Aistės jokie klausimai neglumina. Ir ji nepuola tikinti, kad jau yra susikūrusi dvasinę pusiausvyrą. Ne, ji, kaip ir daugelis jos saviraiškos paskaitas lankančių moterų, dar bando susidraugauti su savo šešėliu.
„Nes jame glūdi didžiausias žmogaus potencialas”, – aiškina moteris.
– Ar liūdna žengti į ketvirtąją dešimtį?
– Ne, neliūdna. Gal tik truputį gaila, kad praeina tas smagusis amžiaus tarpsnis. Jau nebesu ta vėjavaikiška ir nerūpestinga mergaitė.
Bet džiugina ateinanti branda. Dabar išgyvenu puikų laiką, kai pildosi siekiai ir svajonės, pildosi tai, į ką dėjau daug pastangų. Tai vertingas metas.
– Gaila jus paliekančio vėjavaikiškumo?
– Mano gyvenime jo jau buvo pakankamai. Kai dirbau modeliu, daug keliavau po pasaulį ir, žinoma, apsčiai buvo spontaniškumo.
– Ar nemanote, kad moteris turėtų išsaugoti tą mergaitę, kuri kartais pasielgia spontaniškai?
– Žinoma! Neketinu jos išsižadėti. Taip, nebėra absoliučios laisvės, kai esi viena ir gali tenkinti tik savo norus, niekam neįsipareigoti. Dabar ne tik dėl šeimos, bet ir dėl savo veiklos jaučiu atsakomybę, pamąstau, kaip turiu elgtis, ką sakyti.
Bet savo aplinkoje tarp draugų juk galiu būti valiūkiška, išdykusi. Ir man to norisi. Kai pramuša!.. – juokiasi Aistė.
– ... kai pramuša, tuomet galite klube atsidurti net ant pakylos ir šokti taip, kad visiems kraujas užverda?
– Šokdama atsipalaiduoju, man tai teikia daug džiaugsmo. Dar norėčiau įsirengti vonią taip, kad galėčiau mėgautis iš širdies – su žvakėmis ir muzika.
– Argi to negalima padaryti dabar?
– Vonios kambarys dar ne toks, kokio norėčiau, – reikia remonto. Be to, dukra Elzė labai mėgsta ilgai pliuškentis, tad labiau rūpinuosi jos malonumais.
Kita vertus, kai noriu pabūti viena, ir pabūnu. Net neinu kartu su vyru kur nors prasiblaškyti, jei būnu pavargusi. Kiekvienas turi savų poreikių ir norų, tad neišgyvenu, jei Romanas kur nors eina vienas.
– Neslėpsiu, girdėjau šnabždesius apie jus – kaip čia Čeburiakas vienas, be žmonos, linksminasi naktiniuose klubuose?!
– Bet juk aš irgi kai kada einu viena. Ir tikrai lydi geras jausmas, kai man linksminantis Elzę prižiūri vyras, o ne auklė ar mama.
Romanas visuomet mane ragina: „Tu tik eik!”
– Ir kur jūs einate, kur atsigaunate?
– Kadangi dauguma mano draugių jau turi šeimas ir vaikų, dažniausiai renkamės pas kurią nors namie. Ką nors skaniai valgome, ką nors skaniai gurkšnojame. Pasikalbame moteriškomis temomis, dalijamės patirtimi. Jei užsimanome šokti – lekiame į diskoteką.
Tik nėra tokios, kur gerai jausčiausi, – ir muzika tiktų, ir šokti nesistumdant būtų galima.
Bet šėlsmui tinkamą aplinką galima susikurti ir namie. Fantastiška, jei kas nors surengia savo šventę tam tikra tema, kokioje nors neįprastoje erdvėje.
Iš tikrųjų dabar ne šokiai galvoje. Nesiilgiu jų, juk vakarėliai išsunkia.
Dabar Psichologijos studijų centre studijuoju psichoterapijos įgūdžių lavinimą. Jei viskas bus gerai, vėliau noriu kibti į analitinę psichoterapiją – tai penkerių metų kursas.
Taigi per savaitę išeikvoju daug energijos, tad savaitgalį norisi nuveikti ką nors su šeima ne mažiau smagaus nei šokiai naktiniame klube iki paryčių.
Net jei noriu viena ramiai pabūti, knygą paskaityti, tai ir darau. Ir nesinervinu, kad Romanas išeina į naktinį klubą.
– Jei jis eina į klubą, vadinasi, šoks. O juk vienas nešoks...
– Bet mano vyro profesija – šokėjas! Jei dėl kiekvienos moters, kurią jis šokdina, raučiausi plaukus, mano gyvenimas būtų kartus ir nemielas.
Džiaugiuosi, kad išaugau iš to amžiaus, kai norisi žmogų savintis. Matyt, man pačiai reikia laisvės, jaustis nekontroliuojamai, todėl tai suteikiu savo mylimam žmogui.
Mes skambiname vienas kitam keletą kartų per dieną, žinome, ką kuris veikia.
– Pamėginsiu paprovokuoti: argi tokia laisvė poroje nesudaro sąlygų neištikimybei?
– Galbūt. Bet aš neturiu ko slėpti, o savo žmogaus nežadu sekti. Esame su vyru kalbėję apie tai, kad gyvenime gali nutikti, jog sutiksi kitą žmogų.
Juk mes ne tik vyras ir žmona, ne tik tėvai, bet ir geri draugai. Tad grįžę iš pasilinksminimų pasakojame, su kuo šokome, ką sutikome.
Yra vyrų, kurie bus neištikimi, kad ir kokią nuostabią žmoną turėtų. Neturiu energijos svarstyti, nervintis ir graužtis. Jei taip nutiks – tada ir žiūrėsime. Nenoriu gyventi įtarumo persmelktoje atmosferoje, nenoriu santykių, pagrįstų nepasitikėjimu.
Gyvenime būna visko: esu įsitikinusi, kad žmonės susitinka neatsitiktinai ir ne be reikalo. Žmogus turi savo likimą. Mes pritraukiame žmones savo vidumi, atsitiktinumų nebūna. Tad kartais poroms lemta ir išsiskirti.
Pati esu išgyvenusi išsiskyrimą su mylimu žmogumi. Skaudu, bet galvoju apie tai, kiek abu gavome, pasidalijome, pasidžiaugėme. O išsiskyrus tik gero vienas kitam reikėtų palinkėti.
Puiku, jei su vienu žmogumi pavyksta nugyventi, bendrauti ir suprasti vienas kitą visą gyvenimą, jei atitiko pora vienas kitą lyg kirvis kotą. Tai menas.
– Norite pasakyti, kad gyvenate šeimoje su mintimi, kad vieną dieną jūs ar jūsų vyras gali kuo nors susižavėti? Ir čia būtų prasmės?
– Mėgaujamės, kad esame kartu, bet neneigiame, kad gyvenime visko gali nutikti. Mes bažnyčioje nesituokėme, vestuvės buvo pagoniškos.
Santuoka bažnyčioje – gražu, bet tai labai atsakingas žingsnis. Tikiu, kad vieną dieną ir mudu su Romanu ten susituoksime dar kartą.
Kita vertus, mąstau ir taip: sutikęs kitą žmogų kurį laiką į pasaulį žvelgi pro rožinius akinius, manai, kad tas žmogus padarys tave laimingą.
Bet laimė priklauso tik nuo tavęs paties. Jei su antrąja puse nebesijauti laimingas, gal atsakymų reikėtų ieškoti savyje. Ir ne tik atsakymų – imtis veiksmų, kad savo poreikius galėtume patenkinti su tuo žmogumi, kurį kažkada karštai mylėjai ir pasirinkai būti gyvenimo partneriu. Gal geriau būti su juo nei kartkartėmis keisti partnerius.
Viena priežasčių, kodėl pasirinkau psichologiją, yra troškimas save geriau pažinti, kad nereikėtų blaškytis.
– Su Romanu judu susituokę porą metų, dar tiek pat laiko buvo skirta draugystei. Ar neišsigandote, kai nusiėmėte rožinius akinius, kai reikėjo ir maisto į parduotuvę eiti, ir vonią šveisti, naktį kūdikį sūpuoti?
– Netikėtumų nebuvo, – tikina Aistė. – Klausau savo vidaus balso, nuojautos, tad greičiausiai ji manęs neapvylė renkantis žmogų.
Mes pykstamės su Romanu, ginčijamės, bet ne dėl tvarkos. Kuris gali, turi laiko, tas ir tvarko namus. Tikrai ne kartą maloniai buvau nustebinta grįžusi namo ir radusi juos tviskančius. Džiaugiuosi, kad mano vyras savarankiškas ir gerai išauklėtas.
Mūsų pykčiai trumpalaikiai, dažniausiai jie kyla ne dėl buities dalykų, o dėl emocijų. Porai svarbus ne tik išorinis palaikymas – buitinė pagalba vienas kitam, bet ir vidinis, emocinis.
Mėgstu kalbėti ir dalytis, man įdomu, ką vyrai jaučia. O jie nekalbūs, kai prabylama apie jausmus. Tad ieškau ryšio, būdo prakalbinti. Romanas jaunesnis už mane, tačiau ne metai svarbu, o patirtis. Tai man labai įdomu.
– Jūsų vyras jaunesnis septyneriais metais. Žmones tai intriguoja, stebina, verčia apkalbinėti.
– Žmonės turi daug baimių – juk skirtinga patirtis kai kada gali trukdyti kartu gyventi.
– Ar būna momentų, kai atpažįstate etapą, kuriuo žengia Romanas, o jūs jį jau esate išgyvenusi?
– Būna, – šypteli Aistė. – Bet dėl to tik dar geriau suprantu jo norus ir maksimalizmą. Nejaučiu mūsų amžiaus skirtumo, jaučiu tik polėkį, entuziazmą.
Taip dar įdomiau gyventi, mes papildome vienas kitą. Būna, kad ir Romanas nuleidžia mane ant žemės, sako „kokia tu naivi”. Kai ko galiu ir iš jo pasimokyti.
Jei gyvensi bijodamas, prarasi savo autentišką gyvenimą – su džiaugsmu, liūdesiu, kančia. Reikia klausyti savo širdies.
Apie tai kalbamės su Romanu. Šiuo metu jis baigia architektūros studijas, bet dirba ir kaip šokių treneris, pats dalyvauja įvairiuose projektuose.
Abi sritys jam vienodai svarbios ir jis dar nežino, į kurią susitelks ateityje. Patariu neskubėti ir įsiklausyti į save.
– Bet juk yra šeima, sąskaitos, kurias mėnesio pabaigoje reikia apmokėti. Galite sau leisti tokią prabangą – įsiklausyti į save?
– Tokios mintys turi galią – jos pildosi. Jei dirbsi dėl pinigų, jų neturėsi, tad viską darau lengvai, kūrybiškai.
Romanas džiaugiasi, kad turi šeimą, – vadinasi, turi tikslą, dėl ko stengtis. Jam, vyrui, tai svarbu.
Mudu kalbamės, kaip norėtume gyventi, kaip atostogauti, leisti laisvalaikį, bet lengvai.
– Ar antrasis vaikas buvo skrupulingai planuotas?
– Planuose buvo, bet kada konkrečiai – ne. Matyt, likimas taip lėmė.
Moteriai tai geras ženklas, nes vaikas atsineša kai ko nauja, tai virsmų periodas.
Kai laukiausi Elzės, pamenu, sutikau lemtingų, reikšmingų man žmonių. Ir dabar stebiu, mėgaujuosi tuo, ką tenka išgyventi.
Pastarasis pusmetis man buvo nelengvas. Reikėjo didžiulių pastangų susikurti tai, ką darau šiandien. Visa tai kuriant buvo kančios elementų, kritikos, nemalonių žmonių.
– Kirba bjaurus klausimas dėl jūsų veiklos: kam reikia moteriai pažinti save – juk rytą atsikėlusi ji turi susidoroti su daugybe darbų ir pareigų. Kapstymasis savyje gal tik labiau viską apsunkintų?
– Pažiūrėkite, kiek nepatenkintų ir liūdnų žmonių aplinkui! Neužtenka patenkinti tik pirmojo būtinumo poreikius – pavalgyti, šiltai gyventi. Kai gyveni neįsisąmoninęs paties proceso, nesi laimingas.
Ateina momentas, kai per gyvenimą bėgusi moteris sustoja ir susimąsto: vaikai jau paaugę, karjerą padariau, o kas toliau? Ką veikiu gyvenime? Man jau per trisdešimt, bet kodėl iki šiol nesutikau mylimo žmogaus? Kas man ne taip?
Tad kartu su savo bendraminte per paskaitas, per įvairiausias metodikas padedame moterims rasti atsakymus, įsisąmoninti kasdienybės procesą ir rasti jame džiaugsmo. Aš dar vedu moterims terapines fotosesijas, kad jos galėtų atsiskleisti.
Mūsų veiklą vadinu poilsiu emocijoms. Juk mums neužtenka tik pamiegoti ir pavalgyti, mums susikaupę tiek temų (nenoriu sakyti problemų), kurias nagrinėdamos pradedame labiau pažinti savo šešėlį, kuriame slypi visas žmogaus potencialas.
– Savo vaikams su tokia pasaulėžiūra ir žiniomis greičiausiai būsite tobula mama.
– Bijau to žodžio „tobula”. Net nereikia to. Užtenka būti gera mama. Man svarbiausia, kad vaikai jaustų dvasinę pusiausvyrą, o aš jų neslopinčiau.
– Ar savo žiniomis ir patirtimi dalijatės su broliu – garsiu krepšininku Simu Jasaičiu bei ne mažiau garsia jo drauge Oksana Pikul?
– Šeima man – trapus ir jautrus dalykas. Jei reikia palaikymo, visi jį gaus, o į asmeninį gyvenimą nesikišu. Be to, įsiminiau vienos savo dėstytojos žodžius, kad patarimai yra neveiksmingi – žmogus pats mokosi.
Kita vertus, ir aš, ir brolis esame labai užsiėmę, tad ryšys tarp mūsų stiprus, bet bendravimo nedaug. Svajoju per atostogas pas jį į Turkiją nuvažiuoti.
– Neabejoju, kad buvęs modelis ir studijos „Pamilk save” įkūrėja galėtų moterims duoti patarimų, kaip būti gražiai.
– Ir į grožį žiūriu lengvai, be streso. Noriu manikiūro, naujų dažų, bet jei neturiu tam laiko, nesijaudinu. Sveika mityba, fizinis aktyvumas turi įtakos grožiui, bet aš vis tiek manau, kad pusiausvyra tarp minčių ir veiksmų svarbiausia.
Ją išlaikyti – menas, tam reikia daug pastangų ir ištvermės. Tad aš ne kremo bėgu ieškoti, o stengiuosi rasti laiko įsiklausyti į save, jei kas nors negerai – išsikalbėti, ieškoti atsakymų, o ne kaltinti aplinką.
Tad negalėčiau mergaitiškai pasidalyti patarimais. Man gražu pas drauges vonioje nužvelgti armiją buteliukų. Bet pati turiu vieną ekologišką servetėlę, kuria puikiai nuvalau veidą, ir vieną drėkinamąjį kremą.
Kai kur nors reikia išsiruošti į šventę, pamatau, kad neturiu kokių nors itin prašmatnių, vardinių apdarų. Bet šiame gyvenimo etape man tai ir nerūpi. Kada nors gal rūpės.
Kai manęs paklausia, kas kaip buvo vakarėlyje apsirengęs, negaliu atsakyti. Sunku patikėti, bet išties dažnai išorinių dalykų nepastebiu.
Man tiesiog patinka mėgautis kompanija, švente, momentu, aura, energija.