Ką tėveliai turėtų žinoti išleisdami atžalą į mokyklą po atostogų?
Po trumpų atostogų vaikai paprastai nebūna atpratę nuo mokyklos, jie tiesiog būna pailsėję, todėl jokie specialūs veiksmai iš tėvų pusės nėra reikalingi.
Pagrindinis dalykas, kurį turi suprasti tėvai, yra tai, kad vaikui mokykla – kaip darbas tėvams. Ir kad namai – ta vieta, kurioje norisi būti suprastam, priimtam ir mylimam. Kaip dažnai tėvai bara vaikus už prastesnį pažymį net nesusimąstydami patys apie save ir nepagalvodami, kažin kokiu balu šiandien vadovas būtų įvertinęs jo darbą? Ir ar labai norėtųsi dar grįžus namo iš žmonos ar sūnaus išgirsti kaltinantį pamokslą apie tai, koks nevykęs jis darbuotojas ir kaip nuvylė jų lūkesčius. Manau, kad nelabai norėtųsi. Taip pat ir vaikams.
Kaip patartumėte motyvuoti vaiką gerai mokytis, siekti pasiekimų?
Motyvuoti vaikus reikia, visų pirma, savo pavyzdžiu. Jeigu grėbiame kieme lapus ir, darbo nebaigę, numojame ranka, vaikui parodome, kad „dirbu, kiek noriu“, vadinasi, „mokausi, kiek noriu“. Jeigu ruošiamės sutikti svečius ir siurbiame kambarį, bet patingime atstumti sofą sakydami: „Ai, bus gerai, argi ten kas žiūrės?“, vaikas tą taip pat mato ir, darydamas namų darbus, sau tars: „Ai, bus gerai, gal rytoj netikrins?“ ir užvers sąsiuvinį.
Analogijų būtų galima pateikti daugybę. Atsimenu vieno kliento išsakytą mintį: „Kaip galima barti vaiką už tai, kad jis per vasarą neperskaitė nė vienos knygos, jei pats per tą laiką į rankas jokios knygos nebuvai paėmęs?“
O jei vaikas piktybiškai nenori mokytis?
Yra sakoma, kad iki 7 metų vaikas yra ponas, nuo 7-erių iki 14-os – tarnas, o nuo 14-os metų – draugas. Nors tai ir humoras, tačiau būtų pravartu į tokį skirstymą atsižvelgti, kai norime, kad vaikas skirtų daugiau dėmesio mokslams.
Taigi, iki 7 metų vaikus mokome per žaidimus, siekiame kuo labiau sudominti. Nuo 7-erių galvojame, kuo galime motyvuoti mokslams ir kuo vaikas norėtų būti apdovanotas už pasiekimus. Na, o nuo 14 metų (tiesa, kai kuriais atvejais ir anksčiau) turime vaikui ne nurodinėti, ne apeliuoti į jo sąžinę ar gėdinti prieš giminaičius, bet turime siūlyti savo realią pagalbą mokymosi procese ir jo paties klausti, kuo mes galime būti jam naudingi, siekiant savo mokyklinių tikslų.
Ar galima nuolaidžiauti vaikui, kai jis labai nenori eiti į mokyklą, ir leisti pasilikti dienai namuose?
Svarbiausia yra sužinoti tikrąją nenoro eiti į mokyklą priežastį, kuri paprastai visada būna. Niekada negalima stumti vaiko pro duris, tempti už rankos laiptine, privedant jį iki ašarų ir riksmų. Kuo stipresnis pasipriešinimas eiti į mokyklą, tuo rimtesnė yra priežastis.
Beje, priežastis turi būti sužinota ne diržu prieš nosį mojuojant ir negąsdinat internatais ar zoologijos sodais, bet kantriai ir ramiai klausinėjant. Taigi, kai nežinosite, ką daryti, savęs paklauskite: „Kas svarbiau – mano santykiai su vaiku, ar tai, kad jis šiandien nueis į mokyklą?“