeliauja įvairūs lengvosios muzikos leidiniai, antologijos.
O ką mes patys turime vertingo iš pastarojo dvidešimtmečio? Tik keletą primityvių dainynų.
Dar blogiau, kai įrašas yra kopijuojamas iš klausos ir dar su klaidomis.
Dėstydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams stengiuosi, kad jie tai suprastų. Mes kartu analizuojame muzikos kalbą. Man rūpi struktūrinis ir technologinis muzikos momentas, o ne istorinis.
– Užrašyti natas – pusė darbo. Ar turite tokių kūrinių, kurie dar nėra atlikti?
– Galiu pasigirti – stalčiuje nėra nė vieno kūrinio, kuris nebūtų sulaukęs premjeros.
Kartais gaudavau ir pylos. Pavyzdžiui, 1964-aisiais Vilniuje mano Pirmosios sonatos vargonams klausėsi svečiai iš Maskvos.
Po koncerto buvau peikiamas už formalizmą.
Likimas taip susiklostė, kad tą išpeiktą kūrinį vėliau įtraukė į savo repertuarą dar 12 atlikėjų.
Yra dalykų, kurie scenoje skambėjo per 400 kartų. Tokio pasisekimo, pavyzdžiui, sulaukė siuita kameriniam orkestrui „Trys šokiai”.
– Kad talentingam kompozitoriui pasisektų, turi būti išmintinga žmona, kuri jį lepina. Ar tai tiesa? Kaip susipažinote su Virgilija?
– Mokiausi Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje.
Virgilija atėjo į šią mokyklą jau būdama 11-oje klasėje.
Ji nekreipė į mane dėmesio, aš sėdėjau paskutiniame klases suole, o Virgilija – trečiame.
Praėjus dvejiems metams po abitūros egzaminų atsitiktinai susitikome Katedros aikštėje.
Tada pastebėjau, koks angelas yra šalia manęs, rėžiau sparną apie ją puspenktų metų, kol susituokėme.
Iš patirties galiu pasakyti – daug ką šeimoje lemia gebėjimas išgirsti, ką sako mylimas žmogus.
Suprasti, žinoma, ne visada pavyksta, kartais reikia laiko, kad išgirstum, ką sako tavo mylimoji.
– Negalėjau nepamilti Teisučio, – juokdamasi prisipažino Virgilija. – Kai pradėjome draugauti, tuo metu jis jau buvo našlaitis, netekęs tėvo.
Teisutis nuo 1959 metų dėstė tuomečiame Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume, kurio pirmasis diplomas kažkada buvo įteiktas jo tėvui chorvedžiui Antanui Makačinui.
Tuo pat metu Teisutis mokėsi ir globojo savo sergančią motiną, nes jo sesuo buvo moksleivė. Jis namuose laikė visus kampus.
Ne visi jaunuoliai, būdami tokio amžiaus, sugeba tiek aukotis dėl savo artimųjų.
Kai mudu susituokėme, operos solisto Kipro Petrausko našlė aktorė ir poetė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, kurios slapyvardis buvo Alė Sidabraitė, kartą prašė manęs: „Atvesk tu man vyrą, parodyk.”
Susipažinusi su Teisučiu ji mane įspėjo – nebūk įkyri, kad vyras visada tavęs būtų pasiilgęs.
Visam gyvenimui įsiminiau tokį E.Petrauskienės pasakojimą.
Būdavo, grįžta namo Kipras Petrauskas, atsisėda prie stalo, kurį jau randa nukrautą valgiais, pavalgo, nusiramina ir pats viską papasakoja.
– Kas jūsų šeimoje vairuoja automobilį? Kas tvarko sugedusį čiaupą?
– Teisutis daug padeda buityje. Visas namų ūkis – jo žinioje, jis prižiūri veją, perka maisto produktus.
Jis mėgsta vairuoti, nes taip atsipalaiduoja, todėl yra šeimos vairuotojas, o kartais dėl to man būna baugu. Jei vairuodamas automobilį jis pamato danguje lėktuvą, bijau, kad užsižiopsojęs nepadarytų avarijos.
Gyvendami Žvėryne dažnai matome, kaip iš Vilniaus oro uosto pakilę lėktuvai ties mūsų namais daro staigų posūkį ir ištirpsta erdvėje.
Teisučiui lėktuvas – stebuklas. Mokykloje spręsdamas lygtis ar rašydamas rašinėlį jis išmargindavo sąsiuvinius lėktuvų piešiniais.
Buvo metas, kai jis net prenumeravo leidinį apie lėktuvus.
Ši aistra išliko iki šiol, todėl neatsitiktinai ir buvo sukurta labai populiari daina „Berniukai”, kuriems reikėjo dangaus.
– Ar esate laimingas? – uždaviau dar vieną klausimą T.Makačinui, kuris iki šiol dėsto studentams muzikos komponavimo paslaptis.
– Taip, nors man skaudžiausia, kad mūsų visuomenę apėmė nusivylimas. Man skųstis, dejuoti yra svetima, netgi gėda būti nusivylusiam.
Žmogus gali verkti tik tada, kai sunkiai serga, guli ant patalo, nors vis tiek slapčia tiki, kad išsikapstys.
Studentams mėgstu priminti – pasaulyje yra daugiau kaip 3,5 tūkst. tautų, iš jų tik apie 190 sukūrė savo valstybę, kurioje gali patys tvarkytis. Tokia laimė teko ir mums. Ko daugiau reikia?
Vilniuje gera gyventi, manau, pasaulyje nėra gražesnės vietos.
Mūsų žmonės labai geri, paslaugūs, pakantūs. Reikia tik drąsos tai pasakyti.