Vaikučiai po Cezario operacijos Kauno klinikose gimė mamos įsčiose išnešioti 36 savaites. Visi vaikai sveiki ir stiprūs. Abiejų dukryčių ūgis buvo po 46 centimetrus, sūnus gimė centimetru ilgesnis, o svoriai visų buvo skirtingi: Vakarė svėrė 2 kilogramus 280 gramų, Kajus – 2 kg 130 gramų, o mažiausioji Alanta – 2 kg 80 gramų.
Pirmąjį gimtadienį mažieji Šakaliukai pasitiko gerokai sutvirtėję: Alantos ir Vakarės ūgis jau siekia 80 centimetrų, o Kajus vienu centimetru žemesnis. Vakarė sveria jau dvylika kilogramų, Alanta 10 kg 700 gramų, o Kajus – 10 kg 500 gramų.
„Dabar gyvename beveik be miego, nes nuo devynių mėnesių pradėję dygti dantukai atima ramiais naktis ir dienas. Sūnus turi aštuonis, Alanta devynis, o Vakarė dešimt dantukų. Labai vargstame, tačiau tie vargai laikini. Svarbiausia, kad vaikai neserga“, - sakė mažųjų trynukų mama.
Vanda Šakalienė labai tiksliai mena visus trynukų gyvenimo įvykius. Kol kas mažyliai daugelį dalykų daro panašiai, tačiau yra ir skirtumų. Mergaitės metukus sutiko savarankiškai žengdamos pirmuosius žingsnius, o berniukas tik pastovi vienas, bet eiti vienas pats nedrįsta. Šliaužioti trynukai pradėjo, kai jiems buvo septyni su puse mėnesio. Vienas po kito tai išmoko daryti per porą savaičių. Metukus visi trys vaikai sutiko tardami pirmuosius žodžius: „Ką, kuku, atia“.
„Gyvename labai aktyviai. Dabar visi mažyliai vis dažniau pasklinda į tris puses, tad vaikus sugaudyti nėra paprasta. Be to, neseniai vaikai išmoko užlipti ant sofos, tai vis reikia žiūrėti, kad nenukristų nuo jos. O dar reikia saugoti, kad nepersisvertų ir per lovyčių kraštus bei neprisispaustų pirštukų su spintelių durelėmis. Taigi darbo turiu iki soties“, - kasdienius rūpesčius vardijo trynukų mama.
Mažylių tėvai nelinkę guostis. Sunkiausia, pasak Šakalių, buvo, kai vaikai praėjusį pavasarį sirgo. Tada teko ir ligoninėje pagulėti. „Viską galime įveikti, kad tik ligų nebūtų“, - atsargiai prasitarė V. Šakalienė.
O problemų Šakalių namuose netrūksta: vyresnėlė dukra Goda nepritapo vaikų darželyje, tad ji liko namuose ir reikalauja dėmesio vienodai kaip ir mažyliai. Tėtis Romas rugsėjo pabaigoje neteko darbo. Dabar vyras užsiregistravęs Darbo biržoje laukia darbdavių pasiūlymų. „Eičiau dirbti bet kokį darbą. Juk mums pinigai labai reikalingi. Tačiau gerai suprantu, jog esu ne pats patraukliausias darbuotojas. Jei vaikai rimčiau susirgtų, man tektų prašytis iš darbo, o to niekas nenorėtų“, - liūdnai konstatavo R. Šakalys.
Šeimos galvos buvimas namuose kiek palengvina mamos kasdienybe, juk dviese sugaudyti visur ropojančius ir laipiojančius mažylius gerokai paprasčiau. Vanda šypsodamasi pasakoja, kaip vienu metu išmoko pamaitinti trynukus. „Bandėme juos sodinti prie stalo į specialias kėdutes ir maitinti, bet tai nepavyko. Vaikai raivėsi, vertėsi iš kėdžių. Tada bandžiau sodinti ant sofos ir maitinti, tačiau ir tai nesisekė. Problemą išsprendžiau, kai vieną dieną vaikus susodinau ant žemės puslankiu ir iš vienos didelės lėkštės visus iš eilės maitinau. Taip ir likome valgyti vidury kambario“, - sakė V. Šakalienė.
Trynukų tėvai neslepia, jog be gerų žmonių ir draugų pagalbos sunkiai išgyventų. Šešių asmenų šeimos pajamos nėra didelės, ypač dabar, kai Romas neteko darbo. Naujų drabužių Šakaliai vaikams nuperka tik retkarčiais, jų dažniausiai dovanoja giminės.
„Tik artėjant žiemai vienoje parduotuvėje užprašėme, kad atvežtų tris vienodus šiltus kombinezonus. Norime, kad vaikučiai gražiai atrodytų. Šiaip aprangos tikrai nesureikšminame, vaikus rengiame tuo, ką turime“, - sakė trynukų mama.
Šakaliai nuoširdžiai dėkingi visiems, kurie parėmė jų šeimą sulaukus trigubo vaikiško džiaugsmo. Jei ne gerų žmonių pagalba, jie šiandien greičiausiai neturėtų nei šiltų savų namų, nei baldų, nei buitinės technikos, nei specialaus trynukų vežimėlio. „Ačiū visiems“, - padėkos žodžių negaili trynukų tėvai.